Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 metų

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, Australijos lietuvių jaunimo sąjungos leisto žurnalo „JauŽinios“ 1990 m. sausio numerio viršelis atrodo pranašiškai: jame pavaizduotas žmogelis, greičiausiai išeivijos lietuvis, kuris viena ranka bando pagauti prašmatnų taksi, o kitoje laiko maišą su doleriais. Karikatūros apačioje esantys žodžiai „Beyond the 1990’s...“ („Po 1990-ųjų...“) kviečia skaitytoją susimąstyti ir apie ateitį, ir apie savo vaidmenį joje.

Net ir geriausiais laikais Kanados ir Australijos lietuvių žiniasklaida, kartu paėmus, kiekybe gerokai nusileido JAV lietuvių žiniasklaidos gausai. Kita vertus, 1990-ieji išeivijoje buvo pakilimo metai, išjudinę net ir tuos užsienio lietuvius, kurie Šaltojo karo metais nuo politinio įsitraukimo Lietuvos laisvės klausimu laikėsi atokiai. Permainos vyko ne tik politinėje arenoje, bet ir pačioje lietuvių išeivijos visuomenėje. Kurį laiką jausta kartų kaita XX a. pab. įgavo pagreitį. O po 1990-ųjų į Australijos ir Kanados krantus plūstelėjusi trečiosios lietuvių emigracijos banga spaudos padėties nepalengvino – naujieji emigrantai neskubėjo prenumeruoti vietos lietuvių leidinių, be to, vis daugiau žinių buvo pasiekiama internete.

Šioje parodos dalyje pristatome nedidelę, bet dėmesio vertą Kanados ir Australijos lietuvių spaudą lietuvių ir anglų kalbomis. Kanadoje leidžiamas savaitraštis „Tėviškės žiburiai“ ir Australijoje einanti „Mūsų pastogė“ maždaug atitiktų JAV lietuvių laikraštį „Draugas“. Tasmanijos universitete leidžiamas žurnalas „Lithuanian Papers“, jaunatviškai žaismingos „JauŽinios“, gerokai po 1990 m. atsiradęs Brisbano lietuvių bendruomenės leidinys „Lapas“ liudija, kad šiose anglosaksiškose šalyse virė ir tebeverda spalvingas lietuvių išeivių gyvenimas – net ir tada, kai tampa sunku susikalbėti lietuviškai, o žurnalo arba laikraščio leidyba tampa, kaip sako anglakalbiai, vieno žmogaus šou (angl. one man show).

„Tėviškės žiburiai“

Daugeliu atžvilgių nuo 1949 m. leidžiamas Kanados lietuvių tautinės krypties savaitraštis „Tėviškės žiburiai“ yra JAV leidžiamo laikraščio „Draugas“ atitikmuo. Tik, skirtingai nuo „Draugo“, „Tėviškės žiburius“ įkūrė antrosios lietuvių emigracinės bangos atstovai. Savaitraštyje, kurį leidžia Kanados lietuvių katalikų draugija „Žiburiai“, skelbiami straipsniai politikos, kultūros, literatūros ir religijos temomis, svarstomos Lietuvos ir lietuvių išeivijos problemos, ypatingą dėmesį teikiant Kanados lietuvių kasdienybei. Įvairiu laiku „Tėviškės žiburiai“ turėjo skiltis moterims, jaunimui ir vaikams.

Nors savaitraštis 2019 m. minėjo 70 metų jubiliejų, redaktorių kaita buvo nedidelė. Iki šiol jį redagavo keturi vyriausieji redaktoriai, iš kurių du paskiausi yra moterys. Savaitraščio specifiką, jo laikyseną žiniasklaidoje ir mūsų kasdieniame gyvenime atsirandant internetui 1990 m. balandžio 7 d. vedamajame išdėstė vyr. redaktorius Česlovas Senkevičius: „Mūsų informacijos rūpestis – ne tiek skubus pranešimas, kiek lietuviškas žvilgsnis ir komentaras į kiekvieną pasaulio įvykį, ypač tą, kuris liečia Lietuvą ir jos išeiviją. <...> Tuo būdu mūsų spauda atlieka specifinį vaidmenį, padedantį išlaikyti orientacinę kryptį.“

2005 m. „Tėviškės žiburiai“ didelį ir nepatogų formatą pakeitė į modernesnį, lengvesnį skaityti. Pasak 2005 m. sausio 5 d. permainas laikraštyje komentavusio Č. Senkevičiaus, „naujuose rėmuose savo džiaugsmai ir rūpesčiai lieka tie patys. Ir tikslas tas pats – savaitraštis turi stovėti krikščioniškos minties ir lietuvybės išlaikymo sargyboje.“ Popierinis savaitraštis mažai pasikeitė nuo pirmojo 1949 m. išleisto numerio. Jau kurį laiką jis skaitytojus pasiekia dukart per mėnesį. Tiesa, norintieji laikraštį perskaityti greičiau, gali naujausią numerį PDF formatu gauti internetu. Vos prieš keletą metų atnaujintoje „Tėviškės žiburių“ interneto svetainėje lietuvių ir anglų kalbomis (http://www.tevzib.com/lt) skelbiamos naujausios Lietuvos, pasaulio ir Kanados lietuvių žinios, yra galimybė užsiprenumeruoti naujienlaiškį. Neseniai leidinio leidėjas pranešė apie ketinimą nutraukti popierinių „Tėviškės žiburių“ leidybą. Nuo 2020 m. liepos šį leidinį skaitytojai gali skaityti tik internete.

Suskaitmenintus „Tėviškės žiburius“ iki 2010 m. imtinai galima rasti portale epaveldas.lt.

Daugiau apie „Tėviškės žiburius" skaitykite interviu su viena iš leidinio redaktorių.

„Mūsų pastogė“

Pagrindiniai nuo 1949 m. Sidnėjuje leidžiamo Australijos lietuvių draugijos (vėliau reorganizuotos į Australijos lietuvių bendruomenę) savaitraščio „Mūsų pastogė“ – pirmojo savaitinio laikraščio lietuvių kalba Australijoje – uždaviniai, galima sakyti, išliko nepakitę. Pirmajame savaitraščio numeryje draugijos įžangos žodyje „Pradedant“ skelbiami tokie naujo leidinio uždaviniai: tarnauti Australijos lietuvių draugijos tikslams, talkininkauti Australijos lietuviams, teikti jiems kuo išsamesnę politinę, kultūrinę ir ekonominę informaciją. 70-metį praėjusiais metais šventęs, savo išvaizda mažai pasikeitęs leidinys kas savaitę tebelanko Australijos lietuvius. Jame rašoma apie įvykius Australijos lietuvių bendruomenėje, pasaulyje ir Lietuvoje, skelbiamos sporto, kultūros ir kitos naujienos.

Leidiniui klestint, leisti tokie priedai, kaip satyrinis „Jūsų pastogė“, balandžiaraščiai, pasirodydavę balandžio 1-osios proga, literatūros ir kultūros priedai „Polėkiai“ ir „Anapus kasdienybės“, priedas anglų kalba. Savaitraštyje savo priedus turėjo Australijos lietuviai studentai, skautai ir Melburno moterų socialinės globos draugija.

Kaip ir didžioji dauguma pirmosios ar antrosios lietuvių emigracijos bangos atstovų įkurtos spaudos, „Mūsų pastogė“ pastaruoju metu jaučia kartų kaitą, vis labiau slegiančią sparčiai mažėjančių prenumeratorių naštą. Pasak dabartinės savaitraščio vyr. redaktorės Dalios Donielos, skaitytojų mažėja, nes dauguma prenumeratorių yra vyresnio amžiaus. 2001 m. prenumeratorių skaičius buvo 800, 2014 m. – 200 mažiau. Tai neigiamai atsiliepia ir leidinio finansams. Šiandien „Mūsų pastogė“ išsilaiko ne iš prenumeratorių, o iš aukotojų ir savo palikimą savaitraščiui patikinčių skaitytojų. Pusė leidybai reikalingų pinigų ateina kaip aukos ir palikimai. Savaitraštį nuo 1977 m. perėmusi Australijos lietuvių bendruomenės spaudos sąjunga neabejoja, kad tik laiko klausimas, kada „Mūsų pastogei“ teks keltis į internetą. „Mano tikslas – „Mūsų pastogę“ perkelti į internetą, kad jaunoji karta būtų sudominta“, – 2014 m. interviu teigė savaitraščio leidėjų valdybos pirmininkas Romas Cibas. Praėjus šešeriems metams nuo interviu, „Mūsų pastogė“ išlieka vienu iš paskutinių popierinės spaudos išeivijoje mohikanų.

Suskaitmenintus „Mūsų pastogės“ numerius iki 2010 m. galima skaityti portale epaveldas.lt.

„Lithuanian Papers“

Nuo 1987 m. Australijos lietuvių studentų Tasmanijos universitete įsteigtos draugijos „Lietuvos studijų sambūris“ (angl. Lithuanian Studies Society) leidžiamas žurnalas „Lithuanian Papers“ –vienintelis akademinis lietuvių žurnalas anglų kalba visame Pietų pusrutulyje. 1987 m. draugijai pradėjus universitete organizuoti paskaitas apie Lietuvą, kurias skaitė tiek universiteto darbuotojai, tiek kviestiniai svečiai, paaiškėjo, kad nemaža dalis pranešimų nėra niekur skelbti. Todėl nuspręsta geriausią medžiagą išleisti atskiru leidiniu. Ir nors trūko pinigų ir žmogiškųjų išteklių, draugija ryžosi stipriausias lituanistikos srities studijas kasmet paskelbti naujausiame žurnalo numeryje. Šiandien 3 000 egz. tiražu leidžiamas žurnalas, beje, jo įkūrėjo, leidėjo ir ilgamečio redaktoriaus prof. Algimanto Patricijaus Taškūno verčiamas kaip „Lietuviški lakštai“, yra siunčiamas į visas Australijos valstijas ir 26 užsienio šalis. Iki 2020 m. išėjo 32 „Lithuanian Papers“ numeriai.

Žurnale spausdinami naujausi lituanistikos darbai, atliekami Tasmanijos universitete, Australijoje ir kitur. Jei yra vietos, „Lithuanian Papers“ puslapiuose skelbiami straipsniai bendromis Lietuvos kultūros, istorijos ir kitomis temomis. Dauguma žurnalo autorių – Australijos, užsienio lietuviai arba Tasmanijos universiteto studentai. Keletą pirmųjų žurnalo numerių redagavo du žmonės: prof. A. P. Taškūnas ir Jonas W. Doyle’as. Neseniai žurnalas tapo prieinamas ir internete lithuanianpapers.com. Čia galima rasti visus nuo 1987 m. draugijos leidžiamus žurnalo archyvinius bei naujausius numerius. Kol kas naujoje žurnalo svetainėje apsilankę skaitytojai nėra itin drąsūs. Nors vieną kitą įrašą jau galima pastebėti. Vienas tokių – Aldonos Bagusauskas žinutė, įrašyta išėjus 2019 m. „Lithuanian Papers“ numeriui. Skaitytoja džiaugiasi atsiradusia galimybe ir vėl skaityti „Lithuanian Papers“, šįkart jau virtualioje erdvėje.   

„Lithuanian Papers“ portale epaveldas.lt (iki 2008 m.).

„JauŽinios“

Pasak Johno (Jono) Mašanausko, pirmojo redaktoriaus, leidinys pradėjo eiti po to, kai 1984 m. Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese nutarta, kad Australijos lietuvių jaunimui reikia laikraščio. Šešerius metus trukusi J. Mašanausko, profesionalaus žurnalisto, redaktoriavimo patirtis atspindi lietuvių diasporos ir jos spaudos pulsą Vakaruose prieš pat 1990 m.: jaunas Australijos lietuvis dalyvavo lituanistiniuose kursuose išeiviams Vilniaus universitete, lankėsi Sąjūdžio mitinguose, politinius pokyčius Lietuvoje nušviesdavo tiek „JauŽiniose“, tiek Australijos žiniasklaidai. 

Susirašinėdamas su Nacionalinės bibliotekos darbuotoja Egle Karaliene, pirmasis redaktorius akcentavo melburniškių Petro Kružo, Raimundo (Ray) Vyšniausko, Mindaugo (Min) Simankevičiaus indėlį. 1990 m. pavasarį J. Mašanausko pareigas perėmė M. Simankevičius. 1993 m. jį pakeitė redaktorių trio: Aidas Antanaitis, australas Timas Faganas ir Lukas Zdanius. Pastarasis rašė, kad darbo ėmėsi nenoriai, tačiau, A. Antanaičiui ir T. Faganui išvykus, kurį laiką redagavo žurnalą vienas pats. Pasak L. Zdaniaus, straipsnių kartais tekdavo maldaute maldauti. Ironiška, kad nemažai tekstų atkeliaudavo iš Lietuvos. Jis turįs padėkoti prisidėjusiems žmonėms: išskyrė R. Vyšniauską, Brigitą Karaziją, Johnny Rukšėną, vyresniosios kartos intelektualą Albertą Zubrą. L. Zdanius taip pat minėjo lietuvių bendruomenės „Talka“ kredito kooperatyvą ir „Lukaitis“ teisininkus, nuolat rėmusius leidinį. Itin akcentavo nuolatinių prenumeratorių vaidmenį. Anot L. Zdaniaus, pratęsti buvusių redaktorių J. Mašanausko ir M. Simankevičiaus veiklas leidinyje buvo sunkiai apžiojamas kąsnis (angl. big shoes to fill). 

