Parodos

Užsienio profesionalai – Lietuvai

˯Aprašymas

Modernioji Lietuvos architektūra yra neatsiejama ne tik nuo užsienyje vyravusių tendencijų, bet ir nuo pačių užsieniečių. Šiauliai, Kaunas, Klaipėda, Raseiniai, Tauragė ir kitos Lietuvos vietovės iki šių dienų gali didžiuotis iškilių architektų – latvio Karolio Reisono ir gudo Klaudijaus Dušausko-Duž – statiniais.

  • Reisonas 2.jpg

    Kārlis Reisons

    Gimiau 1894 m. Pabožio miestelyje netoli Rygos, latvių liuteronų šeimoje. Mokiausi Rygos realinėje gimnazijoje. Vėliau išvykau studijuoti į Petrapilį, kur Civilinių inžinierių institute įgijau architekto išsilavinimą. Lietuvoje apsigyvenau 1922 m. pavasarį. Nuo 1922 m. iki 1930 m. ėjau Šiaulių miesto techniko pareigas. Atstatant per karą nukentėjusius Šiaulius būtent man, dar jaunam specialistui, teko atlikti didžiąją dalį planavimo darbų. Rūpinausi savo žiniomis dalytis su kitais. 1925 m. įsteigiau Šiaulių braižyklą, kur žiemos metu dirbdavo iki 50 matininkų. 1926 m. įsteigiau vidurinę amatų mokyklą, kuriai porą metų pats ir vadovavau. Taip pat radau laiko parašyti keletą knygų, kurios, mano nuomone, turėjo labai palengvinti statybos procesą kaimo gyventojams.

    Nuo 1930 m. persikėliau į Kauną ir jame apsistojau. Įsidarbinau Kauno miesto vyriausiuoju inžinieriumi ir ėjau Žemės ūkio rūmų statybos skyriaus vedėjo pareigas. 1930 m. vasaros pradžioje, dar būdamas Latvijos pilietis, Karmelitų Šv. Kryžiaus bažnyčioje susituokiau su Elena Butnevičiūte – diplomuota teisininke, baigusia Lietuvos universitetą. 1932 m. visiškai įsiliejau į Lietuvos visuomenę: man buvo suteikta Lietuvos pilietybė.

    Galbūt jaunoje valstybėje architektui yra daugiau galimybių atsiskleisti. Daug kas sako, kad per dvidešimt metų Kaunas iš provincijos miesto virto europietiška sostine. Esu dėkingas likimui, kad suteikė auksinę galimybę dalyvauti pačiame šio virsmo centre. Neabejotinai didingiausias mano projektas Kaune yra Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Su kolegomis Vladimiru Dubeneckiu ir Kazimieru Krikščiukaičiu sukūrėme Vytauto Didžiojo muziejaus projektą. Suprojektavau „Lietūkio“, „Maisto“, Žemės ūkio rūmus, su Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu – „Pienocentro“ bendrovės rūmus. Daugelio mažesnių projektų nevardinsiu.

     

  • Dušauskas 2.jpg

    Klaudijus Dušauskas-Duž

    Man buvo lemta gimti 1891 m. Gluboke, tuometinėje Vilniaus gubernijoje, kuri priklausė carinei Rusijai. Buvau penktas vaikas šeimoje po keturių mergaičių. 1899 m. su mama atvykau į Vilnių. Nuo 1903 m. iki 1912 m. mokiausi Vilniaus realinėje mokykloje. Kaip tik tuo laiku ir susipažinau su baltarusių tautinio judėjimo veikėjais ir įsitraukiau į baltarusiškąją veiklą. 1912 m. pradėjau studijuoti Petrapilio Jakaterinos II kalnų institute geologiją. Ten buvau labai aktyvus baltarusių visuomeninio gyvenimo veikėjas. Studijų metais įgijau ir darbo patirties. Tobulinausi įvairiose inžinerijos mokslo šakose, dirbau matininku, topografu, hidrogeologu Sibire. 1917 m. vedžiau Eleną Prokofjevą ir 1918 m. su ja grįžome į Vilnių. 1919 m. pradžioje nutraukiau studijas Petrapilyje ir įstojau į Minsko žemės ūkio komisariatą, kur gavau gubernijos geologo vietą.

    1920  m. kartu su paskutiniaisiais Lietuvos kariais atvykau į Kauną. Vėliau į Kauną persikėlė ir dvi mano seserys. 1924 m. spalį įstojau į Lietuvos universiteto Technikos fakultetą. Kalbėjau lietuviškai, kad ir su klaidomis. 1927 m. apgyniau darbą „Basanavičiaus Vardų Namų Projektas“ ir tapau diplomuotu inžinieriumi. 1930 m. parašiau vadovėlį, skirtą statybos darbams. 1930–1931 m. dirbau AB „Maistas“ technikos direktoriumi ir šaldytuvų statytoju. Suprojektavau ir pastačiau bekono fabrikus Panevėžyje ir Kaune, sviesto fabriką Klaipėdoje, žarnų fabriką ir 1 000 vietų kiaulidę Kaune. Darbas buvo intensyvus ir varginantis, nelabai patiko, todėl neilgai trukus atsistatydinau ir perėjau dirbti į Susisiekimo ministeriją. Iš pradžių buvau Geležinkelių valdybos jaunesniuoju inžinieriumi, tačiau po keleto mėnesių mane perkėlė į tos pačios ministerijos Pašto valdybą. Ten išdirbau iki 1940 m. rugpjūčio.

    Svarbiausiais savo darbais galėčiau išskirti pašto rūmus Raseiniuose, Zarasuose, Šančiuose, pašto tarnautojų kasos vasarnamį Nidoje. Taip pat Klaipėdos radijo stotį ir nemažai privačių pastatų. 1928 m. buvau apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus medaliu, o 1938 m. man įteiktas garbės ženklelis.