Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultetui – 70

Šiame parodos skyriuje pateikiamas LEU Lituanistikos fakulteto katedrose dirbusių (nuo 1945 m.) ir dabar dirbančių profesorių, docentų ir lektorių, etatinių ir antraeilininkų (valandininkų) sąrašas, kurį specialiai šiai parodai sudarė šio fakulteto darbuotojai.

Prof. P. Bražėnas – literatūros kritikas, pedagogas.

Gimė 1941 m. sausio 1 d. Mažeikiuose (Molėtų r.). 1965 m. baigė Vilniaus universitete lituanistiką ir iki 1970 m. mokytojavo Molėtuose. 1970–1976 m. LKP CK kultūros skyriaus instruktorius. Nuo 1975 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys (LRS). 1976–1986 m. LRS valdybos sekretorius, 1986–1990 m. – LRS valdybos pirmasis sekretorius. 1976–1990 m. – LRS savaitraščio Literatūra ir menas redkolegijos narys. 1978 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją. Nuo 2003 m. – humanitarinių mokslų profesorius.

1992–2007 m. – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Lituanistikos fakulteto dekanas, Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros profesorius. Bakalaurų ir magistrantūros studijose skaitė kursus Lietuvių literatūros procesas, Lietuvių literatūros klasikai (Petras Cvirka), Literatūrologinio teksto analizė ir kitus. Iki 2011 m. – LEU Senato narys Studijų kokybės vertinimo centro ekspertas, Mokslo ir studijų fondo ekspertas, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos narys, Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos narys.

P. Bražėnas – kritikos knygų Ties dešimtmečio riba (1974), Žmogus ir žodis prozoje (1978, 1981), Romano šiokiadieniai ir šventės (1983) autorius. Parengė metodinę priemonę Prozos kūrinio analizė (2001). Išleido monografijas Petras Cvirka (1998), Juozo Apučio kūryba (2007), Amžininkai ir bendraamžiai (2010). Į rusų kalbą išverstos knygos Žmogus ir žodis prozoje (1981) bei Romano šiokiadieniai ir šventė (1988). P. Bražėnas yra knygų redaktorius, sudarytojas, redakcinių komisijų narys, publikacijų periodiniuose ir tęstiniuose mokslo, kultūros leidiniuose autorius, dalyvauja literatūriniuose vakaruose. Spaudoje paskelbė per 300 mokslinių straipsnių, recenzijų, esė. Itin domėjosi J. Apučio, A. Bieliausko, J. Baltušio, V. Bubnio, R. Kašausko, M. Sluckio proza.

1982 m. literatūrologui įteikta Lietuvos Valstybinė premija už knygą Žmogus ir žodis prozoje.

Parengta pagal:
Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. p. 77.
http://rasytojai.lt

Prof. V. Juknaitė – prozininkė, dramaturgė, eseistė, pedagogė.

Gimė 1949 m. Papiliuose (Rokiškio r.). 1972 m. baigė VU lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo, dėstė Klaipėdos konservatorijoje. 1976–1993 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar LEU) dėstytoja, vyr. dėstytoja. 1993–2011 m. – šio universiteto docentė, nuo 2011–2013 m. – Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros profesorė. Nuo 1990 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

1983 m. V. Juknaitė debiutavo apysakos ir apsakymų knygele Ugniaspalvė lapė (išleista serijoje Pirmoji knyga). Vėliau išleido romaną Šermenys (1990), 1995 m. atskira knyga išėjo apysaka Stiklo šalis (tapusi V. Juknaitės prozos kvintesencija), o 2002 m. – eseistikos ir straipsnių rinktinė Išsiduosi. Balsu. Be to, 2000 m. pakartotinai išleisti romanas ir apysaka, pridėta drama Formulė (pagal ją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir Rygos teatre Skatuve G. Padegimas sukūrė spektaklius). 2004 m. kartu su E. N. Bukeliene išleido knygą Saulėlydžio senis: Romualdo Granausko kūrybos interpretacijos. Autorė yra parašiusi kino scenarijų, pjesių (Kauno akademiniame dramos teatre režisierius G. Padegimas pagal jos pjesę pastatė spektaklį Vainuto raštininkas, rodytas 1998 m.). 2004 m. pagal V. Juknaitės apysaką Stiklo šalis J. Lapinskaitė pastatė filmą.

V. Juknaitės kūryba turi išskirtinių bruožų. Joje atspindimos svarbiausios humanistinės vertybės – atsakomybė už kitą žmogų ir visą pasaulį, asmens vertė ir meilė, kuri, rašytojos žodžiais, yra arčiausiai beprasmės egzistencijos pateisinimo. Meilės ir mirties susipynimas, kuris ryškus visoje V. Juknaitės kūryboje, pakylėjimas į egzistencinės lemties lygmenį.

Autorės kūryba – tai moteriškai intymus ir skausmingai atviras pasakojimas apie moters, motinos ar šeimos santykius. Rašytoją jaudina vaiko likimas permainų visuomenėje, ji vaizduoja trapią gyvybę šaltame bei nejautriame pasaulyje. Į pirmą vietą kūriniuose dažnai iškyla moters likimas, jos egzistencinė drama vienatvėje. Žmonių gyvenimai vaizduojami ne kaip malonios likimo dovanos, bet kaip sunki pareiga, nes viskas priklauso nuo paties žmogaus veiksmo, jo pastangų ir valios. Kūriniai dažnai turi didaktinių, pedagoginių, kartais net biliūniškos intonacijos bruožų. Rašytoja nepretenduoja būti moderni, nesiekia originalios saviraiškos, naujoviškumo jos prozai suteikia kintančio gyvenimo tikrovė.

V. Juknaitės kūryba išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, švedų, vokiečių kalbas.

1993 m. įteikta J. Paukštelio premija už romaną Šermenys;
1994 m. įteikta Žemaitės literatūrinė premija už romaną Šermenys;
2001 m. įteikta J. Grušo premija už dramą Formulė;
2003 m. įteikta G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija už esė knygą Išsiduosi. Balsu;
2004 m. įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija;
2007 m. įteikta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) premija;
2008 m. įteikta J. Keliuočio premija ir Lietuvos Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Parengta pagal:
https://leu.lt
http://rasyk.lt

Prof. N. Kašelionienė – Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros profesorė, jungtinės LEU ir MRU Lyginamosios filologijos doktorantūros komiteto narė.

Gimė 1949 m. gegužės 27 d. Kretingoje. 1955–1959 m. mokėsi Kretingos pradinėje mokykloje, 1959–1965 m. – Kretingos vidurinėje mokykloje, 1965–1966 m. – Vilniaus 1-ojoje internatinėje mokykloje. 1967–1972 m. Vilniaus universitete, Filologijos fakultete, studijavo prancūzų kalbą. 1982–1985 metais buvo Vilniaus universiteto aspirantė. 1987 m. apgynė humanitarinių mokslų kandidato disertaciją. Nuo 1993 m. yra humanitarinių mokslų daktarė, docentė.

1977–1979 m. buvo Vilniaus universiteto, Filologijos fakulteto, Prancūzų kalbos katedros, laborantė ir dėstytoja, 1979–1982 m. ir 1985–1990 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto, Užsienio kalbų katedros, dėstytoja. Nuo 1991 m. yra Vilniaus pedagoginio universiteto, Lituanistikos fakulteto, Visuotinės literatūros katedros, dėstytoja. 1996–2006 m. buvo Vilniaus pedagoginio universiteto, Visuotinės literatūros katedros, vedėja.

