Parodos

Lietuvos baletui - 90. Léo Delibes „Coppelia“ 1925-2015

  • Am.1675.17-v.jpg

    Kopelija : Léo Delibes. 3 veiksmų baletas. [Programa]. 1980 XII 4.

    Daugelis dabartinių baleto žiūrovų iki šiol prisimena spalvingą, grakštų, poetišką ir paslaptingą Leo Delibes‘o baletą „Kopelija“ – šis daugiau nei du dešimtmečius žiūrovų dėmesio nestokojęs choreografo Vytauto Brazdylio kūrinys buvo tapęs Lietuvos baleto vizitine kortele, jame meistriškumo viršūnių pasiekė dvi baleto artistų kartos. [...] 1980 m. gruodžio 4 dieną įvyko V. Brazdylio pastatyto Leo Delibes‘o baleto „Kopelija“ premjera – spektakliu buvo paminėtas Lietuvos baleto 55 metų jubiliejus. Šis spektaklis – berods, sėkmingiausias lietuviškos originalios choreografijos pagal klasikinio baleto muziką ir libretą pavyzdys. V. Brazdylis pakeitė libretą suteikdamas buitinei komedijai paslaptingumo ir romantikos, kur kas daugiau dėmesio skirdamas Kopelijos personažui.

     

    Šabasevičius H. „Kopelijos“ meistras // Bravissimo. 2007, Nr.10, p.16-17.
  • M4-1467 - 384.jpg

    Vytautas Viržonis – dirigentas

    Vytautas Viržonis (1930-2010) -  vienas žymiausių savo kartos Lietuvos operos teatro dirigentų. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbo nuo 1953 metų. Pradėjęs darbą kaip pianistas, dirigento asistentas, 1956 m. ėmė diriguoti savarankiškai. 1961 m. tapo teatro dirigentu, parengė 43 operos, 10 baleto premjerų, jo repertuare - per 60 operos ir 15 baleto spektaklių. 1990 m. parengė šveicarų kompozitoriaus A.Pfluger baleto „Katarsis“ pasaulinę premjerą. 1991 m. kartu su JAV lietuvių dirigentu A.Vasaičiu parengė A.Ponchielli operos „Lietuviai“ premjerą Čikagos lietuvių operoje ir Vilniaus teatre. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai  2001 m. Maestro apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžium (5-ojo laipsnio ordinu).

     

    Parengta pagal: Muzikos enciklopedija. T. 3.-Vilnius, 2007, p. 633; Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 25.- Vilnius, 2014, p. 266.
  • Mp4-196 2007 10_1.JPG

    Vytautas Brazdylis – baletmeisteris

    Vytautas Brazdylis (g. 1947 m.) - baleto artistas, baletmeisteris. 1964-1966 m. mokėsi Maskvos choreografijos mokykloje. 1966–1973 m. LSSR operos ir baleto teatro baleto solistas. 1974-1978 m. mokėsi Leningrado N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje. 1978–1980 m. Lietuvos operos ir baleto teatro baletmeisteris, 1980–1991 m. vyr. baletmeisteris. Nuo 1992 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, Vilniaus baleto mokyklos (nuo 2001 m. Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla) meno vadovas. Pastatyti baletai: L. Minkus‘o „Don Kichotas“, 1978 m.; V. Ganelino „Baltaragio malūnas“, 1979 m.; J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, 1980 m.; L. Delibes „Kopelija“, 1980 m., 1983 m.; A. Rekašiaus „Amžinai gyvi“, 1982 m.; P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“, 1983 m., „Spragtukas“, 1987 m. Jo pastatymams būdinga santūrus emocingumas, šiuolaikinio šokio plastikos elementai.

     

    Parengta pagal: Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 3.- Vilnius, 2003, p. 439.
  • h. ciparis.jpg

