Rašytojui Thomui Mannui - 140. Kūrinių vertimai į lietuvių kalbą

Thomas Mannas (1875 06 06–1955 08 12) 2015 m. minime 140-ąsias rašytojo, Nobelio premijos laureato Thomo Manno gimimo metines. Jis yra vienas tų literatūros kūrėjų, kuriems buvo svarbu bendražmogiškų problemų supratimas, žmonijos išlikimas, jos tobulėjimas. Jis vedė savo skaitytojus tokiais keliais, kurie papildė daugialypį Europos paveikslą: „Europos dvasia, kurią mes trokštame puoselėti, gali atsirasti tik tada, jei kiekvienas bus pats savimi.“ Thomas Mannas, arba, tiksliau, Paulis Thomas Mannas, gimė 1875 m. birželio 6 d. Liubeko miesto senatoriaus Thomo Johanno Heinricho Manno ir Julijos Mann šeimoje. 1891 m. tėvas mirė. 1901 m. išleistas pirmasis T. Manno romanas „Budenbrokai“ ne tik išgarsino jaunąjį autorių, bet ir iki pat mūsų dienų liko kūriniu, labiausiai susijusiu su jo vardu. 1929 m. už šį romaną paskirta Nobelio premija. T. Manno, tapusio vienu garsiausių pasaulio rašytojų, kūrybinė veikla truko pusę šimtmečio, ir visą šį laikotarpį jis brendo, keitėsi kaip menininkas. Jo asmenybė ir šiandien mįslinga ir nelengvai suvokiama. Literatūros istorikas prof. Hermannas Kurzhe 2006 m. išleido savo kelerių metų tyrinėjimų knygą „Thomas Mannas. Gyvenimas kaip meno kūrinys: biografija“ (iš vok. k. vertė A. Gailius, 2009). T. Manno gyvenimas buvo kupinas mistinių sutapimų. Pavyzdžiui, būdamas septyniolikos žurnale pamatė dail. A. Kaulbacho paveikslo reprodukciją „Karnavalo vaikai“ ir prisisegė ją prie savo piupitro. O 1905 m. vedė Katią Pringsheim – vieną iš paveiksle pavaizduotų mergaičių. Pirmoji T. Manno knyga – novelių rinkinys „Mažasis ponas Fridemanas“, išleista 1898 m. Po jau minėtų „Budenbrokų“ išėjo novelių rinkinys „Tristanas“ (1903), 1906 m. – trijų veiksmų drama „Fiorenca“, 1909 m. – romanas „Karališkoji didybė“. 1910 m. parašė dalį naujo romano „Avantiūristo Felikso Krulio prisipažinimai“, vėliau novelę „Mirtis Venecijoje“ (1912) ir romaną „Užburtas kalnas“ (1924). T. Mannas pirmą kartą iš Miuncheno atvyko į Nidą 1929 m. rudenį, paskui 1930 m. Nidoje pasistatė vasarnamį. Kasmet, 1930-ųjų, 1931-ųjų ir 1932-ųjų vasaromis, atvykdavo čia su šeima ir savo poilsį derino su kūrybiniu darbu. 1930 m. jis išvyko į Artimuosius Rytus rinkti medžiagos tetralogijai „Juozapas ir jo broliai“ (1933–1943). Tai buvo paskutinis didelis darbas, pradėtas rašyti tėvynėje ir parašytas gyvenant svetur. Vėliau dienos šviesą išvydo „Lota Veimare“ ir „Daktaras Faustas“ (abu 1947). Išgyvenęs nemažai artimųjų mirčių, jis laikomas vienu geriausių mirtį aprašiusių rašytojų. Ypatingą vietą T. Manno gyvenime užėmė muzika. R. Wagneris buvo jo visą gyvenimą išsaugota muzikinė meilė. 1933 m., minint R. Wagnerio 50-ąsias mirties metines, Amsterdame jis skaitė pranešimą ir iš šios kelionės į Vokietiją nebegrįžo dėl susiklosčiusios politinės padėties. Tik kelis kartus po Antrojo pasaulinio karo svečiavosi Veimare ir Frankfurte prie Maino. 1936 m. T. Mannui buvo atimta Vokietijos pilietybė ir Bonos universiteto garbės daktaro vardas. Gyveno Čekijoje, o nuo 1938 m. persikėlė į JAV ir dirbo JAV Kongreso bibliotekoje vokiečių literatūros konsultantu. 1944 m. jam suteikta JAV pilietybė. 1952 m. T. Mannas grįžo į Europą ir apsigyveno Šveicarijoje. 1955 m. rugpjūčio 12 d. mirė. Praėjus 20 metų po mirties (pagal testamentą) buvo paskelbti 32 jo užrašų ir dienoraščių sąsiuviniai. Lietuvių žurnalistas L. Stepanauskas nuo 1965 m. daug kartų lankėsi našlės K. Mann namuose ir parašė knygą – biografinę apybraižą „Tomas Manas ir Nida“ (1987). Vertėjai J. Vaznelis, A. Gailius, K. Karnauskas, V. Petrauskas, V. Drazdauskas išvertė į lietuvių kalbą T. Manno kūrinių, turtingų, gilių ir beveik neišiamiamų, nuolat teikiančių prielaidų naujoms interpretacijoms.