PORTRETINĖ FOTOGRAFIJA KAIP EPOCHOS KULTŪROS VEIDRODIS: ŽVILGSNIS IŠ PRAEITIES
Portretinė fotografija dažniausiai vertinama visų pirma kaip istorinis dokumentas. Vis dėlto ji gali būti tam tikro laikotarpio visuomenės atspindys kur kas platesne prasme. Juk iš portretinės fotografijos iš dalies išsivystė ir vadinamoji meninė fotografija. Fotografijos, nesvarbu, ar „grynai komercinės“, ar „grynai meninės“, leidžia spręsti apie pačios fotografijos technologinę ir estetinę raidą, o kartu susidaryti ir tam tikros epochos panoramą.
Portretinę fotografiją Lietuvoje galima suvokti iš dalies kaip XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios aristokratiškos kultūros paskutinį atspindį ir kaip naujos modernėjančios miestietiškos kultūros simbolį. Fotografija buvo susijusi su dvarų – pakankamai aukšto pragyvenimo lygio ir, žinoma, tam tikro išsilavinimo – kultūra. Kalbant apie Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, kai aristokratiškasis (lenkiškasis) segmentas pamažu nyko, komercinė, etnografinė ir meninė fotografija tapo pakankamai išsilavinusio vidurinio socialinio sluoksnio, iš dalies miestietiško mentaliteto ir statuso, išraiška. Fotografijos verslas kūrėsi tiek miestuose, tiek labiau pasiturinčiuose miestų rajonuose, jų centre.
Tai buvo miesto reiškinys ir dėl struktūrinių bei technologinių ypatybių – ir pačios fotoateljė, ir galimybė užsisakyti profesionalų fotografą į namus, pagaliau netgi buitinė portretinė fotografija reikalavo visų pirma tam tikros technikos, taigi fotoaparato. O fotoaparato turėjimas savaime liudijo tam tikros pasaulėžiūros, miestietiškos kultūros antstatą. Kadangi portretinė fotografija buvo susijusi su tam tikro socialinio statuso išraiška, pradėjo formuotis ir žymių asmenų ‒ politikų, visuomenės veikėjų, menininkų ir kt. ‒ fotoportretų, kaip pusiau savarankiško žanro, samprata.
Komercinė portretinė fotografija tarpukario Lietuvoje plito gana greitai. Pavyzdžiui, 1921 m. Kaune veikė penkiolika fotoateljė, o per dešimtmetį jų padaugėjo iki trisdešimties. Kituose didesniuose Lietuvos miestuose taip pat veikė bent po kelias komercines fotoateljė. Vienos ateljė dirbo tik savo studijose, kitos ‒ pagal iškvietimus. Vienos dirbo daugiau ar mažiau formaliai, gamindamos kokybiškas standartizuotas portretines nuotraukas. Kitos, pavyzdžiui, „laisvo verslo“ fotografai-amatininkai, atlikdavo įvairius privačių asmenų, įstaigų, organizacijų užsakymus.
Meninės ir komercinės, reprezentacinės aspiracijos neretai susiliedavo, priklausomai nuo to, kokias funkcijas turėjo atlikti kuriamas fotoportretas.
Parodoje, pristatomos tarpukario portretinės fotografijos iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių archyvo.
Ši paroda – Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto „Netikėtos kultūros atodangos“ dalis.
Parodą parengė:
Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus
Vyriausiasis metodininkas-tyrėjas Kęstutis Šapoka ir Kultūros projektų vadovė Rūta Chlomauskaitė