    Henrikas Ciparis – dailininkas

    Henrikas Ciparis (g. 1941 m.) – dailininkas scenografas.
    1969 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Nuo 1973 m. Lietuvos operos ir baleto teatro dailininkas, nuo 1983 m. vyr. dailininkas. 1976–1982 m. vadovavo Lietuvos dailės instituto Scenografijos studijai.
    Sukūrė scenovaizdžių ir kostiumų apie 60 spektaklių Vilniaus, Klaipėdos, Erfurto, Kemerovo teatruose. Nuo 2001 m. apipavidalina Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vasaros sezonų Trakų pilyje spektaklius (Vytauto Klovos „Pilėnai“, 2001 m., Gaetanas Donicetis „Lučija di Lamermur“, 2002 m.). Scenovaizdžiai raiškios plastikos ir faktūros, dinamiški. Operų scenovaizdžiai pasižymi dekoratyviniu ekspresyvumu, istorinių motyvų stilizacija. Apipavidalino daugiau, kaip 330 jubiliejinių renginių (Vilniaus 650 m., Vilniaus universiteto 400 m., Pirmosios lietuviškos knygos 450 m., Tautinės giesmės 100 m. minėjimus), koncertų (dainų šventės 1980 m., 1985 m.), Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą, 1988 m.).


    Parengta pagal: Visuotinė lietuvių enciklopedija. T.4.- Vilnius, 2003, p. 137.
  • M3-12899 3 29 Svanilda – N. Beredina, Francas – P. Skirmantas.jpg

    Neli Beredina – Svanilda ir Petras Skirmantas – Francas 1980 m.

    Po ilgesnio laiko Brazdylio pastatyta „Kopelija“ – sėkmingas lietuviškos originalios choreografijos pagal klasikinio baleto muziką ir libretą pavyzdys. Klasikinį „Kopelijos“ spektaklio libretą choreografas pakoregavo kur kas daugiau dėmesio skirdamas ankstesniuose šio baleto sprendimuose antraeiliam personažui – Kopelijai. Jai buvo skirtas beveik visas antrasis – Kopelijaus dirbtuvės – veiksmas, kuriam Brazdylis suteikė mistiškumo, šitaip supriešindamas realų ir įsivaizduojamą pasaulį, kilsteldamas baletą iš nuotaikingo, beveik buitiško spektaklio į labiau apibendrintą filosofinį lygmenį.

     

    Šabasevičius H. Klasikos interpretacijos XX a. II pusės Lietuvos baleto teatre // Menotyra. 2010, T. 17/Nr.2, p. 183.
  • 5 12 Scena iš spektaklio.jpg

    Scena iš spektaklio

    Dirigentas teatre tarsi perima kai kurias režisieriaus funkcijas ir perkeltine žodžio prasme visada būna režisieriumi. [...] Teatras  - užkrečiamas dalykas. Jį reikia mylėti, bet dar labiau pažinti. Teatro mentalitetas kitoks. Akompanuodamas teatro dirigentas kartu veda ir didžiulį kolektyvą. Jeigu dirigentui nepavyksta – žlunga viskas.

     

    Jonas Aleksa . Žiūraitytė A. Dirigentas teatre // Teatras. 1999, Nr.1 (5), p.57. 
  • Am.4913.17_tur3-v.jpg

    Kopelija : Léo Delibes. 3 veiksmų baletas. [Programa]. 1983 m. lapkr. 28.

    1983 m. rudenį L. Delibes‘o „Kopelija“ buvo atnaujinta  - naujajame spektaklyje V. Brazdylis „pakeitė ir patobulino solistų bei masinių šokių choreografiją. Daugelis šokių lengvi, akvareliški, juose daug smulkios kojų technikos, gražios rankų plastikos. [...] Geriausią įspūdį palieka trečiasis  – vestuvių  veiksmas. Čia visi šokiai sukurti simfonizmo pagrindu. Veiksmas, prasidėjęs lengvu, grakščiu valsu, kuriame kompoziciškai gražiai susipina ketveriukių, kordebaleto solistų choreografinės temos, baigiamas gražia linksma koda. Lengvus ir puošnius kostiumus bei spalvingas dekoracijas spektakliui sukūrė estų dailininkas E. Renteris. Naujasis spektaklis buvo patogus rodyti gastrolėse – 1983 m. jis buvo parodytas Kauno, Alytaus, Panevėžio, Šiaulių ir kitų Lietuvos miestų žiūrovams, taip pat buvo tariamasi dėl šio baleto pristatymo Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje.

     

    Šabasevičius H. Choreografo Vytauto Brazdylio kūryba // Menotyra. 2007, T.14, Nr.4, p.62.
  • Am.2250.40-v.jpg

    Kopelija : Léo Delibes. 3 veiksmų baletas. [Programa]. 1983.10.28.