2000–2002 m. buvo asociacijos Lietuva-Prancūzija prezidentė. Nuo 2005 m. yra Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos Kolegijos pirmininkė. Nuo 1996 m. yra Vilniaus sporto veteranų klubo Kamanė pirmininkė.

Mokslinio darbo pagrindu išleido knygelę Viktoro Hugo kelias į Lietuvą (1990). Po disertacijos gynimo išspausdino apie 20 straipsnių iš komparatyvistikos srities, tarp kurių: Oskaras Milašius ir Alfonsas Nyka-Niliūnas: kūrybos paralelės (1995), Putinas ir Baudelaire‘as (1996), Francois Villon recepcija Lietuvoje (1999), Tarptekstinis dialogas XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio lietuvių lyrikoje: „Blogio gėlių vaikai“ (2006). 2006 m. išleido mokomąją knygą Komparatyvistikos pagrindai. Yra vadovėlio XX amžiaus literatūros teorijos (2006), 2008 m. Aukštojo mokslo vadovėlių konkurse įvertinto antrąja premija, bendraautorė. Tarpdisciplininių komparatyvistinių tyrinėjimų pobūdžio straipsnio Kodėl ir kaip lietuvis husaras atsirado prancūzų dailėje (1997) autorė, 3 mokslinių straipsnių rinkinių sudarytoja. Verčia grožinę ir mokslinę literatūrą. Buvo publikuoti keli mokslinės ir grožinės literatūros vertimai iš prancūzų kalbos.

Nuo 1968 m. yra krepšinio sporto meistrė. Daugkartinė Lietuvos čempionė, trijų TSRS čempionatų bronzos medalių laimėtoja (1969, 1971, 1972); žaidė krepšinį įvairiose komandose, Kibirkšties moterų meistrų komandoje (1965–1975) ir Lietuvos rinktinėje. Nuo 1996 m. žaidžia Vilniaus krepšinio veteranų klubo Kamanė komandoje. Tris kartus (1998, 2002, 2005) tapo olimpinį statusą turinčių veteranų varžybų nugalėtoja, keturis kartus (1999, 2001, 2003, 2007) – pasaulio veteranų čempionė ir du kartus (2006, 2008) – Europos čempionė.

Parengta pagal:
http://kretvb.lt
http://leu.lt

Prof. V. Martinkus – inžinierius, filosofas, Lietuvos rašytojas (prozininkas, eseistas), literatūros kritikas, literatūrologas, pedagogas, visuomenės veikėjas.

Gimė 1943 m. gegužės 28 d. Jerubiškiuose (Jurbarko r.). 1960 m. baigė Eržvilko vidurinę mokyklą, 1960–1965 m. studijavo Kauno politechnikos institute, įgijo inžinieriaus elektriko specialybę. 1971–1974 m. – Filosofijos, teisės ir sociologijos skyriaus prie Istorijos instituto doktorantas. 1981 m. Vilniaus universitete apgynė disertaciją Inžinerinė kūryba kaip sociologijos problema filosofijos mokslų kandidato laipsniui įgyti (1993 m. nostrifikuotas socialinių mokslų daktaro laipsnis). 2011 m. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Senatas suteikė humanitarinių mokslų profesoriaus vardą. Nuo 2012 m. – Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (literatūra).

1960–1962 m. dirbo elektriku Kauno elektros tinkluose, 1964–1970 m. Žemės ūkio projektavimo institute ėjo techniko, inžinieriaus, grupės vadovo pareigas. 1966–1971 m. – Kauno politechnikos instituto filosofijos katedros asistentas, 1974–1982 m. – Lietuvos SSR rašytojų rašytojų sąjungos Kaunos skyriaus atsakingasis sekretorius, 1982–1986 m. – Kauno poltechnikos instituto filosofijos katedros docentas, 1986–1988 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1988–1989 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas, 1989–1994 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos ir jos valdybos pirmininkas.

1994–2008 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar LEU) Lietuvių literatūros katedros docentas, 1999–2008 m. – šios katedros vedėjas, nuo 2008 m. – ėjo profesoriaus pareigas, nuo 2011 m. – Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros profesorius. 1998–2012 m. – LEU tęstinio mokslo leidinio Teksto slėpiniai vyr. redaktorius ir sudarytojas, literatūrologinės teksto analizės laboratorijos vadovas. LEU mokslo darbų žurnalo Žmogus ir žodis redakcinės kolegijos narys, tęstinio mokslo darbų leidinio Teksto slėpiniai redakcinės kolegijos narys (nuo 2012), Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos narys (2005–2007, nuo 2012 iki dabar – kolegijos narys), Europos lyginamųjų literatūros studijų tinklo (European Network of Comparative Literatures) narys (nuo 2005). Mokslinių interesų sritis – literatūra, literatūros estetika, meno filosofija, vertybių teorija.

Pirmosios literatūrinių kūrinių publikacijos literatūrinėje spaudoje paskelbtos 1965 m. 1969 m. pasirodė pirmoji jo knyga – apsakymų rinkinys Loterija. Išleisti trys novelių ir trys apysakų rinkiniai, šeši romanai, poetinės eseistikos rinkinys. Iš rusų kalbos išvertė V. Zazubrino apysaką Skiedra (1990). Prozos kūrinių (romanų, apysakų, novelių, esė) išversta į 14 užsienio kalbų. Nuo 1971 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1976–1989 m. – Rašytojų sąjungos valdybos narys, 1989–2008 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys ir nuo 2012 m. 1990–2005 m. aktyviai dalyvavo rengiant Lietuvos Respublikos kultūros politikos nuostatų, Autorių teisių, Kultūros rėmimo fondo, Meno kūrėjų ir jų organizacijų statuso įstatymų projektus. 1995–2005 m. – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas. 2002–2004 m. buvo Europos menininkų tarybos (European Council of Artists) vykdomojo komiteto narys. 1990–2010 m. – įvairių visuomeninių komisijų, komitetų ir tarybų narys. Šiuo metu – kultūros žurnalo Santara, almanacho Varpai redkolegijų narys, Baltijos ansamblėjos premijos nacionalinės komisijos narys, Vyriausybės kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas.

1985 m. įteikta LSSR valstybinė premija už romaną Medžioklė draustinyje;
1999 m. įteikta Juozo Paukštelio literatūrinė premija už romaną Simonija;
2003 m. apdovanotas Ordino Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžiumi;
2004 m. įteikta LR Vyriausybės kultūros ir meno premija;
2008 m. įteiktas Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos apdovanojimas LATGA-A Aukso žvaigždė;
2010 m. įteikta Liudo Dovydėno literatūrinė premija už istorinį romaną Žemaičio garlėkys;
2011 m. įteikta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija už monografiją Estetinė literatūros gyvybė;
2012 m. įteikta Lietuvos mokslų akademijos vardinė Vinco Krėvės mokslo premija už darbų ciklą Vertybinė šiuolaikinės lietuvių prozos samprata;
2013 m. apdovanotas LR Kultūros ministerijos garbės ženklu Nešk savo šviesą ir tikėk;
2013 m. įteiktas Vilniaus miesto savivaldybės padėkos raštas;
2013 m. nominuotas nacionalinei Kultūros ir meno premijai už apysakų dilogiją Šuns magas, romaną Žemaičio garlėkys ir kt. knygas;
2013 m. apdovanotas Jurbarko rajono savivaldybės ženklu Už nuopelnus Jurbarko kraštui;
2014 m. apdovanotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu.

