Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 metų

Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu Pietų Amerikos lietuvių spauda patyrė rimtų pokyčių. Lietuviška spauda dar ėjo Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje, o Venesueloje ir Kolumbijoje laikraščių ir žurnalų leidyba sustojo redaktoriams, spaudos bendradarbiams emigravus į JAV ar kitas šalis. Dauguma lietuvių išeivių sambūrių Pietų Amerikoje, nepriklausomai nuo plėtotos veiklos, 1940–1990 m. buvo įsitraukę į aneksuotos Lietuvos laisvinimo veiklą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ten gyvenantys tautiečiai turėjo rasti naujų vienijimosi tikslų ir tęsti lietuvybės puoselėjimo, išsaugojimo darbą. Per ilgą gyvenimo Pietų Amerikoje laiką dauguma lietuvių buvo asimiliavęsi, todėl dominuojanti kalba tapo ispanų arba portugalų. Pakito santykis su etnine kultūra, nes daugelis tėvynainių rodė mažai dėmesio lietuvių kultūros sklaidai, vystymui. Reikėjo suburti nemažas naujų spaudos bendradarbių pajėgas, nes ankstesnieji arba buvo iškeliavę į amžinybę, arba jau nepajėgė dirbti, be to, spaudai išlaikyti reikėjo nemažai lėšų. Spaudos vystymą apsunkino organizacijų tarpusavio veiklos koordinavimo stoka.

Nepriklausomos Lietuvos balsas įkvėpė atsinaujinimo, persitvarkymo pokyčius tokiuose leidiniuose, kaip Brazilijos lietuvių „Mūsų Lietuva“, Argentinoje leistas „Laikas“ ir „Argentinos lietuvių balsas“. Jie stengėsi išlaikyti savo pradinį šūkį, pasiūlydami naujų rubrikų, dizaino, formato sprendimų. Tiražai mažėjo, leidiniai siaurėjo, todėl teko ieškoti naujų skaitytojų pritraukimo būdų, specializuotis. Atsirado naujų informacinių biuletenių, tiesiogiai save siejusių su tam tikra lietuviška organizacija: „Boletin informativo Centro Lituano“ – su Lietuvių centru Argentinoje, „Boletin informativo Sociedad de S.M. Lituanos Unidos en la Argentina „Zinios“ – Susivienijimu lietuvių Argentinoje, „O Sąjungietis“ – Brazilijos lietuvių sąjunga.

Kai visas pasaulis pamažu kėlėsi į internetą, ten kėlėsi ir tradicinė spauda. Šiuo metu lietuvių bendruomenės Pietų Amerikoje aktyviai pristato savo veiklas socialiniuose tinkluose. Tiriant Pietų Amerikos lietuvių bendruomenių spaudą, susidurta su informacijos stoka: interneto svetainėse randamos tik epizodinės žinios, kurios nepajėgia suformuoti išsamaus spaudos leidybos vaizdinio. Dėl distancijos, kalbos barjero sunku bendrauti ir rasti asmenis, kurie galėtų daugiau papasakoti apie to meto spaudą, todėl parodoje aplenkiami leidiniai „Urugvajaus lietuvių bendruomenės žinios“, Argentinos lietuvių „Mūsų naujienos“. Nepaisant to, kad spauda iš lietuvių bendruomenių gyvenimo Pietų Amerikoje šiuo metu pasitraukusi, toliau sėkmingai plėtojama lietuvių tautinė veikla: veikia šeštadieninės mokyklos, meniniai, jaunimo sambūriai.

„Argentinos lietuvių balsas“

Seniausią Pietų Amerikos laikraštį „Argentinos lietuvių balsas“ (iki 1930 m. – „Balsas“), leistą 1927–2001 m. Buenos Airėse, įkūrė antrosios lietuvių emigracinės bangos atstovai. Jame atsispindi lietuvių išeivių visuomeninė, kultūrinė veikla, informacija apie įvykius Lietuvoje ir pasaulyje. Senesnius leidinio numerius galima peržiūrėti portale epaveldas.lt. Socialdemokratiškasis „Argentinos lietuvių balsas“ iš pradžių konkuravo su lietuvių tautinės minties laikraščiu „Laikas“. Skirtingoms politinėms pusėms atstovaujantys leidiniai stengėsi pritraukti kuo daugiau skaitytojų ir taip sutvirtinti savo pozicijas. Tačiau, laikui bėgant, konfrontacija išnyko, abu laikraščiai pradėjo bendradarbiauti. Tam įtakos galėjo turėti tai, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, leidinys turėjo susikurti naują veidą. Laikraščio leidybą dažnai pristabdydavo finansinės problemos, norint jį išsaugoti, reikėjo užsiimti prenumeratos, aukų rinkimu, reklama. 1995 m. savaitraštis tapo mėnesiniu.

Laikraštyje ypač daug dėmesio skiriama naujienoms iš Lietuvos, tačiau nemažai turinio skirta išeivių organizacijoms, pavieniams asmenims. 1997 m. laikraštis šventė 70-ies metų jubiliejų. Tų metų rugpjūčio numeryje (Nr. 1692) pasirodžiusiame straipsnyje rašoma: „Tik tvirtas nusistatymas ir sumanumas galėjo laikraštį išlaikyti per tokį daugelį metų.“ Redagavimu, leidyba rūpinosi Pranas Ožinskas, spaudinį kuravęs 1945–1993 m. Būdamas garbaus amžiaus, su fotoaparatu ir užrašų knygute rankoje jis aplankydavo daugumą lietuvių išeivijos renginių. Šis redaktorius laikytinas paskutiniu spaudos darbuotoju, kuriam dar teko stovėti prie Argentinos lietuvių diasporos spaudos ištakų. Žurnalisto Algio Kustos pasakojime cituojami tokie P. Ožinsko žodžiai: „Mūsų sunkumai kasdien didesni. Ką surenkam iš prenumeratorių, vos užtenka užsimokėti paštui. Jeigu patys nepasidarytume laikraščio, jis negalėtų gyvuoti.“ P. Ožinskui mirus, laikraštį dar kurį laiką leido Emilija Zastanavičiūtė-Ožinskienė, tačiau jos pastangų išsaugoti leidinį neužteko. „Argentinos lietuvių balsas“ nustojo ėjęs 2001 m.

Visas A. Kustos pasakojimas apie P. Ožinską.

„Laikas“

Daugeliu atžvilgių Buenos Airėse leistą Argentinos lietuvių leidinį „Laikas“ (įkurtas 1948 m.) galima laikyti savotišku JAV leidžiamo laikraščio „Draugas“ atitikmeniu. „Laikas“ – patraukliai leistas, iliustruotas, jame buvo ne viena įdomi rubrika, leidinys bendradarbiavo su pasaulio spauda, lietuviškomis organizacijomis, jį skaitė lietuviai Pietų, Šiaurės Amerikoje, kartais leidinys pasiekdavo Europą. „Laiką“, pozicionuotą kaip patriotinio ir religinio turinio leidinį, įkūrė po Antrojo pasaulinio karo į Argentiną atvykę tėvai marijonai, kurie lietuviškos kultūros puoselėjimo, išsaugojimo darbui vienijo jaunesniąją ir vyresniąją kartas. Leidinyje, be religinės tematikos, publikuotos Argentinos lietuvių gyvenimo naujienos, renginių akimirkos, įvairių organizacijų veikla, Lietuvos gyvenimo aktualijos, daug dėmesio skirta Lietuvos laisvės bylai. Laikui bėgant, keitėsi leidinio redaktoriai, leidimo dažnumas, forma.

Apie 1957-uosius „Laikas“ iš mėnesinio žurnalo virto laikraščiu. Lietuvių kalba leidžiamas laikraštis išgyveno ne vieną krizę. To meto spaudoje pasireiškė dvikalbystės problema, vyravo skirtingų politinių ideologijų sankirta, kuri tapo sudėtingu išbandymu lietuvių tautinei vienybei ir kultūrinei sklaidai. Po 1990 m. egzistencinių krizių nesumažėjo. Nuo pat įkūrimo laikraščio tikslas buvo stovėti savo tautos sargyboje, nešant lietuvišką žodį tėvynainiams Pietų Amerikoje, tačiau, keičiantis laikams, reikėjo permąstyti, kaip savo užsibrėžtą tikslą išlaikyti. Skaitytojų, spaudos bendradarbių skaičiui mažėjant, naujajai kartai lietuviška spauda nesidomint, pirmenybę teikiant naujosioms technologijoms, laikraštis išbandymų ėmė nebeatlaikyti. 2002 m. „Laikas“ dar kartą pasikeitė – tapo vieno puslapio mėnesiniu biuleteniu. Tačiau toks jis gyvavo neilgai, vos iki metų pabaigos. Ilgiausiai leidinį redagavęs (1967–2002 m.) Augustinas Steigvilas interviu apie laikraščio uždarymą yra sakęs: „Neliko rėmėjų, skaitytojų. Didieji vietos leidiniai ispanų kalba, apie 50 televizijos kanalų padarė savo...“ (XXI amžius, 2004, rugpjūčio 6 d., Nr. 58).

„Boletin informativo Sociedad de S.M. Lituanos Unidos en la Argentina „Zinios“

„Boletin informativo Sociedad de S.M. Lituanos Unidos en la Argentina „Zinios“ lietuviškai skambėtų taip: Susivienijimo lietuvių Argentinoje biuletenis „Žinios“. 1914 m. Buenos Airėse įkurtas Susivienijimas lietuvių Argentinoje leido lietuvišką spaudą, steigė meno saviveiklos ratelius, rengė kultūros vakarus. Susivienijimo lietuvių Argentinoje informacinis biuletenis „Žinios“ – mėnesinis leidinys, informuojantis organizacijos narius, bičiulius ir visus suinteresuotus organizacijos veikla, renginiais. Leidinys reguliariai leistas nuo 1981 m. birželio iki 2019 m. liepos ispanų kalba. Nuo 2002 m. kovo visi straipsniai versti į lietuvių kalbą. Tai yra paskutinis, beveik iki šių dienų leistas spaudinys ne tik Argentinoje, bet ir visoje Pietų Amerikoje.

Popierinis biuletenio variantas spausdintas maždaug 150 egzempliorių tiražu ir nemokamai platintas tarp Argentinos lietuvių. Jis taip pat buvo siunčiamas visiems norintiems (daugiau nei 400 adresatų Argentinoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje) el. paštu. Biuletenis leistas iš organizacijos lėšų. Iki 2009 m. liepos „Žinias“ rengė ir spausdino Alberto Stalioraitis, o straipsnius į lietuvių kalbą vertė Arnaldo Vezbickas. 2009 m. rugpjūtį mirus A. Stalioraičiui, visą biuletenio leidybos veiklą perėmė A. Vezbickas. Susivienijimo lietuvių Argentinoje informacinis biuletenis „Žinios“, leistas 38 metus, sėkmingai gyvavo ir informavo draugijos narius bei visus Argentinos lietuvius, pranešdamas ne tik apie organizacijos veiklą, bet ir apie tai, kas buvo vykdoma ar ketinama vykdyti Argentinoje, Lietuvoje ar Pasaulio lietuvių bendruomenėje, daug dėmesio skyrė ir lietuvių kalbos mokymui(si). Keičiantis laikams, kai beveik visas bendravimas persikėlė į socialinius tinklus, biuletenis prarado aktualumą, todėl Susivienijimo lietuvių Argentinoje valdyba biuletenio leidybą nusprendė nutraukti.

„Boletin informativo Centro Lituano“

„Boletin informativo Centro Lituano“, Argentinos lietuvių centro, įkurto 1926 m. Buenos Airėse, mėnesinio informacinio biuletenio tikslas – informuoti centro narius apie visuomeninį, kultūrinį gyvenimą, svetur gyvenančius tautiečius, pristatyti Lietuvos kultūrą, istoriją. Leidinį įkūrė jau trečiosios lietuvių emigrantų kartos Argentinoje palikuonys. Iliustruotas, gana solidžios apimties (apie 14–20 p.) spaudinys ėjo gana netrumpą laiką: pirmasis numeris pasirodė 2001 m. birželį, paskutinis – 2013 m. gruodį. Leidinio redaktorė – Marta Matulavičiūtė-Pilkienė. Biuletenyje straipsniai pateikti ispanų kalba, tačiau dalis naujienų išversta į lietuvių kalbą.

Panašiu laiku biuletenius leido ir kitos Argentinos lietuvių draugijos: Susivienijimas lietuvių Argentinoje, „Nemunas“. Spaudinys ėjo nereguliariai, apimtis įvairavo, galima spėti, kad būta leidybos trukdžių. Paštu siųsta maždaug 200–300 popierinių biuletenio vienetų, tiek pat – el. paštu. Spaudinio apimtis priklausė nuo lietuvių centro mėnesio renginių. Leidinyje skelbti su centro gyvenimu susiję faktai: reiškiamos užuojautos, sveikinama vaiko gimimo, vestuvių proga, skelbiamos naujienos iš kitų Argentinos lietuvių apygardų, Argentinos lietuvių jaunimo gyvenimo, taip siekiant juos pritraukti, sudominti lietuviška veikla. Kiekvieno biuletenio pabaigoje pateikta trumpa redakcijos informacija, naudingi kontaktai. Nėra aišku, kodėl leidinys nustojo ėjęs. Greičiausiai susidūrė su ribota parama ir spaudos darbuotojų pagalba, todėl reikėjo spaustis. Taip pat tuo laikotarpiu vis labiau pradėjo įsigalėti kitos medijos. Peržvelgus kelerių metų numerius, nesunku pastebėti, kad juose perspausdinami senesnių metų pranešimai. 2011 m. pasirodė trigubas numeris – sausio, vasario ir kovo, o 2012 m. išėjo dvigubas numeris – rugpjūčio ir rugsėjo. Paskutinis biuletenis išėjo 2013 m. gruodį, jame tik trumpa informacija apie įvykusius renginius, pateikti tradiciniai šv. Kalėdų patiekalų receptai. Žinių apie vėlesnius numerius nėra.

„Boletin informativo Sociedad Cultural Lituana „Nemunas“

Seniausios Pietų Amerikoje Argentinos lietuvių draugijos „Nemunas“ (įkurta 1909 m.) informacinis biuletenis „Boletin informativo Sociedad Cultural Lituana „Nemunas“ leistas 2007–2011 m., platintas el. būdu draugijos nariams ir bičiuliams. 7–11 puslapių leidinys skaitytojus pasiekdavo kartą per du ar tris mėnesius. Leidinio redaktorė – Alejandra Pumar Žebrauskas. Tekstai pateikti ispanų kalba su anotacijos vertimu į lietuvių kalbą. Biuletenio tikslas – skatinti Argentinos lietuvių tarpusavio bendravimą, skleisti žinias apie vietos lietuvius, dalintis įdomia, naudinga, aktualia informacija apie Argentiną ir Lietuvą. Biuletenis buvo tikras „Nemuno“ metraštis, atspindėjęs draugijos veiklą, svarbiausius įvykius su rubrikomis „¿Qué sucedió? / Kas įvyko?“, „¿Qué pasará? / Kas įvyks?“

Ypatingas numeris pasirodė 2011 m. Parengtas išskirtinai lietuvių kalba, jis išsamiai pristatė „Nemuno“ veiklą: „Norėtume pranešti, kad mūsų draugijos patalpose kiekvieną savaitę vyksta lietuvių kalbos kursai, kuriuos veda buvę Vasario 16-osios gimnazijos (Vokietija) mokiniai ir buvę Vilniaus Universiteto studentai. Šie mokiniai ir studentai gavo stipendiją todėl galėjo išmokti lietuvių kalbą, papročius. Kiekvieną savaitę vyksta lietuvių tautinių šokių ansamblių repeticijos: Vaikų šokių ansamblio „Skaidra“, jaunimo šokių ansamblio „Nemunas“, senjorų šokių ansamblio „Griaustinis“ bei veteranų šokių ansamblio „Pipiras“, iš viso dalyvauja apie 90 šokėjų. Taip pat švenčiame Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimus prie mūsų lietuviško paminklo „Rūpintojėlis“.“ Šis trumpas, vos keturių puslapių numeris greičiausiai buvo paskutinis. Biuletenį nustojo rengti, nes, atsiradus „Facebook“ ir kitiems socialiniams tinklams, bendravimas persikėlė į virtualią erdvę.

„Mūsų Lietuva“

1948–2015 m. San Paule leistą Brazilijos lietuvių katalikiškos krypties žurnalą „Mūsų Lietuva“ įsteigė prelatas Pijus Ragažinskas. „Mūsų Lietuvos“ puslapiuose pristatyta lietuvių bendruomenių, pavienių asmenų, gyvenančių Brazilijoje ir kitose šalyse, veikla, renginiai, daug dėmesio skirta Lietuvos kultūrai, istorijai. XX a. 8–9 dešimtmečiais leidinys ėjo su priedais. „Mūsų Lietuvos“ leidybą dažnai pristabdydavo finansinės ir netgi buitinės problemos. 1990 m. Nr. 1–2 rašoma, kad spaudinys vėlavo atkeliauti pas skaitytojus „sustreikavus rašomajai raidžių mašinai“. Norint leidinį išsaugoti, reikėjo užsiimti prenumeratos, aukų rinkimu, reklama, renginių organizavimu. Dauguma bendradarbių – jėzuitai, saleziečiai, kurie negailėjo šiam darbui laiko, lėšų, tačiau ilgainiui jie buvo paskirti tarnauti į kitą kraštą arba iškeliavo į amžinybę.

