-
B. Radzevičiaus laiškas-padėka P. Bražėnui. Rankraštis. 1980 m. rugsėjo 29 d.
Laiške rašoma:
Gerbiamas Petrai, mane labai sujaudino Tavo recenzija „Nemune“, taip kad nė nežinau ir neieškau jokių padėkos žodžių. Dar bandžiau galvoti, ar vertėjo šitaip, juk, be abejo, bus ir nustebusių žvilgsnių, ir surauktų antakių (baisiai nenoriu, kad tie aukšti koridoriai, po kuriuos vaikštaii, pritemptų, juo labiau, kad ten įsimestų kokia drėgmė ar pelėsis). Betgi visko nei numatysi, nei prisiminsi (?), tuo, matyt, ir įdomus gyvenimas.
Man užvis brangiausia čia buvo tas nepaprastai gilus (o svarbiausia, tikras) rezonansas, kurį gal ir ne tokie jau tobuli bei nusisekę mano žodžiai sukėlė Tavo sieloje. Tai, matyt, ir yra svarbiausia. Gerbiau ir gerbiu Tave už energiją bei veiklumą, gal dar pridėti žodžius ir „O“, ir „Dabar“, bet laiko dar bus. Pasakysiu tik, kad pačio žodžiai man padėjo pamatyti (ir kaip nemačiau anksčiau!) gražių sausumos ir brastų lopelių toje Užpelkių pelkėje, po kurią tebesimurgdau, ji gerokai apsauso, sakau, gal bus lengviau ir išbristi.
Pasakysiu dabar, kas mane jaudina – tai kartos savimonės (sąmonės) dalykai. Mes gi taip vieni kitų nebesuprantame, tokie mes...
Su giliausiu prieraišumu ir padėka
Bronius Radzevičius
