Algirdas Petrulis (1915–2010) – mūsų modernistinės dailės legenda. Ilgas dailininko kūrybinis kelias sujungė kelias dailės istorijos epochas – prieškarinės nepriklausomos Lietuvos dailę, sovietinio laikotarpio dailę ir antrosios nepriklausomybės laikotarpio modernistinės dailės tradicijos tąsą. 1934-1939 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, Justino Vienožinskio studijoje. 1944–1951 m. ir 1962–1984 m. dėstė Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija), 2005 m. tapo VDA garbės profesoriumi. Grupinėse parodose dalyvavo nuo 1939 m., pirmąją personalinę parodą surengė 1964 m. 1995 m. pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, 1996 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, 2001 m. – pirmuoju Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkleliu už parodų ciklą „Algirdas Petrulis 2000“. A. Petrulio tapybos stilistika bei meno samprata susiformavo domintis prancūzų moderniąja daile. Kūrybai būdinga plastinės struktūros harmonija, kolorito (taip pat emocinis, dvasinis) balansas ir santūri, artimų tonų, gausiai ir nepaprastai jautriai niuansuota spalvinė gama. A. Petrulis nebuvo radikaliausių dailininkų eksperimentatorių, griovėjų, kaip ir uolių konjunktūros atstovų tarpe. Jis laikėsi nuosaikios, tačiau nemažiau vertingos socioestetinės pozicijos – nuoširdumo ir estetinės kokybės kriterijų. Nerasime nė vieno prasto, nejautraus, formaliai, atmestinai sukurto dailininko darbo. Sovietmečiu, kai formalesni tapybos eksperimentai, nutolstantys nuo socialistinio realizmo dogmų, buvo draudžiami ir blokuojami, A. Petrulis garsėjo kaip itin subtilių kamerinių peizažų ir natiurmortų tapymo meistras. Tačiau ir šiuose peizažuose, natiurmortuose jį domino ne tik „išoriškas panašumas“, o gal net ne jis, tačiau gilesni psichologiniai ir formalūs paveikslo erdvės (kurią suvokė labiau kaip dvasinę erdvę) sandaros, genezės klausimai. Todėl dailininko peizažai ir natiurmortai niekada nepriklausė paviršutiniškoms realizmo atmainoms. Po atpažįstamais motyvais visada slypėjo šis tas svarbesnio, gilesnio, sudėtingesnio. A. Petrulio peizažas, ypač vėlyvoje kūryboje, jau nepriklausomoje Lietuvoje, stilizuojamas į abstrakcijoms artimas kompozicijas. Dailininko tapybos „programa“ visada linko tam tikro abstrahavimo pusėn. Vis dėlto, peizažo struktūra, koloritas, tapymo maniera neleidžia įsigalėti „bedvasiam formalizmui“, gamta, peizažas – peizažas kaip Tėvynė – esminis atspirties taškas, formuojantis, cementuojantis A. Petrulio tapybą, tapybos pasaulį, pasaulį tapyboje. Pastelės ant popieriaus, popieriaus skiaučių, dažnai pieštos „tik sau“, negalvojant apie reprezentaciją, jau, galima sakyti, transformuojasi į grynąją „simbolistinę abstrakciją“, artimą kad ir Paul Klee vizualumo semantikai. Piešiniuose, eskizuose