Užsienio profesionalai – Lietuvai

Aš, vokietis Horst Engert, gimiau 1886 m. gegužės 21 d. Frankenberge, Saksonijoje. Mokslus eiti pradėjau gimtajame mieste, vėliau mokiausi Šventojo Kryžiaus gimnazijoje Drezdene. Ten išmokau prancūzų, graikų ir lotynų kalbų. Studijų metais mano interesai buvo platūs: gilinausi į politikos mokslus, filosofiją, istoriją ir, žinoma, germanistiką. 1910 m. Leipcigo universitete įgijau filosofijos daktaro laipsnį. Į Lietuvos universitetą atvykau 1927 m. pradžioje, čia tapau Germanų kalbos mokslų ir literatūros katedros ekstraordinariniu profesoriumi ir dėsčiau kaip tik įmanoma kruopščiau, paskelbiau darbų apie vokiečių ir lietuvių literatūrą. Lietuvoje pritapau ir, kaip sakoma, suleidau šaknis: 1937 m. balandį mudviem su žmona Mira buvo suteikta Lietuvos pilietybė.

Drįsčiau teigti, kad darbuodamiesi drauge su kolega Gottliebu Studerusu germanistiką įtvirtinome kaip universiteto discipliną. Tačiau esame žinomi ir žmonėms, kurie toli nuo universitetinio gyvenimo. Gottliebas rengia vokiečių kalbos vadovėlius mokykloms, o aš ėmiausi vertimų iš lietuvių kalbos. Kaip pabrėžiau savo įžengiamojoje lekcijoje 1927 m., vadovėlinės žinios yra beprasmės, nes jos negyvos: kultūros studijoms svarbi gyva sąveika. Į vokiečių kalbą išverčiau lietuvių liaudies dainų ir jūsų literatų kūrybos. Kad lietuvių literatūra taptų prieinama skaitantiems vokiečių kalba, sudariau antologiją „Aus litauischer Dichtung: deutsche Nachdichtungen“. Ten skaitytojas ras Maironio, Putino, Balio Sruogos, Jono Kossu-Aleksandravičiaus ir keleto kitų rašytojų kūrybos.

Į šį pasaulį atėjau 1899 m. kovo 16 dieną Sankt Galeno kantono Valdkircho miestelyje. Germanistika mane patraukė studijų metais, Fribūre, kur įgijau filosofijos daktaro laipsnį ir susipažinau su brangiu bičiuliu Alfredu Sennu. Ši pažintis mane ir atvedė į Lietuvą.

Lietuvos universitete dėstyti pradėjau 1924 m. sausį, paskirtas gotų ir vokiečių kalbų lektoriumi. Kiek man žinoma, netrūko kandidatų iš Vokietijos, tačiau Humanitarinių mokslų fakultetas nutarė verčiau pasikviesti šveicarą, kuris germanistiką dėstytų be teutonizmo priemaišos. Stengiausi pateisinti lūkesčius: metodiškai, tačiau be prievartos, pagal išgales kuo gražiau įtaigodamas, išaiškindamas visas kalbos plonybes. Vėliau man buvo pavesti dalykai, susiję su vokiečių kalba ir literatūra. 1934 m. tapau Germanų kalbų ir literatūrų katedros privatdocentu.

Už universiteto sienų esu žinomas dėl parengtų vokiečių kalbos vadovėlių mokykloms bei knygų vokiečių kalbos mokytojams. Kadangi šios knygelės lydi mokinį nuo pirmųjų mokslo dienų iki paskutiniųjų, vadovėlius net vadina mano pavarde – Študerus. Būtent todėl norėčiau priminti pavardes kitų žmonių, be kurių šio vokiečių kalbos vadovo nebūtų. Pirmiausia – dėmesingus ir inteligentiškus leidėjus Maksą Holcmaną ir Eleną Holcmanienę, kurių leidykla „Pribačis“ 1933 m. pradėjo leisti šią seriją. Kiek valandų praleidome bediskutuodami! Taip pat nusikalsčiau nepaminėjęs didžiai gerbiamo Mstislavo Dobužinskio: prieš dešimt metų nebūčiau patikėjęs, kad mano parengtas knygas iliustruos šitoks garsus ir talentingas menininkas!

Gimiau 1886 m. kovo 6 d. Treffieux mieste, Prancūzijoje. Studijavau Kanų universiteto Literatūros fakultete. Prieš atvykdamas į Lietuvą skaičiau paskaitas Sorbonoje ir kitose aukštojo mokslo įstaigose Paryžiuje, apsigyniau docteur ès lettres laipsnį. Parašiau daug mokslo darbų apie Balzaką.  