    1983 m. rudenį L. Delibes‘o „Kopelija“ buvo atnaujinta – koreguota ir choreografija, estų dailininkas Eudoras Renteris sukūrė spalvingas dekoracijas ir kostiumus. Spektaklio choreografijoje muzikaliai pynėsi Franco ir Svanildos duetai, variacijos, jų draugų šokiai bei kordebaleto scenos, taip pat išradingai surežisuotos komiškos pantomimos scenos, kurių pagrindinės – Kopelijaus pastangos apgauti Francą ir įtikinti jį mechanines lėlės Kopelijos tikrumu. Kompaktiškas spektaklis buvo tinkamas įvairioms viešnagėms – 1983 m. jis buvo parodytas Kauno, Alytaus, Panevėžio, Šiaulių ir kitų Lietuvos miestų žiūrovams, vėliau su pasisekimu rodytas Švedijoje, Sirijoje, Graikijoje ir kitose šalyse, taip pat operos ir baleto teatro gastrolių Didžiajame teatre Maskvoje (1986) ir Didžiajame teatre Varšuvoje (1988) metu.

     

    Šabasevičius H.  „Kopelijos“ meistras // Bravissimo. 2007, Nr. 10, p. 17.
  • Am.9062.12-1-v.jpg

    Kopelija : Léo Delibes. 3 veiksmų baletas. [Programa]. 1988 m.

    Sugebėjimas diriguoti operą, baletą, simfoniją lemiamas individualių dirigento savybių. Vienas negali prisitaikyti, o kitas mėgsta diriguoti operas. Su kai kuriais dirigentais, sakoma, yra blogai, nepatogu šokti, bet tai nereiškia, kad jie apskritai prasti dirigentai. Kartais labiau nei kūrinio priklausomybė vienam ar kitam žanrui lemia konkretaus kūrinio turinys, jo sudėtingumo laipsnis.

     

    Robertas Šervenikas . Žiūraitytė A. Baleto dirigentas // Krantai. 2005, (5), p. 48.
  • M4-1571.JPG

    Eldoras Renteris – dailininkas

    Eldoras Renteris (1925 – 2007).

    1951 m. baigė studijas Talino aukštojoje vaizduojamojo ir taikomojo meno mokykloje. Tais pačiais metais pradėjo dirbti operos ir baleto teatre „Estonia“ scenografu ir kostiumų dailininku, vėliau tapo šio teatro vyriausiuoju dailininku. Kūrė visų žanrų – operos, baleto, operetės – scenografiją. Iš viso pastatyta per 150 spektaklių Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Suomijoje ir Vokietijoje. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre E. Renteris sukūrė šių spektaklių scenografiją ir kostiumus: G. Verdi „Kaukių balius“, „Traviata“, „Rigoletas“ „Otelas“, L. van Bethoveno „Fidelio“, Š. Guno „Faustas“, D. Rosini „Sevilijos kirpėjas“, J. Štrauso „Šikšnosparnis“ ir „Vienos kraujas“, P. Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“, L. Delibes „Kopelija“ir kt.

  • M5-217_8.JPG

    Jonas Katakinas – Franzas

    Dramos aktoriams lengviau. Jie prisidengia žodžiu, o mes neturime kuo prisidengti. Šokyje susiduria visokie menai: jo formą galime priartinti prie skulptūros, o jausmai – tarytum potėpiai.

     

    Katakinas J., Terleckaitė J. „Šokti norėjau nuo mažens“ // Krantai. 1995, spalis-gruodis, p. 96-97.
  • Am.2102.3.jpg

    Loreta Bartusevičiūtė – Kopelija 1987 m.

    Labai malonu buvo šokti su Loreta Bartusevičiūte. Ji – didelio jausmo balerina, sugebanti kurti ryškius vaidmenis. Ne su kiekviena balerina galima taip, kaip su ja, pasikalbėti. Loreta labai reikli sau, darbšti, žmogiška. Nežinau, kiek aš jai sugebėjau duoti, bet ji mane dažnai įkvėpdavo. Kartu esame sušokę puikių „La Silphyde“ spektaklių, Jurijaus Smorigino kompoziciją „Pieta“. Po šio numerio gastrolėse salė plodavo ne kelias, o keliolika minučių. Tai didžiulis Loretos nuopelnas.

     
    J. Katakinas, J. Terleckaitė. „Šokti norėjau nuo mažens“ // Krantai. 1995, spalis – gruodis, p. 97.
  • M3-12029_2.JPG

    Ingrida Cvietkovaitė – Kopelija, Voldemaras Chlebinskas – Kopelijus, Edvardas Smalakys – Francas. „Kopelija“. 1992 m.