tapytojas tampa visiškai laisvas, tyrinėja spalvų santykius, kolorito, kompozicijos, ritmo problematiką, tačiau ir šiuo atveju „grynasis formalizmas“ nėra bedvasis, mechaniškas, bet giliai psichologizuotas, asmeniškas. A. Petrulį drąsiai galima priskirti prie jautriausiai spalvinės gamos niuansus jautusių mūsų dailės atstovų. Jo ilgas kūrybinis kelias – tarsi savotiškas Lietuvos modernios dailės genezės veidrodis. Kęstutis Šapoka
-
Algirdas Linkmenyse. 1923
„Aš našlaitis. Mama mirė šiltine per I pasaulinį karą, kai dar nė vienerių metų neturėjau. Vaikystėje mane globojo mamos brolis kunigas Juozapas Breivė. Jis klebonavo Linkmenyse, lenkų okupuotame krašte, bet lietuviška dvasia klebono rūpesčiu šioje parapijoje buvo gyva. Ten lankiau lietuvišką pradžios mokyklą. 1924 m. jau mokiausi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pirmojoje klasėje. Antrą klasę pradėjau lankyti Švenčionių „Ryto“ gimnazijoje. Dėl nesutarimų su okupacine valdžia [dėdė] klebonas buvo priverstas ieškoti globos Lietuvoje. Jis darbavosi Kirdeikių parapijoje, ten pastatė bažnyčią, stovinčią iki šiol. Antrąją klasę baigiau jau Utenoje. Iš Utenos tėvelis mane perkėlė į Panevėžio gimnaziją, kurią 1933 m. baigiau“. A.Petrulis
Iš: Algirdas Petrulis : [reprodukcijų albumas]. Vilnius : „Lietuvos aido“ galerija, 2001. -
Gimnazistas. 1932
„Pirmasis mano piešimo mokytojas Vilniuje – Vytautas Kairiūkštis. Atsimenu, uždavė nupiešti pasaką apie užaugusią ligi dangaus pupą. Surezgiau kažką panašu į komiksą – kelias atskiras sceneles. Tas „kūrinys“ pakliuvo į mokinių parodėlę ir kabojo Vytauto Didžiojo gimnazijos koridoriuje. Taip pirmą kartą dalyvavau parodoje. Žinoma, iš to nereikia spręsti, kad tada pasiryžau tapti menininku – kartais jau vystykluose norima menininką įžiūrėti. Toli gražu! Ilgainiui aš visa tai pamiršau, ir jeigu nebūčiau tapęs dailininku, gal ir dabar neatsiminčiau“.
A. Petrulis
Iš: Algirdas Petrulis : [reprodukcijų albumas]. Vilnius : „Lietuvos aido“ galerija, 2001. -
Kauno meno mokyklos piešimo studijoje. 1935
„Domėtis daile pradėjau anksčiau, bet iš karto stoti į Meno mokyklą nenorėjau. Buvo sunku apsispręsti kokiu keliu eiti. Dėl to kilo nesutarimų su tėveliu. Jis tikėjosi, kad būsiu mokytojas – tada mokytojus labai gerbė. Net piešimas vertintas kaip rimta disciplina.
Baigęs gimnaziją, metus studijavau germanistiką Kauno universitete. Susipažinau su Meno mokyklos mokiniais V. Kosciuška, J. Kėdainiu, pradėjau ir pats svajoti apie meną. Ilgainiui pamačiau, kad reikia apsispręsti ir pasirinkti, pasirinkau Meno mokyklą. (...) Meno mokykloje veikė dvi tapybos studijos: Justino Vienožinskio ir Petro Kalpoko. Aš pasirinkau Vienožinskį. Jis atrodė modernesnis, mes juo tikėjom. Koreguodavo labai mažai. Pasakydavo tik ką reikia, jeigu visai ne į tą pusę eini.