Mirus mano pirmtakui prof. Vladui Dubui, nuo 1938 m. buvau paskirtas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Romanų kalbų ir literatūrų ekstraordinariniu profesoriumi. Į mano įžanginę paskaitą „Balzac en 1834“ prisirinko daugybė garbių žmonių: Prancūzijos pasiuntinys ir įgaliotasis ministeris Dulongas, kuris tarpininkavo ieškant naujo profesoriaus, pasiuntinybės sekretorius Neyracas, universiteto rektorius, kuris mane pamalonino pasveikindamas prancūzų kalba, prorektorius, kelių fakultetų dekanai, profesūra... Stengiausi kalbėti kuo raiškiau ir aiškiau, kad suprastų tie klausytojai, kurie prancūzų kalbos ne per daugiausia tepramokę, tačiau įpindamas naujų, paties atrastų faktų.

Savo kilme esu tų normanų, kurie kadaise atsikraustė į Prancūziją, tiesioginis ainis, todėl greitai susigyvenau su lietuviais – juo labiau kad, kaip ir kiti profesoriai iš užsienio, mokausi lietuvių kalbos. Kadangi esu nusiteikęs čia prisitaikyti, į Lietuvą atvykau su visa šeima: žmona Andrea, dukra Huguette ir sūnumi Christianu. Atsigabenome savo didžiulę biblioteką. Esu iš tų žmonių, kurie viską kruopščiai kaupia. Tikiuosi, kad mano išsaugoti dokumentai pravers ateities kartoms.

Žinoma, ryšių su Prancūzija nenukirtau. Jau buvau į gimtąją šalį išvykęs mokslo reikalais, iš Paryžiaus užsisakau man reikalingų knygų.

Aš, Raymond Schmittlein, gimiau 1904 m. birželio 19 d. Rubė mieste, Šiaurės Prancūzijoje. Mano akademinis kelias buvo vingiuotas, o moksliniai interesai platūs, todėl apie savo jaunystę papasakosiu tik bendrais bruožais. Bakalauro studijas baigiau Lilio universitete: studijavau lotynų bei graikų kalbas ir filosofiją. Tolimesnes studijas pertraukė karinė tarnyba: buvau išsiųstas į Alžyrą ir Maroką, tačiau po kurio laiko sunkiai susirgau. Grįžęs į Prancūziją ir atgavęs sveikatą baigiau klasikinės literatūros (prancūzų ir lotynų) studijas. Vėliau, versdamasis kaip filosofijos repetitorius, lankiau paskaitas Sorbonoje. 1929 m. viešėjau Vokietijoje, kur klausiau paskaitų Berlyno universitete. Tada pasinaudojau proga aplankyti ir Lietuvą. 1931 m. Paryžiaus katalikų instituto Rytų kalbų mokykloje (Lʼécole des Langues orientales de lʼinstitut Catholique de Paris) gavau arabų kalbos diplomą. Gilinausi į lingvistiką, todėl orientavausi į indoeuropiečių kalbų studijas. Tai pačiais metais Paryžiaus universitete įgijau vokiečių kalbos ir literatūros aukštojo mokslo diplomą.

Lietuvos mokyklose prancūzų kalbą įvedus pagrindine užsienio kalba, prancūzų kalbos bei literatūros grupė buvo sustiprinta ir Vytauto Didžiojo universitete.  Nuo 1934 m. rudens semestro buvau į jį pakviestas ir pradėjau dėstyti lektoriaus teisėmis. Skaičiau istorinės prancūzų kalbos gramatikos kursą ir aiškinau senuosius autorius, taip pat dėsčiau epizodinius kursus: apie „le Roman social“, George Sand, Viduramžių autorių interpretaciją, „Rolando giesmę“.

Plačiajai visuomenei esu žinomas kaip „Pribačio“ išleistų knygų „Douce France“, prancūzų kalbos vadovėlių, autorius. Mokyklinė dvasia man puikiai pažįstama: juk pats dirbau repetitoriumi koledže, 1930 m. birželį Paryžiuje net gavau mokytojo licenciją.

Svetimos kalbos mokymas turi duoti ne tik tos kalbos pažinimą, tačiau turi supažindinti ir su tos tautos kultūra. Aš pats prancūziškai parašiau knygų apie Lietuvą, Latviją ir Estiją. Knygos dailiai išleistos, iliustruotos nuotraukomis ir žemėlapiais, todėl iš tiesų traukia svetimšalių akis. Kita mano darbų kryptis yra labiau istorinė: lietuviškai ir prancūziškai rašau apie prancūzų ir lietuvių santykius praeityje, Napoleono karų metais. Pasvajoju, kaip kada nors atsidėsiu darbui su didžio prancūzų rašytojo Prospero Mérimé novele „Lokis“, kurios veiksmas vystosi Žemaitijoje, žemaičių bajorų aplinkoje: novelės genezei, jos šaltiniams bei įtakoms... Juk šita novelė yra bene vienintelis prancūziškai parašytas dailiosios literatūros kūrinys apie Lietuvą.