Parengta pagal:
Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. p. 315–316.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, t. 14, 2008. p. 358.
http://leu.lt
http://rasytojai.lt

Prof. K. Nastopka – literatūrologas, literatūros kritikas, vertėjas, semiotikos tyrėjas.

Gimė 1940 m. kovo 18 d. Kaune. Augo Biržuose, mokėsi Biržų 2-ojoje vidurinėje mokykloje. 1957–1962 m. studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. 1962–1965 m. kaip Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros aspirantas buvo komandiruotas į Latvijos universiteto Latvių literatūros katedrą. 1966 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai 1800–1917 m.

1966–1972 m. – Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Pratęsdamas disertaciją, parašė monografiją Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai (1971) ir pradėjo poetikos tyrinėjimus. 1972–2012 m. Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas, docentas, profesorius. 1989–1991 m. – šio universiteto Lietuvių ir užsienio literatūros katedros, 1989–1996 m. – Visuotinės literatūros katedros vedėjas.

Pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais kartu su A. Zalatoriumi ir LEU kalbininkais kūrė savarankišką, nuo Maskvos nebepriklausomą, lituanistikos dėstymo programą. 1985 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją Lietuvių eilėraščio poetika. Nuo 1992 m. – Vilniaus universiteto profesorius. 1998–2005 m. – šio universiteto Literatūros teorijos ir Literatūros teorijos ir istorijos katedrų vedėjas. Kartu su S. Žuku prisidėjo prie A. J. Greimo semiotinių studijų centro įkūrimo Vilniaus universitete. 2007–2008 m. – A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro vedėjas, nuo 2012 m. – afilijuotasis profesorius.

Moksliniuose tyrimuose vadovaujasi semiotikos metodologija. Pradėjęs nuo pažinties su J. L. Tartu semiotika, nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios tapo A. J. Greimo Paryžiaus semiotikos mokyklos šalininku. Semiotinių tyrimų krypčiai atstovauja esė rinkinys Reikšmių poetika (2002) ir studija Literatūros semiotika (2010). Išvertė A. J. Greimo monografiją Struktūrinė semantika (2005), apie 30 jo ir kitų semiotikų straipsnių, sudarė Greimo mitologinių tyrinėjimų sąvadą Lietuvių mitologijos studijos (2005). Savo semiotinius tyrimus, daugiausia remdamasis lietuvių kultūros pavyzdžiais, yra pristatęs tarptautinėse semiotikų konferencijose Paryžiuje, Lione, Limože, Urbine, Venecijoje, Berne, Helsinkyje, Tartu, Taline, Maskvoje.

Nuo 1964 m. spausdina kritikos straipsnius ir daugiausia poezijos knygų recenzijas. Recenzuodamas J. Vaičiūnaitės, S. Gedos, V. Bložės, J. Juškaičio, T. Venclovos knygas, gynė šiuos poetus nuo dogmatinės kritikos. Nuo 1971 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Yra išvertęs latvių poetų eilėraščių, sudaręs U. Berzinio eilėraščių rinktinę (1997), S. Gedos eilėraščių dvikalbę rinktinę (2004), parašęs pratarmes U. Berzinio, K. Skujenieko, S. Gedos poezijos rinktinėms lietuvių, latvių, rusų, švedų kalbomis. 1990–2000 m. – Atviros Lietuvos fondo valdybos narys.

1974 m. įteikta Lietuvos komjaunimo premija už studiją Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai;
1986 m. įteikta LSSR valstybinė premija už studiją Lietuvių eilėraščio poetika;
1997 m. apdovanotas Latvijos Respublikos Trijų žvaigždžių ordinu;
2007 m. apdovanotas Prancūzijos Akademinių Palmių Kavalieriaus ordinu;
2012 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už lietuviškos semiotikos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną.

Parengta pagal:
Nastopka K. Autobiografija // Kęstutis Nastopka. Prasmių žvejys sutankėjusiame laike: [virtuali paroda].
http://leu.lt
http://rasyk.lt

Prof. S. Radzevičienė – Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros vedėja, LEU Lituanistikos fakulteto tarybos narė, LEU Lituanistikos fakulteto magistro studijų komiteto pirmininkė, Jungtinės LEU ir MRU Lyginamosios filologijos doktorantūros komiteto pirmininkė, LEU senato narė.

1980 m. baigtas Vilniaus universitetas ir įgyta lietuvių filologijos (literatūrologijos) dėstytojo kvalifikacija, 1981–1985 m. – Vilniaus universiteto literatūrologijos krypties doktorantūros (tuomet aspirantūros) studijos, 1994 m. – Blekinge hoegskola (Blekingės aukštoji mokykla, Švedija) skandinavistikos studijos,  1995–1996 m. – Stokholmo universiteto skandinavistikos kvalifikacijos studijos.

1993–1994 m. – Stokholmo (Švedija) universiteto Baltistikos instituto stažuotoja, lektorė 1994–2002 m. – Lundo (Švedija) universiteto lektorė, 2002–2004 m. ėjo profesorės pareigas Lundo universiteto Rytų ir vidurio Europos studijų centre. Nuo 1996 m. Švedijos Kammarkollegiet (Švedijos Vyriausybinio informacijos koordinavimo centro)asocijuota kalbos ekspertė (kompetencija: švedų-lietuvių-švedų kalbų konferenciniai ir rašto vertimai), 2002–2004 m. – Kopenhagos universiteto (Danija) lektorė valandininkė (Valstybių teorijos universitetas, Baltijos šalių tyrimo centras). Mokslinės stažuotės Švedijoje: 1993 m. Stokholmo universiteto Literatūrologijos katedroje (Litteraturvetenskapliga institutionen) ir Baltistikos centre (Institutionen för Baltiska språk); 1998 m. Lundo universiteto Slavistikos katedroje (Slaviska institutionen); 2000 m. Stokholmo Valstybės archyve (Stockholms Riksarkiv); 2004 m. Lundo universiteto Rytų ir vidurio Europos studijų institute (Institutionen för Öst och-Central Europa studier). 2012 m. suteiktas profesoriaus vardas.

Išleido monografiją Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje (2011), mokslo studiją Dvikultūris Igno Šeiniaus fenomenas (2010), kartu su N. Kašelioniene ir R. Pabarčiene – Europos literatūros matmuo (2010).

Parengta pagal:
https://leu.lt

Prof. habil. dr. S. Skrodenis – lietuvių kalbininkas, tautosakininkas, vertėjas, lietuvių–estų ir lietuvių–suomių folklorinių ir kultūrinių ryšių tyrėjas.

Gimė 1938 m. sausio 16 d. Padvariuose (Šilalės apskr.). 1960 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. 1960–1965 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, 1965–1973 m. – Respublikinėje bibliotekoje, 1972–1973 m. – šios bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėjas. Nuo 1973 m. – Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) Lietuvių ir užsienio literatūros katedros dėstytojas, 1985–1989 m. – šio universiteto katedros vedėjas, 1978 m. – docentas; profesorius. 1968 m. – filologijos mokslų kandidatas, 1992 m. – habilituotas daktaras.

Mokslinės veiklos baras – lietuvių kalendorinių apeigų tautosaka ir papročiai, lietuvių folkloristikos istoriografija, lyginamieji lietuvių ir suomių liaudies dainų tyrinėjimai. Monografijų serijos Šilalės kraštas redakcinės kolegijos pirmininkas, monografijų serijos Lietuvos valsčiai Mokslo darbų komisijos narys. Antologijos Bitelė Baublyje (2011) sudarytojas ir V. Laurynaičio monografijos Dionizas Poška (1959) rengėjas.

1968 m. grįžęs prie suomių kalbos, ir jau visam laikui – 1975 m. buvo priimtas į Suomių literatūros draugiją nariu korespondentu, 1990 m. – vienas iš Lietuvos ir Suomijos draugijos atkūrėjų, jos pirmininkas; 1992 m. tapo ir Kalevalos draugijos nariu.

Į lietuvių kalbą išvertė įvairių suomių autorių knygų. Parengė A. Niemio Lituanistinius raštus (1996), rašytojos M. Talvio raštus, kuriuose yra svarbių lituanistinių motyvų.  Sudarė ir išleido žymių lietuvių folkloristų A. Mockaus, J. Baldžiaus, Z. Slaviūno rinktinius raštus, vadovavo daugeliui doktorantų, kurie sėkmingai apgynė disertacijas apie lietuvių liaudies folklorą, tradicijas ir papročius, etnosą.

1998 m. apdovanotas Suomijos Liūto riterių Komandoro ordinu;
2005 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už pagalbą Lietuvai integruojantis į transatlantines bei europines struktūras;
2008 m. įteikta Jono Basanavičiaus premija už reikšmingą mokslinę, kūrybinę ir visuomeninę veiklą etninės kultūros srityje;
2009 m. įteiktas Šilalės rajono savivaldybės Auksinės gilės apdovanojimas už nuolatinį rūpinimąsi gimtuoju kraštu, D. Poškos Baublių muziejaus propagavimą Lietuvoje ir pasaulyje;
2013 m. įteikta Dionizo Poškos vardo premija.

Parengta pagal:
http://zemaitijospaveldas.eu/lt
http://enciklopedija.lt

Prof. I. Veisaitė – literatūrologė, teatrologė.

Gimė 1928 m. sausio 9 d. Kaune. Studijavo lituanistiką Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, vėliau – germanistiką Maskvoje. Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) apgynė mokslų daktaro disertaciją. 1953–1997 m. Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultete dėstė kursus Vakarų Europos literatūra, Vokiečių literatūra, XX amžiaus teatro istorija. Nuo 1965 m. – docentė, nuo 1999 m. – LEU garbės profesorė. Nuo 1963–1964 m. žinoma ir kaip teatro kritikė. Paskelbė virš 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje. Taip pat yra mokyklinių vadovėlių bendraautorė, keliolikos knygų sudarytoja.

1990 m. (kartu su profesoriumi Č. Kudaba) Atviros Lietuvos Fondo (ALF) steigėja, iki 1993 m. – ALF valdybos vicepirmininkė, 1993–2000 m. – ALF valdybos pirmininkė. Taip pat yra įvairių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų (valdybų) narė (pvz., Atviros visuomenės institutas (OSI) Budapešte, OSI  Edukacijos ir Kultūros programų valdybos, Jungtinių Pasaulio Koledžų Tarptautinė valdyba. Šiuo metu yra OSI ombudsmenė ir Meno ir Kultūros valdybos narė, Jungtinių Pasaulio Koledžų Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkė, Tomo Mano kultūros centro kuratoriumo narė, UNESCO Lietuvos Nacionalinio komiteto narė, LR kultūros ministerijos Meno tarybos, Vilnius – Europos Kultūros sostinė 2009 tarybos narė.

1995 m. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Ketvirtojo laipsnio ordinas;
2002 m. įteiktas Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę apdovanojimas – Metų Tolerancijos žmogus;
2006 m. apdovanota Barboros Radvilaitės medaliu už nuopelnus kultūrai ir švietimui;
2008 m. apdovanota Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklu;
2012 m. Gėtės institutas apdovanojo Gėtės medaliu už viso gyvenimo veiklą, kuri buvo varomoji vokiečių ir lietuvių kultūrinių mainų jėga, už jos kūrybiškumą ir pilietinę drąsą sakyti tai, kas ne visiems patinka.

Viename savo interviu ilgametė Lituanistikos fakulteto profesorė kalbėjo: 43-us metus dėsčiau užsienio literatūrą, mano misija buvo atverti akis studentams, parodyti jiems, kad gyvenimas daug sudėtingesnis, negu marksizmas-leninizmas teigia, kad nėra atsakymų į visus gyvenimo klausimus. Dariau tą per literatūrą – viduramžių, Renesanso, XVII–XVIII a. Studentai mane labai gerai suprato. Brangiausias medalis, kurį esu gavusi, yra iš jų – „Už laisvės dvasią „Titanike“ – jis paprastas, iškirptas iš kartono ir vis dar guli prie mano kompiuterio po stiklu. O su ALF pagalba turėjau daug daugiau galimybių veikti ta pačia kryptimi, tarytum išaugo sparnai.

Parengta pagal:
http://leu.lt
http://vz.lt
http://vilnijosvartai.lt

Prof. V. Zaborskaitė – lietuvių literatūros bei kultūros istorikė, eilėraščio meno suvokimo pamatų kūrėja, eseistė, pedagogė.

Gimė 1922 m. gruodžio 24 d. Vaškuose (Pasvalio r.). Mirė 2010 m. gruodžio 27 d. 1941 m. baigė Panevėžio gimnaziją. Tais pačiais metais atvyko į Vilnių. 1941–1946 m. Vilniaus universitete studijavo lituanistiką. Nuo 1950 m. Vilniaus universitete dėstė lituanistiką. 1961 m., sovietiniams ideologams „valant“ Lietuvių literatūros katedrą, iš dėstytojos pareigų buvo atleista. 1962–1971 m. Istorijos institute dirbo moksline bendradarbe. Nuo 1971 m. − Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) Lituanistikos fakulteto Visuotinės literatūros katedros profesorė. Dirbdama šiame universitete išugdė ištisas kartas talentingų pedagogų. Prasidėjus Atgimimui įsitraukė į švietimo reformos darbą, vadovavo Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamentui. 

V. Zaborskaitė – daugelio kritikos straipsnių, recenzijų, monografijų autorė. Parašė vadovėlius Trumpa lietuvių literatūros istorija (2000), Literatūros mokslo įvadas (1978), parengė V. Mykolaičio-Putino raštų 8–9 tomus. Sudarė verstinių estetikos ir literatūros teorijos tekstų antologiją Poetika ir literatūros estetika (1978, 1989). Knygoje Tarp praeities ir dabarties (1988) sudėti rašytojų ir kitų literatūros veikėjų portretai, V. Zaborskaitės straipsniai ir recenzijos, interviu, Sąjūdžio metų publicistika. Tarp profesorės darbų, skirtų literatūros tyrinėjimams, tokios knygos kaip Eilėraščio menas (1965), Šimtas literatūros mįslių (1966), monografija Maironis (1968), Literatūros mokslo įvadas (1978). 

2000 m. apdovanota Nepriklausomybės medaliu;
2003 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu už nuopelnus Lietuvai;
2007 m. apdovanota Vilniaus Šv. Kristoforo statulėle už nuopelnus mokslui.

Parengta pagal:
http://leu.lt
http://rasytojai.lt
http://vilnijosvartai.lt

Prof. A. Zalatorius – lietuvių literatūros tyrinėtojas, kritikas.

Gimė 1932 m. lapkričio 13 d. Karveliuose (Panevėžio r.). 1956 m. Vilniaus universitetos Filologijos fakultete baigė lituanistikos studijas. 1961–1992 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1975–1982 m. – Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) dėstytojas. Nuo 1991 m. dėstė Lietuvos edukologijos universitete, vadovavo Lituanistikos fakulteto Lietuvių literatūros katedrai. Pasaulio lituanistų bendrijos pirmininkas. Literatūros kritikoje dalyvavo nuo 1966 m. Sąjūdžio Vilniaus tarybos ir atkuriamojo Seimo tarybos narys.

