Parodos

Užsienio profesionalai – Lietuvai

˯Aprašymas

Veržlus Lietuvos universitetas stengėsi visose srityse neatsilikti nuo geriausių pasaulio mokslo įstaigų. Puoselėjamos tiksliųjų ir socialinių mokslų disciplinos stiprino jaunos valstybės profesionalų gretas. Universitete dėstyti buvo kviečiami geriausi savo srities specialistai. Vieni iš tokių – vokiečiai matematikas Otto Volk ir ekonomistas Victor Jungfer.

  • Volkas 2.jpg

    Otto Theodor Volk

    Esu matematikos profesorius Otto Theodor Volk. Kas nusimano reikale, sako, kad aš geras savo srities specialistas. Gimiau 1892 m. Neuhauzene, netoli nuo Štutgarto. Kas rytą ėjau į mokyklą Ėjingene, o ją baigęs nutariau gilintis į teologiją ir filosofiją. 1915 m. liepos 11 d. atlaikiau pirmąsias šv. Mišias. Vis dėlto labiausiai linkau prie matematikos, todėl 1918 m. Miuncheno aukštojoje technikos mokykloje man buvo suteiktas pirmasis mano inžinerijos mokslų daktaro laipsnis. To dar atrodė negana. Po poros metų Miuncheno universitete apsigyniau ir filosofijos disertaciją, kurios pamatu buvo matematikos mokslas. Apskritai, laikotarpis Miunchene buvo labai įdomus. Man dėstė geriausi to meto matematikai – žymiausiai protai: O. Perronas, K. O. H. Liebmanas, A. Vossas, A. Pringsheimas. O su profesoriumi C. L. F. von Lindemannu kartu vedėme seminarus, buvau jo asistentas. 1922 m. perėjęs habilitacinę procedūrą tapau Miuncheno universiteto privatdocentu. Kaip tik tuomet naujai įsteigtas Lietuvos universitetas ieškojo matematikos profesoriaus. Nutariau surizikuoti. Ilgai truko pasirengimas vykti Kaunan. Dokumentų tvarkymas ir algos derinimas man atrodė trunką visą amžinybę. 1923 m. rudenį Švietimo ministerija man paskyrė butą, universitetas pažadėjo apmokėti atvykimo išlaidas, o alga su priedais siekė 956,75 litus mėnesiui.

    Darbo turėjau išties daug. Kas savaitę skaitydavau po 11 valandų paskaitų. O kur dar vadovavimas matematikos katedrai, naujai įsteigto seminaro vedimas, matematikos bibliotekos komplektavimas ir vadovavimas jai, mokslinių straipsnių rašymas, vadovavimas studentų darbams, pranešimai konferencijose. Buvo periodas, kai dėsčiau matematiką net Vokiečių realinėje gimnazijoje. Veikla mane visiškai įsuko. Vos pradėjus dirbti tapo aišku, kad nėra iš ko dėstyti. Teko imtis pirmojo lietuviško aukštosios matematikos vadovėlio rengimo darbų. Skaičiau aukštosios algebros, diferencialinių lygčių, funkcijų teorijos kursus. Vėliau – analizinę mechaniką, skaičių teoriją, Furjė eilutes, kompleksinių funkcijų teoriją ir elipsines funkcijas. Per 7 savo dėstytojavimo metus vadovavau net 31 diplominiam darbui. Labai didžiuojuosi savo studentais: Petru Katiliumi, Otonu Edmundu Stanaičiu ir Jankeliu Jokūbu Gliksonu, kurie apgynė disertacijas Heidelbergo ir Viurcburgo universitetuose.

    Neslėpsiu, per tiek metų Kaune buvo visko. Nelabai sutariau su kitu fakulteto profesoriumi Viktoru Biržiška. Nesutapo požiūriai. Universitetą ir Lietuvą visam laikui palikau 1930 m. Taip jau nutiko, kad 1929 m. Viurcburge atsilaisvino ordinarinio profesoriaus vieta ir aš buvau pakviestas ją užimti. Seniai svajojau grįžti į tėvynę, todėl ilgai nesvarstęs išvykau.