2002 m. leidybą perėmus asociacijai „Mūsų Lietuva-Nossa Lituania“, spaudinys pradėtas leisti lietuvių ir portugalų kalbomis. „Mūsų Lietuva“ iš žurnalo tipo laikraščio, ėjusio du kartus per mėnesį, išaugo iki gražiai iliustruoto mėnesinio žurnalo. Žurnalas siųstas paštu 500 prenumeratorių visame pasaulyje. Po 1990 m. jį redagavo vyriausieji redaktoriai Pranas Gavėnas, Petras Rukšys, Sandra Mikalauskas-Petroff, žurnalui vadovavo Vytautas Bacevičius. Nors žurnalas 2008 m. atšventė 60-metį, ta proga pasirodė jubiliejui skirtų straipsnių, ilga leidinio gyvavimo istorija vertinama nevienareikšmiškai. Nuo 2013 m. žurnalas išeidavo vis rečiau. 2015 m. trečiajame numeryje skaitytojų prašoma atnaujinti prenumeratą, aktyviai dalyvauti siūlant naujas temas, akcentuojama, kad labai svarbu išsaugoti žurnalą. Kodėl lietuviškas spausdintas žodis Brazilijoje pranyko? Galbūt pritrūko spaudos pagalbininkų, lėšų, sėkmingų leidybinių sprendimų, o gal neliko poreikio. Šiuo metu Brazilijos lietuvių bendruomenė svarsto žurnalą atgaivinti internete.

Apie darbą žurnale pasakoja, savo požiūrį pateikia ilgametis „Mūsų Lietuvos“ bendraautoris Markas Lipas. 

„O Sąjungietis“

Mėnesinio asociacijos „Sajunga Aliança Lituano-Brasileira“ (Brazilijos lietuvių sąjunga-aljansas, toliau – Sąjunga) informacinio biuletenio „O Sąjungietis“ idėjos iniciatorius ir leidinio redaktorius – Jonas Jakatanvisky. Pirmas numeris išėjo 1988 m. rugpjūtį. „O Sąjungietis“ pakeitė informacinį, nereguliariai ėjusį biuletenį „Sąjunga-Aliança“. Leidinys – nepakeičiama komunikacijos, informacijos priemonė asociacijos nariams, tačiau pagal pageidavimus siųstas ir kitiems norintiems. Sąjungos nariai prisidėdavo tekstais, nuotraukomis. Straipsniai publikuoti portugalų kalba, tik kai kurie išversti į lietuvių kalbą. Biuletenyje spausdintos redakcijos naujienos, svarbiausi mėnesio įvykiai, kvietimai, pranešimai, skaitytojų laiškai, naujienos iš Lietuvos, informacija apie asociacijos narius. Popierinis biuletenis leistas dviem laikotarpiais: 1988–1993 m. ir 2009–2016 m. Iš viso išleisti 156 numeriai.

Pradžioje biuletenis rengtas naudojant rašomąją mašinėlę. Redaktorius surinkdavo tekstus, įklijuodavo nuotraukas, iliustracijas, o tada originalą veždavo į kopijavimo centrą. Gyvenant užmiestyje toks darbas vargino, reikalavo papildomų išlaidų. Biuletenyje Nr. 55 aptinkama tokia pastaba: „Tai priešpaskutinis kasmėnesinio naujienlaiškio leidimas. Įvykus kovo 28-osios rinkimams, bus įsteigta nauja taryba, spręsianti leidinio ateitį.“ Kurį laiką mėnraštis dėl lėšų trūkumo publikuotas internete. 2009–2012 m. leidinys rengtas kompiuteriu. Leidinio grįžimu labai džiaugtasi, skaitytojai siuntė sveikinimus, kurių vienas buvo toks: „Jonai, sveikinu su biuletinu – labai graza pradza – Aciu.“ Prie spaudinio modernumo prisidėjo redaktoriaus sūnus Andrey Jakatanvisky, kuris parengė profesionalų maketą vėlesniems numeriams. Po J. Jakatanvisky mirties niekas leidybos darbo perimti nepanoro. Matyt, trūko energingo, kūrybingo žmogaus, tokio, koks buvo J. Jakatanvisky, palikęs ir kitų svarbių lietuvių diasporos tyrinėtojų laukiančių darbų.

Apie redakcinį darbą papasakojo jo dukra Janete Jakatanvisky.