A. Zalatorius atmetė socialistinio realizmo normatyvines sąvokas, grįsdamas savo rašinius antikonformistinės laikysenos ir moralinio imperatyvumo principais. Yra vienas Lietuvių literatūros istorijos (rusų k., 1977; 1979), Lithuanian Literature (1997) autorių. Jis radikaliai modernizavo lietuvių literatūros tyrinėjimo metodologiją, remdamasis R. Bartheso, J. Lotmano, A. J. Greimo idėjomis. Jis teigė, kad pagrindinis interpretacijos uždavinys – ne paaiškinti, kodėl kūrinys yra toks, o atsakyti į klausimą, ką jis žmogui reiškia. Kūrinio prasmė negali būti unifikuota kaip vienintelė, nes meninio kūrinio esmė neišsemiama, ir tik nuo kritiko erudicijos, dvasinio turtingumo ir estetinės savivokos priklauso, kokias prasmes jis atvers. Todėl neįmanoma sukurti universalios interpretacijos.

Jo straipsniuose vyrauja ne apologetinis tonas, būdingas dvaro kritikai, o skeptiška abejonė, ironiškas pasišaipymas iš „pateptųjų“, ginčas su mąstymo standartais. Jis ragino nusikratyti baimės ir prisitaikymo kompleksų, atsiverti vdiniam nerimui, knistis iki blogio šaknų. A. Zalatorius įtvirtino kritikos rašiniuose individualų kalbėjimą ir išdidų laisvės teigimą. Jis įtakingai orientavo kūrybą į tikrąsias būties ir meno vertybes, nepriklausomas nuo esamo režimo.

Sudarė lietuvių novelės antologijas Lietuvių tarybinė novelė (1969), Už saulę gražesnis: Lietuvių ikitarybinė novelė (1978), Žalias laiko vingis: Lietuvių tarybinė novelė (1981), Trys psichiatrai pienių lauke: Lietuvių egzodo novelė (1995). Taip pat parengė Šatrijos Raganos kūrinių dvitomį (1969), A. Vaičiulaičio rinktinę Tavo veido šviesa (1989), V. Krėvės Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė (1992) ir Miglose (1993), P. Tarulio Gyvas stebuklas (1993), P. Vaičaičio Raštus (1996).

Bibliografija:

Jonas Biliūnas: medžiaga lektoriui rašytojo 100-osioms gimimo metinėms. Vilnius: Žinija, 1979. 17 p.

Monografijos:
Lietuvių apsakymo raida ir poetika. Vilnius: Vaga, 1971. 362 p.
XX amžiaus lietuvių novelė (iki 1940 m.): semantinis aspektas. Vilnius: Vaga, 1980. 332 p.
Vincas Krėvė: nebaigta monografija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003. 531 p.

Kritikos knygos:
Prozos gyvybė ir negalia: straipsnių rinkinys. Vilnius: Vaga, 1988. 366 p.
Literatūra ir laisvė: kritika, esė, pokalbiai. Vilnius: Baltos lankos, 1998. 466 p.

1999 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija;
2005 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino medaliu (po mirties).

Parengta pagal:
http://leu.lt
http://lrs.lt
http://rasyk.lt

Toliau skaitykite kitų Lituanistikos fakulteto dėstytojų aprašymus iš leidinio Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete (Vilnius: Edukologija, 2013).

Gimė 1956 m. rugpjūčio 26 d. Bagnapolio k., Ukmergės r. 1974 m. baigė Ukmergės r. Taujėnų vidurinę mokyklą. 1974–1978 m. studijavo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir fakultete ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. 1982–1986 m. Vilniaus universiteo Lietuvių kalbos katedros aspirantė. 1993 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Balsių kaitos dabartinėje lietuvių kalboje.
1978–1979 ir 1995–1996 m. mokytojavo. Nuo 1979 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros asistentė, 1989–1992 m. – vyr. dėstytoja, 1992–1997 m. – vyr. asistentė, 1997 m. – docentė; 2003 m. – Mykolo Romerio universiteto Kalbos kultūros katedros docentė; keletą metų dirbo Pedagogų perkvalifikavimo ir raidos centre. 2003–2007 m. Vilniaus pedagoginio universiteto Didaktinės lingvistikos instituto vyresn. mokslo darbuotoja ir mokslo darbų leidinio Žmogus ir žodis atsakomoji redaktorė. Keletą metų buvo Lietuvių kalbos draugijos sekretorė, vėliau – Tarybos narė; Vilniaus pedagoginio universiteto profsąjungos tarybos narė.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2012 m.
Dėstytieji dalykai: žodžių daryba, morfologija, morfonologija, etnolingvistika, žodžių darybos teorija, stilistika, kalbos kultūra ir specialybės kalba, kalbos dėstymo metodika ir kt.
Svarbiausi leidiniai
Akelaitienė G. Morfonologinės balsių kaitos žodžių daryboje. Vilnius: VPU leidykla, 1996.
Akelaitienė G. Lietuvių kalbos žodžių darybos pratybos. Vilnius: VPU leidykla, 2002.
Akelaitienė G. Morfonologija: automatinė ir neautomatinė balsių kaita morfemose. Vilnius: leidykla „Edukologija“, 2012.
Kazimieras Kuzavinis – kalbininkas ir pedagogas / sudarė – G. Akelaitienė ir L. Kadžytė-Kuzavinienė. Vilnius: VPU leidykla, 2009.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 36–37.

Gimė 1949 m. rugsėjo 7 d. Palonuose, Radviliškio r. 1968 m. baigė Pociūnėlių vidurinę mokyklą. 1972 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. 1992 m. Vilniaus universitete apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Dabartinės lietuvių kalbos įterptiniai vienetai (semantika, struktūra, paskirtis diskurse).
1972–1975 m. mokytojavo. 1975–2006 m. dirbo Vilniaus pedagoginiame universitete, nuo 1998 m. –
Lietuvių kalbotyros katedros docentas.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2006 m.
Dėstytieji dalykai: sintaksė, stilistika, funkcinė gramatika, teksto redagavimas, skyryba.
Svarbiausi leidiniai
Akelaitis G., Statkevičienė J. Vientisinio sakinio skyryba: metodiniai nurodymai ir pratimai. Vilnius: VVPI, 1978.
Akelaitis G., Statkevičienė J. Sudėtinio sakinio skyryba: metodiniai nurodymai ir pratimai. Vilnius: VVPI, 1979.
Akelaitis G. Lietuvių kalbos sintaksės pratybos: funkciniai sakinių tipai. Vilnius: VPU leidykla, 1998.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 38.

Gimė 1931 m. balandžio 27 d. Marijampolėje. 1949 m. baigė Marijampolės mergaičių gimnaziją. 1949–1955 m. studijavo Vilniaus valstybiniame universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. 1974 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Sakinių siejimas ir mokinių kalba.
1955–1960 m. mokytojavo. 1961–1991 m. Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto vyr. mokslo bendradarbė. 1991–2003 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto docentė, 1991–1996 m. Lietuvių kalbos katedros vedėja.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2005 m.
Dėstytieji dalykai: kalbos kultūra ir specialybės kalba, rašinio metodika, mokinių kalbos raida.
Svarbiausi leidiniai
Alaunienė Z. A. Sakinių siejimas ir mokinių kalba. Vilnius: PMTI, 1978.
Alaunienė Z. A. Kalbos kultūros pratybos. Vilnius: VPU leidykla, 1995.
Alaunienė Z. A., Mauricaitė V. Skiemeninio kirčiavimo treniruoklio žodynėlis ir pratimai. Vilnius: VPU leidykla,  1997.
Zita Asta Alaunienė. Bibliografijos rodyklė / sudarė G. Geležiūnaitė, V. Valskys. Vilnius: VPU leidykla, 2010.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 39.

