Juozas Aputis. Švytinčio krūmo beieškant

Pirmosios novelės „Žydi bičių duona“ (1963), „Rugsėjo paukščiai“ (1967) iš septintojo dešimtmečio kaimo tematikos prozos kūrinių išsiskyrė asociatyviais vaizdais, lyrine pasaulėjauta, subtilia veikėjų psichikos analize. Būties problematika išryškėjo novelių rinkiniuose „Horizonte bėga šernai“ (1970) ir „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“ (1977). Rinkinys „Keleivio novelės“ (1985) pasižymi modernia stilistika. Novelėse (rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo“ 1986) ryšku autobiografiškumas, teikiantis pasakojimui autentiškumo ir lyrizmo, moralinės atramos ieškoma tautos tradicijose, kaimo gyvensenoje; veikėjus vienija egzistencinis nerimas, būties visuotinumo pajautimas, dvasinės harmonijos ilgesys; vertinimai grindžiami egzistencialistinei filosofijai artimomis etninėmis nuostatomis. Apysakų knygose „Tiltas per Žalpę“ (1980), „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (1989) – individo likimas siejamas su istorija. Romane „Smėlynuose negalima sustoti“ (1996) gvildenami dramatiško likimo žmonių tarpusavio santykiai. Novelių knygą „Vieškelyje džipai“ (2005) sudaro trys dalys: „Atverstinės novelės“, „Atminų novelės“, „Rudeninės novelės“. Viena su kita siejasi ir aiškiais, ir nujaučiamais ryšiais, to paties pasakotojo patirtim. Knygos herojų dvasinės darnos siekį neretai lydi skaudūs laiko ir prigimties prieštaravimai. Už šią knygą rašytojui paskirta nacionalinė premija. Knygoje – esė „ Maži atsakymai į didelius klausymus“ (2006) spausdinami pokalbiai su kolegomis, rašytojais, kritikais. Apysakų rinkinys „Bėgiai išnyksta rūke“ (2010) sudarytas iš keturių anksčiau jau skelbtų ir publikai žinomų apysakų „Prieš lapų kritimą“, „Rudenio žolė“ (iš knygos „Tiltas per Žalpę“, 1980) ir „Vargonų balsas skalbykloje”, „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (iš knygos „Skruzdėlynas Prūsijoje“, 1989). Specialiai šiam leidimui rašytojas dar kartą jas suredagavo, vietomis nemažai taisė ir pagrindinio herojaus paveikslu sujungė jas į vientisą vieno žmogaus gyvenimo pasakojimą.