Prie „JauŽinių“ prisidėjo ir režisieriaus Jono Vaitkaus sūnus Šarūnas (Sharounas) Vaitkus. Į Australiją jis atvyko 1989 m., įsitraukė į Melburno lietuvių gyvenimą. 1998 m. L. Zdaniui pasitraukus iš leidinio redaktoriaus pareigų, jis ėmėsi redaguoti „JauŽinias“. Š. Vaitkus prisimena, kad siekė atnaujinti dizainą, formatą ir turinį. Pasak jo, redaktoriavimas buvo „vieno žmogaus savanoriškas užsiėmimas, kurį tekdavo daryti vakarais ar savaitgaliais, po „tikrų“ darbų“, arba tiesiog vieno žmogaus šou (angl. one man show), kadangi tekdavo rūpintis ir maketavimu, ir rinkodara, ir finansais... Pasitaikė kuriozų: 1999 m. pasirodęs ilgas straipsnis apie rusiškų keiksmažodžių kilmę ir vartojimą lietuvių kalboje sukėlė pasipiktinimo ir gandų bangą. Tūkstantmečių sandūroje „JauŽinių“, kurių pavadinimas buvo sutrumpėjęs iki „JŽ“, leidyba nutrūko.

„Lapas“

Kai būsimoji „Lapo“ redaktorė Anna Augunas įsikūrė Brisbane (Australija) ir pradėjo dalyvauti Lietuvių klubo veiklose, tarp jo narių pastebėjo nemažai žmonių, kurie beveik arba visiškai nekalbėjo lietuviškai.

2001 m., prieš pasirodant pirmajam „Lapo“ numeriui, bendruomenės nariai redaktorei davė savo pažįstamų lietuvių kontaktus. A. Augunas taip pat peržiūrėjo Brisbano telefonų knygą, ieškodama lietuviškų pavardžių. Tada pirmasis „Lapo“ numeris išsiųstas 200 žmonių. 2002 m. „Lapas“ išaugo iki 12 puslapių, tapo Brisbano lietuvių bendruomenės naujienlaiškiu. 2003 m. už 8 Australijos dolerius metams „Lapą“ užsiprenumeravo 80 žmonių. 2004 ir 2005 m. prenumeratorių skaičius nežymiai augo, vėliau gretos pradėjo retėti. „Lapas“ pasklisdavo po visą Australiją, turėjo kelis prenumeratorius Katare (!), keli numeriai iškeliaudavo Europon. Visgi daugiausia prenumeratorių gyveno Kvynslando valstijoje, kurios didžiausias miestas yra Brisbanas. Visi gauti pinigai keliaudavo tiesiai į minėtąjį Lietuvių klubą, iš jų padengtos leidybos sąnaudos. Prenumerata iš esmės reiškė finansinę auką „Lapui“. 

A. Augunas pati rengdavo publikacijas apie klubo gyvenimą, pati išspausdindavo žurnaliuką savo namuose, pati suklijuodavo pašto ženklus – kad visi prenumeratoriai žurnalą gautų laiku. Pasak A. Augunas, paprastam spausdintuvui darbas buvo sunkus, tad per 13 metų ji sugadino keturis spausdintuvus (klubas jai nupirkdavo naują).

Tekstų atsiųsdavo žmonės iš Sidnėjaus ir Brisbano lietuvių bendruomenių. Daugumos straipsnių autorystė nenurodyta. Kartą vienas įpykęs autorius pasiteiravo, kodėl nėra jo pavardės. Redaktorė jam atsakiusi, kad, nurodžius autorius, jos pavardė būtų kiekviename leidinio puslapyje. Bėgant metams, naujienlaiškis menkai tesikeitė: pasak redaktorės, skaitytojams patiko pažįstama koncepcija, ypač džiaugdavosi radę savo nuotraukų. 

Naujoji lietuvių imigrantų banga „Lapu“ nesusidomėjo. Elektroninė leidyba, išbandyta 2005 m., nepasiteisino dėl paprastos priežasties: žmonės leidinį atsispausdindavo ir išdalindavo savo bičiuliams. Redaktorė nutarė sugrįžti prie popierinės formos, elektroninį leidinį siųsti tik užsienin. 2014 m. 69-ajame „Lapo“ numeryje A. Augunas pranešė, kad tiek jai, tiek „Lapui“ reikia atostogų. 

Redaktorės pasakojimas apie „Lapo“ istoriją (anglų k.).