Gimė 1972 m. sausio 6 d. Šakiuose. 1989 m. baigė Šakių raj. Lukšių Vinco Grybo vidurinę mokyklą, 1989–1995 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. 1996–2001 m. Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros doktorantė. 2001 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Šakių šnektos fonologinė sistema: prozodija ir vokalizmas.
1994–1996 m. mokytojavo. Nuo 1995 m. Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vyr. laborantė, vėliau – asistentė, 2002 m. – mokslo darbuotoja, nuo 2007 m. – vyresnioji mokslo darbuotoja. Nuo 2001 m. Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros asistentė, 2002 m. – lektorė, 2008 m. – docentė.  
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2016 m.
Dėstytieji dalykai: fonetika, eksperimentinė fonetika, fonologija, kodifikuota tartis.
Svarbiausi leidiniai
Bacevičiūtė R. Šakių šnektos prozodija ir vokalizmas. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004.
Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija / sudarė R. Bacevičiūtė, A. Ivanauskienė, A. Leskauskaitė, E. Trumpa. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004.
Vakarų aukštaičiai kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštaičiai: mokomoji knyga / sudarė R. Bacevičiūtė, D. Mikulėnienė ir V. Salienė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005.
Bacevičiūtė R. Fonetikos terminai (žodynėlis ir mokomosios užduotys). Vilnius: VPU leidykla, 2008,
Bakšienė R. Fonologijos terminai (žodynėlis ir mokomosios užduotys). Vilnius: leidykla „Edukologija“, 2011.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 43.

Gimė 1910 m. balandžio 12 d. Geišiuose, Jurbarko r., mirė 1993 m. liepos 24 d. Vilniuje. 1933 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. 1964 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Sangrąžinių veiksmažodžių reikšmė ir vartojimas dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje.
1933–1944 m. mokytojavo. 1946–1984 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros dėstytoja, nuo 1964 m. – docentė.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 1984 m.
Dėstytieji dalykai: morfologija, akcentologija.
Svarbiausi leidiniai
Bernadišienė P. Sangrąžiniai veiksmažodžiai. – Lietuvių kalbos gramatika. 2 t. (§263–290). Ats. redaktorius K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971.
Bernadišienė P. Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo pagrindai. Vilnius: VVPI, 1973; (II leidimas, 2003).

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 44.

Gimė 1943 m. liepos 26 d. Kvėdarnoje, Šilalės r. 1961 m. baigė Joniškio 2-ąją vidurinę mokyklą. 1962–1967 m. studijavo Vilniaus valstybiniame universitete ir įgijo filologo ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. 1983–1986 m. Vilniaus universiteto Baltų filologijos katedros aspirantė. 1987 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Sintaksinių struktūrų funkcionavimas moksliniame stiliuje. 2008 m. Vilniaus universitete atliko habilitacijos procedūrą Sintaksinių struktūrų realizacija lietuvių kalbos funkciniuose stiliuose.
1967–1971 m. dirbo Mokyklų mokslinio tyrimo instituto mokslo redaktore. 1971–1982 m. Šiaulių pedagoginio instituto vyr. redaktorė, dėstytoja. Nuo 1987 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros asistentė, 1988–1990 m. – vyr. dėstytoja, 1992 m. – docentė, 1997–2007 m. – katedros vedėja, 2008 m. – profesorė.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2010 m.
Dėstytieji dalykai: stilistika, teksto lingvistika, stiliaus figūrų funkcionavimas, sakytinio teksto struktūra, mokslinis stilius, publicistinio stiliaus struktūra, kalbos kultūra, tekstų tipologija, mokslinio teksto stilistika ir kt.
Svarbiausi leidiniai
Bitinienė A. Funkciniai stiliai: sakinio ilgis ir struktūra. Vilnius: VPU leidykla, 1997.
Bitinienė A. Publicistinis stilius. Vilnius: VPU leidykla, 2007.
Bitinienė A. Mokslinis tekstas: teorija, pratybos. Vilnius: VPU leidykla, 2011.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 46.

Gimė 1949 m. rugpjūčio 15 d. Viekšniuose. 1967 m. baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. 1967–1975 m. studijavo Vilniaus valstybinio universiteto Filologijos fakultete ir įgijo vokiečių kalbos mokytojo kvalifikaciją. 1977–1982 m. studijavo Vilniaus universiteto baltų kalbų aspirantūroje. 1993 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Sembos prūsų vietovardžiai. 2007 m. Vilniaus universitete atliko habilitacijos procedūrą Prūsų vardynas – savarankiško tyrimo objektas.
1975–1977 m. Vilniaus pedagoginio instituto Užsienio kalbų katedros asistentė, 1991–2001 m. – vyr. asistentė, 2001 m. – docentė, 2004 m. katedros vedėja, 2007 m. – profesorė, nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros profesorė. Nuo 2008 m. Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja ir direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams. Mokslo darbų žurnalų Lituanistika ir Acta Linguistica Lithuanica redakcinės kolegijos narė.
Dėstomieji dalykai: onomastika, šiuolaikinės kalbotyros kryptys ir metodai, prūsų kalba, kalbotyros įvadas, vertimo teorija ir praktika, bendroji kalbotyra.
Svarbiausi leidiniai
Blažienė G. Die baltischen Ortsnamen im Samland. Hydronymia Europaea; Sonderband II. Stuttgart: Franz Steiner Verlag, 2000.
Blažienė G. Begegnungen in Deutsch: ein Lesebuch für Studenten der Philologie vom Lesen zum Sprechen. Vilnius: VPU leidykla, 2001.
Blažienė G. Baltische Ortsnamen in Ostpreußen. Hydronymia Europaea; Sonderband III. Stuttgart: Franz Steiner Verlag, 2005.
Florilegium Lithuanum. Mokslo straipsnių rinkinys / sudarė G. Blažienė, S. Grigaravičiūtė, A. Ragauskas.  Vilnius: VPU leidykla, 2010.
Mažoji Lietuva: paribio kultūros tyrimai. Kalbų ir kultūrų sankirtų archyvai 3. Mokslo straipsnių rinkinys / sudarė G. Blažienė, N. Morozova, J. Zabarskaitė. Vilnius: EKDDA (Europos kalbų ir kultūrų dialogo tyrėjų asociacija), 2012.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 47–48.

Gimė 1969 m. spalio 14 d. Alytuje. 1987 m. baigė Alytaus miesto 6-ąją vidurinę mokyklą. 1987–1992 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. 1994–1999 m. Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros doktorantė. 1999 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Lietuvių kalbos atributinių junginių semantika ir struktūra.
1992–1999 m. Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros asistentė, 2000–2005 m. – lektorė, nuo 2005 m. – docentė.
Lituanistikos fakulteto tarybos narė.
Dėstomieji dalykai: funkcinė gramatika, kognityvinė lingvistika, mitopoetika, sintaksė, skyryba, kalbos kultūra ir specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Bučienė L., Rinkauskienė R. Lietuvių kalbos skyrybos pratimai. Vilnius: Gimtasis žodis, 2004.
Bučienė L. Lietuvių kalbos skyrybos pratimai. Vilnius: Presvika, 2005.  
Bučienė L., Kavaliauskas V., Rinkauskienė R. Lietuvių kalbos skyrybos naujovės: teorija ir praktika. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2007; (II pataisytas ir papildytas leidimas, 2008).
Bučienė L. Lietuvių kalbos sintaksė: teorija ir praktika I. Mokomoji knyga. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2014.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 49.

