Formaliai, E. A. Cukermano kūryba grįsta abstrakčiojo ekspresionizmo tradicija, žinoma, šiek tiek papildyta lietuviškojo ekspresionizmo tradicijos elementais. Tačiau iš tiesų menininkas ištobulino savo unikalų tapymo metodą ir stilių. Šis metodas iš dalies remiasi daugiasluoksnės tapybos tradicija, klojant storus dažų sluoksnius vieną ant kito, tačiau ne tiek stengiantis ką nors pavaizduoti, o tam, kad išgautų daiktiškumo, faktūros, tapybos „kūno“ efektą. Drobėje paskleista dažo materija tai raukšlėjasi, tai šiaušiasi, vis tirštėja, o kartais priešingai – tampa peršviečiama, atsidengia, kaskart atverdama naujus po ja slypinčius sluoksnius arba netgi drobės paviršių. Cukermano tapyba abstrakti, tačiau kartu ir daiktiška, dėl storo dažų sluoksnio. Neretai tapydamas, klodamas prasminį sluoksnį ant kito, jis įveda kokį „objektą“ – virvės ar kokios medžiagos gabalėlį ir t. t. Todėl menininkui svarbiau pats metodas, iš dalies netgi procesas, nei galutinis „vaizdas“. Tokia tapyba ne vaizduoja, o (už)augina ir įkūnija. Ankstyvojoje E. A. Cukermano kūryboje vyravo geometrinis ir netgi grafinis pradas (architekto profesijos įtaka).
Išgryninto vaizdinio meistras. Tapytojui Eugenijui Antanui Cukermanui – 80
˯Aprašymas
