Rimui Geniušui - 95. Skambanti Geniušų dinastija

„Kas galėjo pamanyti, kad nedrąsus, mažas, tamsiaplaukis berniukas, 1968 m. peržengęs M. K. Čiurlionio meno mokyklos slenkstį, taps tokiu artistišku, įdomiu muziku.“. Šie fortepijono pedagogės Liucijos Drąsutienės žodžiai skirti pianistui Petru Geniušui, turbūt ryškiausiam jos fortepijono klasės mokiniui, vienam aktyviausių , įspūdingiausių dabarties lietuvių pianistų ir apskritai menininkų.

Markeliūnienė V. P.Geniušo rečitalis: naujas žvilgsnis į fortepijono klasiką // Lietuvos rytas. 1998, gegužės 26 d.

"Nacionalinę premjerą Petras gavo 1992-aisiais, jam tada buvo 31-ni, - sakė O. Narbutienė. - Kai kam tada atrodė, kad jis per jaunas tokiam apdovanojimui. Petro istorinis vaidmuo tas, kad jis atvėrė duris gauti Nacionalines premijas ir kitiems jauniems menininkams". Pasak muzikologės, dabar svarstant, ar jauniems žmonėms skirti premiją, sakoma, kad "Petras buvo dar jaunesnis".

O. Narbutienė teigė, jog 1992-ieji buvo ribiniai P. Geniušo kūrybinės biografijos metai. Tai buvo ne tik Nacionalinės, bet ir I premijos tarptautiniame kviestinio pianistų konkurso Palm Byče metai. "Tai buvo Petro išėjimas į pasaulį", - sakė O. Narbutienė.

A. Žemaitytė. P. Geniušas su J. Menuhinu gros Vilniuje. // Respublika. 1998 sausio 5

Kas yra klasikinė muzika? Tai yra palikimas (kaip ir literatūra) to, ką geriausio yra sukūrusi žmonija. Ne šiaip, kad tai rimta muzika, kuri skiriasi nuo nerimtos. Jei XIX a. kas būtų pasakęs, kad Bachas nebereikalingas, jei būtume jį užmiršę, žmonija šiandien būtų buvusi daug skurdesnė. Todėl klasikinės muzikos atlikėjo misija yra išlaikyti tą kultūros nenutrūkstamumą ir parodyti žmonėms tai, kas sukurta vertingiausio iš žmonijos lobyno.

Apie klasikinę muziką, krepšinį  ir džiazą: pianistą Petrą Geniušą kalbina žurnalistas Arvydas Jockus // Lietuvos aidas. 1993, vasario 5 d.

Tačiau vieną vasarą, rodos, tarp 4 ir 5 klasės, tėvai neturėjo kur mūsų dėti ir atidavė į pionierių stovyklą. Kariškas stovyklos muštras man pasirodė siaubingas, mano prigimtis nepakėlė šito režimo. Ten pabuvęs savaitę, pradėjau  svajot apie fortepijoną. Atrodė, kad tai būtų tiesiog rojus. Netrukus iš stovyklos pabėgome su broliu, ir nuo to laiko pradėjau skambinti. Tai tikrai buvo įdomus lūžis. Pajutau kažkokį vidinį poreikį, pradėjau tiesiog fanatiškai dirbti ir stengtis pasivyt, ką buvau praradęs pirmaisiais metais.

Apie klasikinę muziką, krepšinį ir džiazą : pianistą Petrą Geniušą kalbina žurnalistas Arvydas Jockus //Lietuvos aidas. 1993, vasario 5 d. 

Pianistas su publika negali užmegzti tiesioginio akių kontakto, bet jaučia juos. Labai svarbu, kad susijungtų tiek klausytojo, tiek atlikėjo energija. Tuomet atsiranda tas magiškas jausmas , kad muzikos garsai atvilnija iš dangaus aukštybių. Tai laimės akimirka.

Geniušas P. Niekada netroškau mintis reikšti žodžiais./ parengė R. Peršonytė //Stilius. 2010, gruodžio 21 d.

Ar turiu savo sielos kompozitorių? Jie visi virpina mano vidinį pasaulį. Iš pradžių labiausiai patiko Johanas Sebastianas Bachas, po to pradėjo patikti Volfgangas Amadeus Mocartas, dar vėliau – Ludwigas van Bethovenas. Muzikos kūrinį renkiesi kaip ir knygą, pagal tuometinę sielos būseną, pagal poreikį rasti atsakymus į tuo metu gyvybiškai svarbius klausimus.

Geniušas P. Niekada netroškau mintis reikšti žodžiais./ parengė R. Peršonytė //Stilius. 2010, gruodžio 21 d.