Gimė 1903 m. gegužės 7 d. Kaltinėnuose, Tauragės apskrityje, mirė 1986 m. sausio 12 d. Vilniuje. 1922 m. baigė Telšių „Saulės“ gimnaziją. 1922–1930 m. studijavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1953 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Rašiniai septynmetėje mokykloje.
1922–1936 m. mokytojavo. 1936–1939 m. lietuvių kalbos metodiką dėstė Respublikos pedagoginiame institute Klaipėdoje. 1940–1944 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto vyr. dėstytojas (1944–1945 m. ir bibliotekos vedėjas), 1949 m. Lietuvių kalbos katedros docentas, 1954–1962 m. šios katedros vedėjas, 1958–1985 m. – profesorius.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 1985 m.
1965 m. suteiktas LTSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas.
Dėstytieji dalykai: lietuvių kalbos dėstymo metodika.
Svarbiausi leidiniai
Budzinskis J. Lietuvių kalbos dėstymas pradinėse klasėse. 1 d. Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1960.
Budzinskis J. Lietuvių kalbos dėstymas pradinėse klasėse. 2 d. Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1963.
Budzinskis J. Lietuvių kalbos dėstymas aštuonmetėje mokykloje: (IV–VIII klasėse). 1 d. Kaunas: Šviesa, 1968.
Budzinskis J. Lietuvių kalbos dėstymas aštuonmetėje mokykloje: (IV–VIII klasėse). 2 d. Kaunas: Šviesa, 1983.
Juozas Budzinskis: bibliografija, 1930–1984 / sudarė R. Lukošiūnaitė; ats. redaktorius V. Drotvinas. Vilnius: VVPI, 1985.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 50–51.

Gimė 1975 m. vasario 9 d. Lomių k., Tauragės r. 1993 m. baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą. 1993–1999 m. Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo lietuvių filologiją. 2000–2004 m. Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros doktorantė. 2013 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Gramatinė ir leksinė gramatinė kohezija mokslinio ir publicistinio stiliaus tekstuose.
1997–2001 m. mokytojavo. 2001–2005 m. Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedros asistentė, 2005 m. – lektorė, nuo 2015 m. – Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros docentė.
Dėstomieji dalykai: teksto lingvistika, lingvistinė teksto analizė, stilistika, kalbos kultūra ir specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Česnulienė V. Priežasties konjunkcija mokslinio ir publicistinio stiliaus tekstuose. Žmogus ir žodis: didaktinė lingvistika. 2013. t. 15, nr. 1, p. 42–47.
Česnulienė V. Gramatinė kohezija mokslinio ir publicistinio stiliaus tekstuose. Filologija. 2012, t. 17, p. 45–55.
Česnulienė V. Formalusis teksto rišlumas. Teorija ir praktika. Metodinė priemonė. Vilnius: Edukologija, 2015.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 52.

Gimė 1929 m. liepos 10 d. Stakiuose, Jurbarko r. Mirė 2015 m. liepos 12 d. Vilniuje. 1949 m. baigė Betygalos vidurinę mokyklą (Raseinių r.). 1949–1953 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953–1956 m. buvo Vilniaus valstybinio universiteto Lietuvių kalbos katedros aspirantas. 1967 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją XVI–XVIII a. lietuviškų raštų sudurtiniai daiktavardžiai.
Nuo 1956 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros asistentas, 1958–1962 m. – vyresnysis dėstytojas ir Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekanas, 1962–1983 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto mokymo reikalų prorektorius, 1969 m. Lietuvių kalbos katedros docentas, 1987 m. Lietuvių kalbotyros katedros profesorius, 1992–2002 m. šios katedros vedėjas, 2002–2011 m. – profesorius emeritas. 1961–1993 m. buvo mokslo darbų žurnalo Kalbos kultūra redakcinės kolegijos konsultantas; 1999–2001 m. mokslo darbų žurnalo Žmogus ir žodis (pirmojo) sąsiuvinio Didaktinė lingvistika atsakingasis redaktorius.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2011 m.
2015 m. Vincentas Drotvinas už mokslo darbą Mažosios Lietuvos raštijos paveldo (leksikografijos) tyrimai apdovanotas Lietuvos valstybine mokslo premija.
Dėstytieji dalykai: kalbotyros įvadas, leksikologija, leksikografija, kalbų kontaktai, literatūrinės kalbos istorija, Mažosios Lietuvos leksikografijos istorija.
Svarbiausi leidiniai
Drotvinas V., Grinaveckis V. Kalbininkas Kazimieras Jaunius. Vilnius: Mintis, 1970.  
Drotvinas V. Augustas Šleicheris lituanistas.  Vilnius: Mokslas, 1979.
Drotvinas V. Pagrindinės leksikologijos sąvokos: mokomoji knyga.  Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Leidybinė redakcinė taryba, 1986.
Drotvinas V. Lietuvių kalbos leksika ir frazeologija: mokomoji knyga. Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Leidybinė redakcinė taryba, 1987.
Lexicon Lithuanicum: rankraštinis XVII a. vokiečių–lietuvių kalbų žodynas / įvadą, žodyno teksto transliteraciją ir žodžių rodyklę parengė V. Drotvinas. Vilnius: Mokslas, 1987.
Clavis Germanico–Lithvana: Rankraštinis XVII amžiaus vokiečių–lietuvių kalbų žodynas. 1 d. A–E / spaudai parengė ir įvadinį straipsnį parašė V. Drotvinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995; 2 d. E–L / spaudai parengė V. Drotvinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1997; 3 d. M–S / spaudai parengė V. Drotvinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1997; 4 d. T–Z / spaudai parengė V. Drotvinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1997.
Drotvinas V. Leksikologijos užduotys: studento knyga.  Vilnius: VPU leidykla, 2002.
Michaelio Mörlino traktatas Principium primarium in lingva Lithvanica: dokumentinis leidimas ir studija / parengė V. Drotvinas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008.
Jokūbas Brodovskis. Lexicon Germanico = Lithvanicum et Lithvanico = Germanicum: rankraštinis XVIII amžiaus žodynas. Dokumentinis leidimas su faksimile, perrašu ir žodžių indeksu / parengė V. Drotvinas. 1 t. Įvadinis straipsnis ir teksto p. 39–515; 2 t. teksto p. 516–1050 (mokslinė redaktorė L. Plaušinaitytė), 3 t. Lietuviškų žodžių indeksas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009.
Lietuvių kalba: Studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete / parengė V. Drotvinas, S. Vaičiakauskienė. Vilnius: Edukologija, 2013.
Vincentas Drotvinas: bibliografijos rodyklė. Sudarė S. Keinys, S. Vaičiakauskienė. Vilnius: Edukologija, 2016.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 54–55.