Vienožinskis darė įtaką mano kūrybai. (...) Studijų laikais kreipė į tą pusę, kad mene siužetas nesvarbu. (...) Jis patardavo apversti paveikslą aukštyn kojom – tada pamatai gryną jo sąrangą, spalvinę dermę. (...) Ir man svarbiausia yra spalvinė dermė. Iš tolo, dar neįžiūrėdamas, kas pavaizduota, matai paveikslo linijas, spalvas, kurios kuria nuotaiką, paveikslo esmę“. A. Petrulis
Iš: Apversto paveikslo muzika : pokalbis su tapytoju Algirdu Petruliu / kalbino J. Kryževičienė, G. Jankauskienė // Sėskim ir pakalbėkim / Vilnius : Versus aureus, [2007]. -
Moklso draugai Kauno meno mokykloje: Kazys Dargis, Klemensas Jarašiūnas, Jonas Vilutis, Algirdas Petrulis, Jonas Firinauskas. 1938
„1939 m. baigiau Kauno meno mokyklą, tada ir prasidėjo ta visa velniava. Atvirai kalbant, žinoma, jeigu nebūtų buvę to karo ir okupacijos, tai mūsų gyvenimo keliai kitur būtų pasukę, gal ir Lietuva kitokia būtų buvus. Ir mes kitaip būtume dirbę. (…) Jau vėliau, kai dėsčiau, man studentai sakydavo: jums, dėstytojau, bepigu, Paryžių matėt... Sakau – kokį Paryžių? Jokio Paryžiaus nemačiau! Tiesa, pamačiau, bet jau tada, kai paveikt jis manęs niekaip nebegalėjo, tik pasidžiaugti galėjau“. A.Petrulis
Iš: Apversto paveikslo muzika : pokalbis su tapytoju Algirdu Petruliu / kalbino J. Kryževičienė, G. Jankauskienė // Sėskim ir pakalbėkim / Vilnius : Versus aureus, [2007]. -
Dailininko žmona Ona Bagdonaitė (Petrulienė). Apie 1950 m.
„Aš pastovus žmogus – toks charakteris. Labai mylėjau žmoną ir tikėjau ja. Vedžiau jau senas kavalierius, kai kartais sunku pakeist savo gyvenimo rutiną, prisitaikyti prie kito, bet tas pareidavo, ir vėl šviesa užliedavo. Ji buvo man kažkas nepaprasta. Visada kukli, per parodų atidarymus stengėsi toliau, atokiau laikytis, kad visa garbė man tektų ir gėlių puokščių neskubėdavo iš manęs imti. Atsimenu gražų momentą. Bičiuliavomės su Prancūzijos ambasadoriumi de Suremain'u ir jo žmona dailininke. Labai simpatingi žmonės. Atėjo į parodos atidarymą. Petrulienė jiems vertė į rusų kalbą mano pasisakymą, o jos kolegės manė, kad prancūziškai šnekasi. Sako: „One, tu pašėlai, kada gi prancūziškai išmokai?“ O ji valiūkiškai išpyškino „Laisvalaikiu, virtuvėj“. (...) Taigi, pastovumas mane lydi ir gyvenime, ir mene: turėjau vieną žmoną, vieną mašiną ir vieną tapybą...“ A.Petrulis
Iš: Algirdas Petrulis : [reprodukcijų albumas]. Vilnius : „Lietuvos aido“ galerija, 2001. -
Su Vilniaus dailės instituto Grafikos katedros kolegomis. Iš kairės: Juozas Galkus, Janina Bertašiūtė (vyr. laborantė), prof. Antanas Kučas, Rimtautas Gibavičius. 1980
„Po karo dirbau Dailės institute. Buvau Vienožinskio studijoj asistentu. Vėliau atleido. Tai KGB darbas. Jie labai norėjo mane užverbuoti, nes asistentas – patogus: su studentais ir su dėstytojais bendrauja. Prasidėjo sunkiausi laikai. Kenčiau neįsivaizduojamą psichologinę priespaudą. (...) Net nusižudyti norėjau.(...) Tas ir kūryboje atsispindi – atsirado penkeri tušti metai. (...) Dirbti dirbau, bet parodyti nebuvo ką. Sunkumai nuslopino kūrybą. (...) Tik džiaugiausi, kad Sibiro išvengiau“. A.Petrulis
Iš: Algirdas Petrulis : [reprodukcijų albumas]. Vilnius : „Lietuvos aido“ galerija, 2001.