P. Geniušui visada pasiseka atrasti įdomių rakursų savo meninių interesų, interpretacinės minties skrydžiui. Tai – vienas tų dabarties pianistų, kuriems negalioja jokios ankstesne kitų patirtimi išmatuotos ribos, stereotipinė laikysena. P. Geniušas  dažniausiai renkasi praeities muzikos viršūnes, bet noriai stabteli ir ties mažiau ištyrinėtomis muzikos erdvėmis ar vos tik sukomponuotomis naujomis partitūromis.  Į savo orbitą P. Geniušas linkęs įtraukti ne tik rimtosios muzikos  įrašų, bet ir savo favoritų – džiazo pianistų Keitho Jaretto, McCoy Tynerio fonotekos studijavimą. Sykį kalbėdamas apie lietuviškumo pojūtį mene P. Geniušas tarstelėjo, jog regi jį lietuvių tapyboje, kuri nuolat užėmė svarbų vaidmenį jo pasaulėjautoje.

Markeliūnienė V. P.Geniušo rečitalis: naujas žvilgsnis į fortepijono klasiką // Lietuvos rytas. 1998, gegužės 26 d.

Pianistas prisipažino, kad jam, kaip ir kiekvienam muzikui, sunkiausia groti miestuose, kurių salėse susirenka daug artimų jam žmonių – tai Vilniuje ir Maskvoje. Pasak P. Geniušo, kiekvieną kartą išeidamas į sceną jis jaučiąs nežmonišką baimę. „Kitaip ir būti negali,- sakė jis,- nebent būtum iš akmens. Atsirandanti patirtis padeda tą nervinį drebulį paversti kūrybiniu stimulu. Toks stresas gali padėti scenoje groti ryškiau ir geriau“.

Aukštaitytė N. Petras Geniušas: tarp Tokijo ir Maskvos – koncertai Lietuvoje // Lietuvos aidas. 1996, sausio 19 d.

Kai susitikome pamuzikuoti pirmą kartą, grojome keturias valandas be pertraukos – viską iš eilės: aš – daugiausia C. Debussy, S. Prokofjevą ir B. Bartoką, o jis improvizavo. Antrąkart - jau įrašinėjome savo muziką, o netrukus ėmėme koncertuoti, dėlioti iš kūrinių ciklus.
Mūsų repeticijos trunka po 6-8 valandas, aš jaučiu, kaip visą laiką keičiuosi,- vis labiau atsitraukiu nuo užrašyto teksto, perimu iš V. Čekasino vis naujų improvizavimo triukų.

Geniušas P. Niekada netroškau mintis reikšti žodžiais./ parengė R. Peršonytė //Stilius. 2010, gruodžio 21 d.

Paprašytas pasakyti, kas yra muzika, P. Geniušas susimąstė.
„Toks paprastas ir kartu sudėtingas klausimas, – nusišypsojo profesorius. – Aš puikiai žinau enciklopedinius apibūdinimus, jų nemažai yra. Pavyzdžiui, „tam tikru būdu organizuota garsų visuma“. Yra konkretūs moksliniai muzikos apibūdinimai, tačiau tai ne toks atsakymas. Man muzika yra kaip gyvenimas, kaip alsavimas, duona kasdieninė. Kaip maldoj parašyta: „Dieve, duok mums duonos kasdieninės“, taip ir aš prašau Dievo kiekvieną dieną: duok man muzikos. Iš tikrųjų muzika ir gyvenu. Man muzika yra gyvenimas, o gyvenimas yra muzika.“

Giknienė E. Muzikos genijus : pokalbis su Petru Geniušu // Panevėžio balsas. 2015 , rugpj. 17 d.

Visur yra žmonių, kurie gyvena primityviau, bet manau, kad tautą apibūdina kita – intelektualiai ir dvasiškai turtingesnių žmonių – dalis. Vienas poetas yra pasakęs: menas neišgelbės žmonijos, bet žmogų išgelbėti gali. Kuo daugiau bus žmonių, kuriuos išgelbėjo menas, tuo tauta bus turtingesnė.
Jeigu viena šalis naudoja kompiuterius, tai skaičiuodamas pieštuku neturi jokių šansų su ja konkuruoti. Taip ir sąmonės sferoj. Tikri profesionalai dažniausiai yra plačių interesų žmonės, ir jeigu jie turi, pavyzdžiui, muzikinio išsilavinimo spragų, laiko tai vien savo gėda ir stengiasi tas spragas užlopyti.

Apie klasikinę muziką, krepšinį ir džiazą: pianistą Petrą Geniušą kalbina žurnalistas Arvydas Jockus // Lietuvos aidas. 1993, vasario 5 d.