    A. Imbrasas: „Tavo repertuaro personažai – Hansas, Droselmajeris, Kopelius, raganos – paprastai laikomi ne svarbiausiais. Bet tavo vaidinami, jie tampa vos ne pirmaeiliai. Ar tu to sieki?“. 
    Voldemaras Chlebinskas: „Manęs niekada neslėgė tradicinė nuostata, kad šoku antraeilius personažus. Nėra mažų vaidmenų. Svarbu, kaip tu juos atliksi.“


    Imbrasas A. Dvidešimt penkeri metai scenoje: „Tikiu tuo, ką darau“// Krantai. 1995, spalis - gruodis, p. 64.
  • 12.jpg

    Voldemaras Chlebinskas – Kopelijus 1999 m.

    Išmokyti vaidinti – galima. Tačiau scenoje gyventi kuriamo personažo gyvenimą taip, kad priverstum ir žiūrovą jausti tą patį, nelikti abejingu stebėtoju, išmokyti sunku, o gal ir neįmanoma.

     

    Chlebinskas V., Imbrasas A. Dvidešimt penkeri metai scenoje: „Tikiu tuo, ką darau“ //Krantai. 1995, spalis – gruodis, p. 62-65.
  • 5.jpg

    Jolanta Valeikaitė 1990 m.

    Jauti ir matai, kad ši menininkė savo kūrybinės viršukalnės dar nepasiekusi, visų galimybių dar neišnaudojusi. Ne vienas žymus, pasaulinio garso pedagogas, atlikėjas, baleto kritikas yra stebėjęsis, kad tokioje mažoje Lietuvoje atsirado neeilinė šokėja. Ji - vėlgi pirmoji mūsų baleto istorijoje – tapo ir tarptautinių konkursų Varnoje ir Paryžiuje (1988 m.) laureate.

     

    Terleckaite J. Jolantos Valeikaitės skrydis į pasaulio teatrus // Krantai. 1995, spalis-gruodis, p.90-91.
  • 16.jpg

    Eglė Špokaitė - Swanilda ir Francas – Aleksandras Molodovas trečiajame veiksme 1999 m.

    Paradoksas, bet pastaraisiais dešimtmečiais, nuolat stiprėjant baleto šokėjų technikai, baleto scenose vis rečiau iškyla asmenybės. O Eglė – ryški, savita individualybė. Jos vaidmenys išsiskiria dvasingumu. Solistės šokis – sielos skrydis, kuriame atsispindi jos vidinis pasaulis. Kitas jos talento bruožas – muzikalumas. Kai kurios baleto šokėjos šoka pačią muziką, ritmą. O E. Špokaitė šoka pačią muziką, šokiu atskleisdama jos esmę.

     

    Ruzgaitė A. Baleto karalystės šeimininkė // Krantai. 1995, spalis-gruodis, p.93.
  • bazeviciute-juska1.JPG

    Asta Bazevičiūtė ir Nerijus Juška

    Seniausiame Lietuvos operos ir baleto teatro spektaklyje – Leo Delibes‘o balete „Kopelija“ – balandžio 14 d. Svanildos partiją pirmą kartą šoko Asta Bazevičiūtė, Franco – Nerijus Juška. Kol kas šį sezoną Lietuvos baleto trupę įvykiais rungia nepriklausomos šokio iniciatyvos, todėl nauji artistų darbai kėlė nemažą susidomėjimą.  Be to, abu debiutantai pastaraisiais metais vis labiau įsitvirtina Lietuvos baleto šokėjų avangarde.

     

    Šabasevičius H. Debiutai „Kopelijoje“ // 7 meno dienos. 2002, balandžio 26 d., p.4.

     

    Baletas man davė tai, ko negali duoti jokia kita profesija: nuolatinio fizinio ir dvasinio tobulėjimo poreikį. Pats baletas yra magija, teikianti dvasinį pakilimą. Žinoma, tenka daug ko atsisakyti. Baletas – tai gyvenimas ne sau.  Aukoji ne tik laisvalaikį , bet ir asmeninį gyvenimą.

     

    A. Bazevičiūtė, J. Terleckaitė. Gyvenimas ne sau // Krantai. 2005, Nr.4, p.68.