Parodos

Užsienio profesionalai – Lietuvai

˯Aprašymas

Atgimusi valstybė privalėjo apginti deklaruotą nepriklausomybę nuo išorės priešų. Bolševikų ir bermontininkų pajėgos iš Lietuvos teritorijos buvo vejamos besikuriančios šalies aviacijos. Jauni, entuziastingi vyrai skraidyti mokėsi ir iš dviejų patyrusių lakūnų: anglo Charles Roderick Carr ir švedo Olle Dahlbeck.

  • Carr 2.jpg

    Charles Roderick Carr

    Esu seras Charles Roderick Carr. Gimiau 1891 m. Fildinge Naujojoje Zelandijoje tuo metu, kai mano šalies moterys atkakliai kovojo už savo teises ir 1893 m. pirmosios pasaulyje gavo teisę balsuoti. Gimtajame mieste baigiau mokyklą, o sostinėje Velingtone – koledžą. Po to išvykau į Angliją, kur 1915 m. baigiau oreivių mokyklą, tapdamas vadinamųjų orpūslių pilotu. Dar po metų baigiau mokslus žymiojoje Hendono skraidymo mokykloje ir tapau lėktuvų pilotu.

    Įsibėgėjęs Pirmasis pasaulinis karas manęs nepaliko nuošalėje. O gal, tiksliau, aš pats negalėjau likti. 1916–1919 m. tarnavau Britų karališkosiose oro pajėgose. Vadovavau Antrajam eskadronui ekspedicinėse pajėgose Šiaurės Rusijoje. 1919 m. spalio 21 d. išėjau į atsargą ir tų pačių metų lapkritį, jau būdamas majoru, atvykau į Lietuvą, kur lapkričio 26 d. Krašto apsaugos ministro ir Vyriausiojo kariuomenės vado įsakymu buvau paskirtas Aviacijos dalies vadu. Buvau trečiasis, užėmęs šias pareigas.

    Tarnyba Lietuvos kariuomenėje buvo labai sunki. Ir visai ne dėl pokario rūpesčių, bet dėl valstybės finansinės situacijos, mažo reikalo išmanymo ir darbo aplinkos. Siūliau įgyvendinti naują aviacijos dalies struktūrą ir pasikviesti daugiau taip trūkstamų lakūnų iš Anglijos, tačiau vadovybė tokio mano sprendimo nepalaikė. Jauna valstybė neturėjo tam pinigų. Su sunkumais susidurdavau kas kartą, kai tekdavo pasirašyti dokumentus. Viskas vyko lietuvių kalba, kurios mokytis neturėjau nei laiko, nei noro. Sunku buvo susikalbėti net su savo pavaduotoju. Vienintelis kalbantis angliškai mano aplinkoje buvo Pranas Hiksa, baigęs mokslus Anglijoje.

    Tokia situacija negalėjo ilgai tęstis, todėl 1920 m. pavasarį iš Lietuvos išvykau. Vienas įsimintiniausių gyvenimo nuotykių nutiko 1927 m., kai su kolega L. E. M. Gillmannu nutarėme nesustodami iš Anglijos nuskristi į Indiją. Deja, dėl lėktuvo gedimo buvome priversti tūpti Irane, netoli Bandare Abaso. Iš viso buvome nuskridę 5 506 kilometrus ir to pakako, kad būtume pasiekę tuometinį toliausio skrydžio rekordą. Vis dėlto vos po keleto valandų šį rekordą aplenkė Charlesas Lindberghas. Jis vienas perskirdo Atlanto vandenyną tarp Niujorko ir Paryžiaus, įveikdamas 5 780 kilometrų. Antrojo pasaulinio karo metais vadovavau RAF pajėgų Šiaurės Airijoje ir 4-osios bombonešių grupės štabams. Buvau Sąjungininkų ekspedicinių pajėgų aviacijos štabo viršininko pavaduotojas, o tarnybą baigiau Indijoje 1947 m. RAF pajėgų vadu, aviacijos maršalu. Buvau įšventintas į riterius ir man buvo suteiktas Sero titulas.

  • Dahlbeck.jpg

    Carl Olof Dahlbeck

    Gimiau 1884 m. Švedijoje. Turbūt reikėtų prisipažinti, kad iš prigimimo esu avantiūristas. Nuo pat jaunystės labai mėgau iššūkius ir naujoves. Dar būdamas Švedijos karališkojo laivyno leitenantu nutariau, kad privalau išmokti skraidyti. Taigi įstojau į garsiąją Hendono aviacijos mokyklą Anglijoje ir 1911 m. ją baigęs tapau trečiuoju žmogumi Švedijoje, turinčiu piloto licenciją.

    1912 m. buvo ypatingi mano gyvenime. Jų pradžioje atlikau pirmąjį Švedijoje skrydį kariniu lėktuvu. Taip pat pirmasis nenutūpdamas perskridau sąsiaurį tarp Švedijos ir Danijos pirmyn ir atgal, o 1912 m. rugpjūčio mėnesį, nusipirkęs „Bristol Boxkite“, tapau pirmuoju švedu, atskridusiu į Kristianiją (dabar ją vadiname Oslu). 1913 m. suorganizavau pirmąją Švedijoje laivyno lakūnų mokyklą ir buvau paskirtas laivyno viršininku.

    1919 m. Lietuvos vyriausybės, o konkrečiai – Lietuvos pasiuntinio Švedijoje Jono Aukštuolio kvietimu atvykau į šią jauną valstybę, kuri tuo metu aršiai kovojo su bolševikais. 1919 m. balandžio 1 d. buvau paskirtas Aviacijos dalies inspektoriumi. Išdrįsiu pasakyti, jog ši pareigybė buvo sukurta būtent man. Ji atitiko Aviacijos dalies vado statusą ir kėlė nemažai sąmyšio. Iš vienos pusės, jaunos Lietuvos kariuomenės kūrėjai suvokė, kad mano autoritetas gali pasitarnauti vadovaujant gausiam vokiečių karių skaičiui aviacijoje, iš kitos gi pusės, nemačiau reikalo lankstytis valdžiai, o tai nuvedė į gilesnį konfliktą, kuris pasibaigė sutarties nutraukimu prieš laiką. Buvau apkaltintas neracionaliais sprendimais ir sunkios finansinės padėties nesuvokimu.

    Nepaisant to, niekas negali nuginčyti mano nuopelnų per vadinamąsias Lietuvos nepriklausomybės kovas. Narsiai kovojau su bolševikais, vadovaudamas lėktuvų kovos būriui. Džiaugiuosi, kad mano darbus galiausiai įvertino ir Lietuvos valdžia: šiemet, 1929 m., mane apdovanojo Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu.