Užsienio profesionalai – Lietuvai

Aš gimiau 1889 m. kovo 27 d. bažnytkiemyje Vrbovce Čekoslovakijoje, ten pat baigiau šešių klasių pradžios mokyklą. Brandos atestatą įgijau Bratislavos gimnazijoje 1918 m. Teologijos mokslus ėjau Bratislavoje, Edenburge, Paryžiuje ir Strasburge, 1924 m. liepos 24 d. Strasburgo universitete teologijos daktaro laipsnį įgijau. Nuo 1924 m. iki 1926 m. ėjau kunigo pareigas įvairiose vietose. 1927 m. sausį Lietuvos universiteto buvau pakviestas docento pareigoms Sistematinės teologijos katedroje. Po metų pradėjau dėstyti Naujojo įstatymo katedroje.

Universitetui stengiausi būti kaip įmanoma naudingesnis. Nereikėjo nė vienų metų, kad išmokčiau lietuvių kalbą teoretiškai ir praktiškai, jąja paskaitas laikyčiau. Rašiau tiek lietuviškai, tiek savąja kalba; pažymėtina mano knyga „Naujojo testamento gadynės istorija“.  Universitetas įvertino mano darbus ir 1931 m. paskyrė ekstraordinariniu profesoriumi.

Mane labai interesuoja lietuvių ir čekų santykiai praeities laikuose. Čekoslovakų istorija panaši į lietuvių istoriją. XV amžiuje abidvi tautos gyveno savo garbės laikus: čekai husitizmo, o lietuviai – Vytauto Didžiojo. Anais laikais čekų ir lietuvių santykiai buvo gyviausi, čekai pakvietė Vytautą į savo sostą. Po tų garbingų dienų prasidėjo abiejų tautų puolimas, jos neteko savo nepriklausomybės, tad jųdviejų santykiai nutrūko. 1918 m. abidvi tautos susilaukė savo nepriklausomybės dienų ir atnaujino praeities laikų draugiškus santykius. Reikia tikėtis, kad tie geri santykiai vis gerės. 

Aš esu Lev Platonovič Karsavin, o gimiau 1882 m. gruodžio 14 d. Petrapilyje, Rusijoje. Mano tėvas Platonas buvo žymus Marijos teatro baleto šokėjas. Talentą iš jo paveldėjo mano sesutė Tamara Karsavina, galbūt esate apie ją girdėję – ji pasaulinio garso balerina. Aš labiau atsigimiau į mamą: nuo vaikystės daug laiko praleisdavau prie knygų. Studijavau Petrapilio universitete, kur įgijau visuotinės istorijos magistro ir daktaro laipsnius. Profesoriavau Istorijos-filosofijos institute, skaičiau paskaitas Aukštuosiuose moterų kursuose. Po valdžios pasikeitimo Rusijoje prasidėjo mokslininkų persekiojimai, areštai. Žinia, mane traukė religijos klausimai, tad buvau pasmerktas kaip „diplomuotas klerikalizmo liokajus“. 1922 m. buvau ištremtas iš Rusijos be teisės ten kada nors sugrįžti. Kaip ir daugelis carinės Rusijos inteligentų, leidausi į klajones po Europą. Apsistojęs Paryžiuje dėsčiau Rusų dvasinėje akademijoje. Netrukus gavau Lietuvos universiteto kvietimą. Jį su džiugesiu priėmiau – juk Kaunas geografiškai gerokai arčiau mano tėvynės Rusijos. Spėju, kad mane rekomenduoti galėjo mano mielas bičiulis filosofijos profesorius Vasilijus Emiljevičius Sezemanas. 1928 m. sausį atkeliavau į Lietuvą ir tapau Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Visuotinės istorijos katedros ordinariniu profesoriumi.

Dėsčiau rusiškai, tačiau nuo pat pirmųjų dienų pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Veikiai tiek pramokau kalbėti lietuviškai, kad seminarams pradėjau vadovauti lietuvių kalba, o vėliau ir paskaitas lietuviškai skaityti. Po dvejų metų Lietuvoje, 1930 m. balandį, kreipiausi į Vidaus reikalų ministerį, prašydamas suteikti Lietuvos pilietybę. Nusitęsęs santykių nutraukimas su Rusija atėmė man viltį, kad kada begalėčiau atnaujinti savo darbą Rusijos ribose. 1930 m. gegužę Ministerių kabinetas patenkino mano prašymą ir suteikė Lietuvos pilietybę.

