Aš, Eugenijus Ignatavičius, gimiau 1935 m. gegužės 8 d. Užraguvių kaime, Šimkaičių valsčiuje, Raseinių apskrityje, tikinčių ūkininkų šeimoje. Mokiausi Aukštašlynio ir Paišlynio pradinėse mokyklose, o nuo 1945 m. – Vadžgirio progimnazijoje. Čia besimokydamas parašiau pirmus plunksnos bandymus eilėmis ir proza, paragavau svaiginančio scenos meno. Tuo metu žavėjo partizanų kovos, paslaptinga miško romantika. Pirmomis grįžusios bolševikų okupacijos dienomis esu patyręs rusų frontininkų-plėšikų nuoskaudą – dėl laikrodėlio ir ritinio audimų vos nesušaudė tėvo. Po pirmos „išvadavimo“ nakties visa esybe pradėjau nekęsti atėjūnų, jų primestos santvarkos ir komunistų. Buvau tikintis ir dėl bažnyčios lankymo persekiojamas. Su patikimais klasės draugais dalindavomės iš miško gautu Kęstučio apygardos leidžiamu laikraštėliu „Laisvės varpas“, partizanų dainomis ir poezija. Iš savo asmeninės bibliotekėlės atnešdavau patikimiems klasiokams knygų: „Raudonasis siaubas GPU“, „Čekisto naguose“, pulkininko Petruičio „Kaip jie mus sušaudė“. Su keletu draugų ketinome steigti pogrindinę organizaciją „Trispalvė“. Tačiau mūsų planus suuodęs komjaunimo sekretorius Kazys Petraitis pradėjo perdavinėti informaciją į Raseinių KGB. 1952 m. mokyklos direktoriaus pavaduotojas Juozas Toliušis, iškratęs mokykloje, atėmė užrašų knygutę ir po to atvirame komjaunimo susirinkime už bažnyčios lankymą, komjaunuolių įžeidinėjimą, antisovietiškas nuotaikas mes keturiese buvome pasmerkti, o elgesio pažymys sumažintas iki ketverto. Po metų sekimo, 1953 m. vasario 5 d., besimokant dešimtoje klasėje, mus visus keturis suėmė. Du mėnesius tardė Raseinių bei Kauno NKVD kalėjimuose, paskui, jau po Stalino mirties, už antisovietinės literatūros kūrimą, pogrindžio spaudos platinimą, iššūkius mokyklos komjaunuoliams, atvirą agitaciją prieš sovietų valdžią buvome apkaltinti pagal RSFSR BK 58 str. 11 ir 10 dalį. Kaip nepilnamečius, mus teisė Kauno liaudies teisme. Visus keturis nuteisė po 10 metų laivės atėmimo, bausmę atliekant darbo pataisos lageriuose. Už grotų ir spygliuotų užtvarų praleidau beveik dvejus metus, Kuibyševo (dabar Samaros) srities lageriuose statėme didžiausią pasauly Lenino hidroelektrinę.
Grįžus į laisvę, baigti vidurinę Vadžgiryje neleido MGB. Pagalbos ranką ištiesus pusbroliui Marcelinui Ignatavičiui, mokslą tęsiau Šilutės darbo jaunimo vidurinėje mokykloje.
1956 m. įstojau į Lietuvos konservatorijos Teatrinį fakultetą; 1960 m. įgijau dramos aktoriaus specialybės diplomą.
1960–1964 m. dirbau Lietuvos radijo ir televizijos komitete aktoriumi, o vėliau –televizijos Jaunimo laidų vedėju. Atsisakius bendradarbiauti su KGB ir dėl nesutarimų ideologijos klausimais su LRT generaliniu direktoriumi Jonu Januičiu, perėjau dirbti į savaitraštį „Literatūra ir menas“, publicistikos skyrių. 1967–1971m. buvau pakviestas dirbti Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos repertuarinės redakcinės kolegijos nariu. 1973 m. Maskvos M. Gorkio literatūros institute baigiau dvimečius dramaturgijos kursus. Po mokslų šiame institute dėl ryšių su Maskvos disidentais KGB neleido įsidarbinti Vilniuje, ir aštuonerius metus teko dirbti Kauno dramos teatro literatūrinės dalies vedėju. 1980–1984 m. buvau Lietuvos teatro draugijos konsultantas, 1989–1990 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pirmasis redaktorius, 1991–1993m. – Lietuvos kultūros ministerijos Teatrų skyriaus vadovas, 1993–1996 m. – Lietuvos TV dokumentinių filmų studijos vyriausiasis redaktorius. Išėjęs į pensiją, dirbau Lietuvos radijo ir televizijos taryboje ir Piliečių chartijos sekretoriumi.
Pirmuosius apsakymus parašiau studijuodamas teatriniame fakultete. Kūrybinio proceso nenutraukiau ir dirbdamas įvairiose kultūros įstaigose. 1966 m. „Vagos“ leidykloje buvo išleista pirmoji novelių knyga „Sekmadienio pieva“, vėliau – „Pradalgių tyla“ (1971), „Sidabrinės skyrybos“ (1976), „Ir namų amžinoji šviesa“ (1983), pelniusi J. Žemaitės premiją, „Chrizantemų autobuse“ (1988). Romaną apie pokario kaimą, regimą paauglio akimis, „Marso pilnatis“ (2000) ir romaną „Kiparisų tamsa“ (2006) išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, novelių ir esė rinkinį „Nebaigtas pokalbis“ (2010) – „Žuvėdros“ leidykla. Be to, 2005 m. „Vaga“ išleido novelių rinktinę „Obelis katedros aikštėje“.
Esu parašęs keletą inscenizacijų: pirmoji, „Parduotos vasaros“ pagal J. Baltušio romaną, buvo 1960 m. Teatrinio fakulteto 5-osios laidos diplominis spektaklis; „Baltaragio malūnas“ pagal . to paties pavadinimo K. Borutos romaną 1966 m. pastatytas Kauno valstybiniame dramos teatre. Šiame teatre pastatytas ir „Šuo danguje“ (1979). Šešetas ar septynetas spektaklių vaikams pagal pasakų inscenizacijas pastatyta Kauno ir Vilniaus lėlių teatruose. Už spektaklį „Šyvio dalia“ 1979 m. Pabaltijo lėlių teatrų festivalyje Taline paskirta pirmoji premija (už pjesę).
„Svajonių piligrimas“ apie M. K.Čiurlionį (su rež. J. Vaitkumi) buvo pastatytas 1975 m. Kauno valstybiniame dramos teatre. Parašiau keletą vienaveiksmių pjesių. Viena jų – „Sidabrinės skyrybos“ – pastatyta daugelyje Lietuvos liaudies teatrų ir Latvijos televizijoje bei liaudies teatre, išleista pjesių rinkinyje „Viskas bus gerai“. Radijo pjesių konkurse pjesei „Obelys ant stogų“ paskirta antroji premija. Parašiau scenarijų dviejų serijų telefilmui apie M. K.Čiurlionį „Žalčio karūna“ (pastatyta 1986 m. Lietuvos televizijoje, rež. B. Talačka). Rašiau scenarijus ir dokumentiniams filmams pasipriešinimo tema – filmui apie poetą, pedagogą ir rezistentą Konstantiną Bajerčių „Garibaldžio tyla“ (pastatė rež. J. Sabolius 1995 m.), pelniusiam LAF premiją; apie partizanų vadą generolą Joną Žemaitį „Ketvirtasis prezidentas“ ir apie Algimanto apygardos štabo ryšininkę Izabelę Vilimaitę-Stirną – „Stirna“ (šių filmų režisierius taip pat J. Sabolius). Dokumentinis filmas „Lietuvos pajūris“ (rež. B. Talačka) premijuotas Pabaltijo dokumentinių filmų festivalyje, vykusiame Liepojoje.
Dalyvavau 1989 m. ekspedicijoje prie Laptevų jūros – statėm pirmosios lietuvių tremties vietovėse paminklus. Parengiau 1941 metų tremtinių prisiminimų knygą, papildytą savo įspūdžiais „Kryžius Šiaurėje“, ją išleido 1992 m. „Vyturio“ leidykla Vilniuje. Į lietuvių kalbą išverčiau A. Solženycino romaną „Pirmajame rate“ (1991 m., LRS leidykla, Vilnius). Maskvoje rusų kalba išleistas mano novelių rinkinys, pavadintas „Pradalgių tyla“ („Tyšina prokosjev“, leidykla Sovetskij Pisatel, 1980 m.). Dalis novelių išversta ir išspausdinta periodikoje arba rinkiniuose armėnų, gruzinų, anglų, kroatų, vengrų, rumunų ir latvių kalbomis.
Prasidėjus Atgimimo laikotarpiui, įsitraukiau į Sąjūdžio veiklą, buvau išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu nuo Rašytojų sąjungos, parašiau pluoštą publicistikos straipsnių ir reportažų iš Grozno, pokalbių su prezidentu Dž. Dudajevu, spausdintų 1995 m. „Lietuvos aide“, „Naujajme Dienovidyje“, „XXI amžiuje“, „Literatūroje ir mene“, „Pergalės“ žurnale, „Valstiečių laikraštyje“. Esu apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi ir už aktyvią veiklą – NATO ženklu. 2006 m. vasario 8 d. paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
2006 m. birželio mėn. už rinktinę „Obelis katedros aikštėje“ įteikta (antrąkart) J. Žemaitės premija.
Eugenijus Ignatavičius
Vilnius, 2015 m. balandžio 10 d.