     

  • Jungfer2.jpg

    Victor Jungfer

    Laikau save iš Silezijos kilusiu vokiečiu. Gimiau 1893 m. gražiame Vokietijos imperijos mieste Hiršberge, kuris po Antrojo pasaulinio karo atiteko Lenkijai ir buvo pervadintas į Jelenia Gura. Augau kalnų apsuptyje. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą įstojau į Miuncheno universitetą ir studijavau jame ekonomikos bei filosofijos mokslus. Šiek tiek susipažinau su sanskritu, tai priartino mane ir prie lietuvių kalbos. Vis tik karas įtraukė ir mane. Buvau pašauktas į kariuomenę, o neilgai trukus – sužeistas. Kai pasveikau, jau turėjau leitenanto laipsnį ir buvau paskirtas Plungės komendantu. Būtent ten susipažinau su vietiniais dvasininkais: klebonu Povilu Pukiu ir kunigu J. Kojeliu. Jie, matydami mano susižavėjimą šiuo kraštu, paskatino mokytis lietuvių kalbos. Ėmiau vis labiau gilintis į šią šalį. Traukė jos gamta, kultūra, istorija, vietiniai žmonės. Plungėje turėjau galimybę susipažinti su vietinių didikų Oginskių biblioteka. Ji man pravėrė akis ir buvo paskatu išleisti savo pirmąją knygą apie Lietuvą. 1918 m. išėjo „Lietuvos kultūros vaizdai“. Šiuo darbu norėjau papasakoti pasauliui apie mažai žinomą kraštą ir jo žmones. Karui einant į pabaigą buvau perkeltas į Jelgavą. Ten susipažinau su Kazimieru Jasėnu. Ši pažintis pagimdė gana gražų vaisių – 1926 m. išleidome išverstą į vokiečių kalbą pirmojo lietuvių istoriko Simono Daukanto veikalą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Po Vokietijos pralaimėjo pasinėriau į mokslus. 1919–1921 m. studijavau Freiburgo universitete, čia 1921 m. apsigyniau ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Net ir tada domėjausi Lietuva, rašiau apie medienos eksportą iš Lietuvos. Po studijų pradėjau dirbti vieno laikraščio Freiburge redaktoriumi. Daktaro Jurgio Šaulio kvietimu 1924 m. atvykau į Klaipėdą ir ėmiausi redaguoti ūkio skiltį Klaipėdoje vokiečių kalba leistame laikraštyje „Memelzeitung“.

    1925 m. buvau pakviestas dėstyti jauno Lietuvos universiteto Teisių fakultete ekonominių doktrinų istoriją ir ūkio istorijos bendrąją dalį. Pasižadėjau, kad po metų kursus skaitysiu lietuvių kalba. Kaune apsigyvenau Sporto gatvėje nr. 4-2, todėl į darbą kas dieną leisdavausi gražiais Žaliakalnio šlaitais. Man patiko dėstyti universitete. Atrodo, kad ir studentai mane mėgo. 1932 m. ir 1938 m. išleidau dvi knygas apie lietuvių kultūrą, o 1939 m. pasirodė lietuvių liaudies dainų vertimas į vokiečių kalbą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940 m. pabaigoje, iš universiteto buvau atleistas dėl politinių priežasčių, viena svarbiausių – buvau vokietis. Grįžau atgal į Vokietiją ir apsigyvenau Posene, vėliau tapusiame lenkiška Poznane. Profesoriavau universitete iki karo pabaigos. Per tą laiką vedžiau Anneliese Jahreis, su ja susilaukėme trijų vaikų. Vėliau išvykau dirbti į Niurnbergą. O paskutiniuosius metus iki pensijos dėsčiau Erlangeno universitete.