Universitete dėstau kelis pagrindinius visuotinės istorijos kursus, šalia jų – epizodinius, skirtus konkrečiai valstybei arba epochai. Man įdomi ne tik chronologinė įvykių seka, bet ir pats istorijos mokslas. Manau, kad pradedančiam studijuoti istoriją pirmiausia reikia nutarti, kas yra istorija, kokie jos tikslai ir istorinės medžiagos tyrinėjimo metodai. Paskaitas stengiuosi pagardinti anekdotais, komiškomis didžių asmenybių pusėmis. Džiaugiuosi, kad mano paskaitos patrauklios ne tik istorikams – užklysta ir kitų fakultetų studentai. Teisės studentas Greimas tiesiog įsimylėjo viduramžius! 

Gimiau 1869 m. Carskoje Selo, netoli Petrapilio, tačiau mano giminė kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų. Baigiau Petrapilio universitetą, kuriame po studijų likau ruoštis profesūrai. Nemenka mano gyvenimo atkarpa susijusi su Dorpato universitetu, kur profesoriavau 1905–1919 m. Nuo jaunystės pasukęs į Lietuvos istorijos tyrinėjimus, į juos leidausi vis giliau. Kelerius metus dirbau Lietuvos metrikos redaktoriumi Petrapilio Archeografijos komisijoje ir išleidau du Lietuvos metrikos tomus. 1912 m. Rusijos Mokslų Akademija man pavedė išleisti 1588 m. Lietuvos Statuto naują laidą. Planus pakeitė istorijos vingiai: karo metais Dorpato universitetas persikėlė į Voronežą. O mes su šeima traukėmės per Voronežą, Charkovą, Novorosijską. Galiausiai mus evakavo anglų garlaivis. Europoje irgi blaškėmės be vietos, kol 1921 m. pabaigoje buvau pakviestas skaityti paskaitų į Čekoslovakiją. 1921–1932 m. dirbau Rusų universiteto Prahoje dėstytoju.

Mano ryšiai su jauna Lietuvos Respublika užsimezgė 1921 m. Kaip mokslininkas, turėjau tvirtą poziciją dėl Lenkijos politikų pretenzijų Lietuvai. Savo nuomonės nevengiau išsakyti rusų emigracinėje spaudoje. Mykolui Sleževičiui paprašius parengiau memorandumą, kuriame atmečiau Lenkijos pretenzijas į Lietuvą kaip paprastą istorinę Lenkijos valstybės dalį. 1928 m. Lietuvai švenčiant nepriklausomybės dešimtmetį kalbėjau per Čekoslovakijos radiją. Šitą interviu apie Vilniaus klausimą išspausdino daugelis Čekoslovakijos laikraščių.

Kaip Lietuvos istorijai pasišventęs mokslininkas padariau įvairių žingsnių, kad galėčiau apsigyventi Lietuvoje ir pasinerti į mokslinį darbą. Deja, iš universiteto jokio konkretaus atsakymo vis negavau. Galiausiai parašiau pačiam prezidentui Antanui Smetonai. Nežinau, kiek reikšmės tai turėjo, tačiau netrukus sulaukiau kvietimo. 1933 m. buvau paskirtas VDU Lietuvos istorijos katedros privatdocentu. Džiaugiausi, kad VDU galiu skaityti paskaitas tais klausimais, kurie man pačiam įdomūs: apie Vytauto Didžiojo gadynę, Liublino uniją, Lietuvos valstybės įstatymų istoriją, Lietuvos statutus.

Kaune apsigyvenau su žmona Vera ir sūnumi Ivanu, Prahoje mokslus išėjusiu teisininku. 1938 m. gegužę mums visiems pagaliau buvo suteikta Lietuvos pilietybė, kurią mielai būtume priėmę ir anksčiau.