Gimė 1968 m. sausio 12 d. Dusetose. 1986 m. baigė Dusetų K. Būgos vidurinę mokyklą. 1986–1991 m. studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą. 1998–2003 m. Lietuvių kalbos instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė. 2003 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Naujųjų skolinių atitikmenys: struktūra ir vartosena.
1992–1995 m. mokytojavo. 1995–2012 m. Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja. Nuo 2001 m. Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedros lektorė, 2011 m. – docentė.
Lituanistikos fakulteto tarybos narė.
Dėstomieji dalykai: kalbinė komunikacija, retorika, lingvistinė pragmatika, sociolingvistika, naujoji lietuvių kalbos leksika, žodžių daryba, kalbos kultūra ir specialybės kalba ir kt.
Svarbiausi leidiniai
Girčienė J. Naujųjų skolinių atitikmenys: struktūra ir vartosena. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005,
Girčienė J. Naujoji lietuvių kalbos leksika (1990–2007). Vilnius: VPU leidykla, 2008.
Girčienė J., Liutkevičienė D. Sūrių pavadinimai: vartosena, norma, žodynėlis. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2010.
Girčienė J. Naujoji lietuvių kalbos leksika: teorija ir praktika (kompaktinė plokštelė). Vilnius: leidykla „Edukologija“, 2012.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 56.

Gimė 1937 m. spalio 19 d. Tryškiuose, Telšių r., mirė 2011 m. rugsėjo 16 d. Vilniuje. 1945–1949 m. mokėsi Užlieknės pradinėje mokykloje, 1950–1953 m. – Tirkšlių septynmetėje mokykloje, 1953–1957 m. – Mažeikių vidurinėje mokykloje. 1962 m. Vilniaus valstybiniame universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. 1967 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Mažeikių tarmės fonologinė sistema, 1983 m. – filologijos mokslų daktaro disertaciją Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai.
1962–1965 m. Vilniaus valstybinio universiteto Lietuvių kalbos katedros asistentas, 1965–1969 m. – vyr. dėstytojas; 1970–1986 m. – docentas, 1973–1996 m. ir 2001–2011 m. Eksperimentinės fonetikos laboratorijos mokslinis vadovas, 1984–1989 m. Filologijos fakulteto dekanas, 1986–1996 m. Baltų filologijos katedros profesorius, 1996–2001 m. Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedros profesorius ir vedėjas, 2001–2011 m. – profesorius. 1990–2005 m. Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros profesorius.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2005 m.
1999 m. už gramatikos darbus (su V. Ambrazu ir kitais bendraautoriais) apdovanotas Lietuvos valstybine mokslo premija, 2002 m. – Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Dėstytieji dalykai: šiuolaikinės kalbotyros kryptys ir metodai, fonologija, bendroji kalbotyra, dialektologija, istorinė gramatika, statistiniai ir eksperimentiniai kalbos tyrimo metodai, dabartinės lietuvių kalbos fonetika ir ortoepija ir kt.
Svarbiausi leidiniai
Ambrazas V., Garšva K., Girdenis A. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. (I leidimas). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1994; (II pataisytas leidimas, 1996; III leidimas, 1997).
Girdenis A. Teoriniai fonologijos pagrindai. Vilnius: Petro ofsetas, 1995.
Girdenis A., Girdenienė D. 1759 metų „ZIWATO“ indeksas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997.
Ambrazas V., Geniušienė E., Girdenis A. Lithuanian Grammar. Vilnius: Baltos lankos, 1997.
Girdenis A., Pabrėža J. Žemaičių rašyba. Vilnius; Šiauliai: Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998.  
Ambrazas V., Girdenis A., Morkūnas K. Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, MELI, 1999; (II leidimas, 2008).
Girdenis A. Kalbotyros darbai. 1 d. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.
Girdenis A. Kalbotyros darbai. 2 d.  Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.    Girdenis A. Kalbotyros darbai. 3 d. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001.
Girdenis A. Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai. Vilnius: MELI, 2003.
Girdenis A. Žemaičių dzūkai: tekstai su komentarais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008.
Aleksas Girdenis. Šiaurės žemaičių Skuodo zona: Tekstai su komentarais / redaktorės: B. Jasiūnaitė, D. Sinkevičiūtė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012.
Aleksas Girdenis: bibliografinė rodyklė / sudarė M. Griškevičienė, M. Z. Petrauskienė, Z. Barabanovaitė; ats. redaktorius  P. Skirmantas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994; (II pataisytas ir papildytas leidimas, 1997).

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 57–58.

Gimė 1925 m. rugpjūčio 15 d. Šiauduvoje, Šilalės r., mirė 1995 m. rugpjūčio 19 d. Vilniuje. 1952 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą. 1952–1955 m. Vilniaus valstybinio universiteto aspirantas. 1956 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Šiaurės vakarų dūnininkų tarmės fonetinės ypatybės ir jų raida, 1970 m. – filologijos mokslų daktaro disertaciją Žemaičių fonetikos istorija. 1955–1994 m. dėstė Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, 1963–1966 m. – Lietuvių kalbos katedros vedėjas, 1972 m. – profesorius.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 1994 m.
Dėstyti dalykai: dialektologija, morfologija.
Svarbiausi leidiniai
Drotvinas V., Grinaveckis V. Kalbininkas Kazimieras Jaunius. Vilnius: Mintis, 1970.
Grinaveckis V. Žemaičių tarmių istorija: fonetika. Vilnius: Mintis, 1973.
Grinaveckis V. Tarmės ir literatūrinė kalba. Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Leidybinė redakcinė taryba, 1983.
Grinaveckis V. Žemaičių leksikos pagrindai: mokymo priemonė. Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Leidybinė redakcinė taryba, 1985.
Grinaveckis V., Markevičienė Ž. Lietuvių tarmės: fonetika ir morfologija. 2 d. Vilnius: VPU, 1992.
Grinaveckis V., Markevičienė Ž. Lietuvių tarmės: fonetika ir morfologija. 3 d. Vilnius: VPU, 1993.
Grinaveckis V., Markevičienė Ž. Lietuvių kalbos keliakamieniai daiktavardžiai. Vilnius: VPU leidykla, 1994.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 59–60.

Gimė 1947 m. sausio 23 d. Vilniuje. 1966 m. baigė Vilniaus 16-ąją vidurinę mokyklą. 1966–1971 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1973–1975 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Kadrų skyriaus Mokymo dalies inspektorė, 1975–1979 m. – metodininkė, 1979–1991 m. – Neakivaizdinio skyriaus Mokymo dalies vyr. metodininkė, 1991–1998 m. – Lietuvių kalbos katedros vyr. dėstytoja, 1998–2010 m. – asistentė.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2010 m.
Dėstyti dalykai: kalbos kultūra ir specialybės kalba.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 60.

Gimė 1908 m. liepos 4 d. Seinų apskrities Punsko valsčiaus Mergutrakių k., mirė 2001 m. birželio 19 d. Vilniuje. 1929 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. 1930–1935 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1963 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Žemaitės raštų kalbos frazeologija.
Mokytojavo Kybartų, Raseinių, Rokiškio gimnazijose; 1945–1946 m. vadovavo Telšių mokytojų seminarijai. 1947–1951 m. buvo Klaipėdos mokytojų instituto Istorijos–filologijos fakulteto dekanas. 1952–1953 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Žodynų skyriuje, prisidėjo prie akademinio Lietuvių kalbos žodyno rengimo. Nuo 1953 m. dirbo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedroje, 1954–1958 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekanas, 1966–1972 m. – Lietuvių kalbos katedros vedėjas.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 1994 m.
Dėstyti dalykai: sintaksė, kalbotyros įvadas, akcentologija, istorinė gramatika, latvių kalba.
Svarbiausi leidiniai
Kalinauskas B. Lietuvių kalbos žodžių junginių sintaksė. Vilnius: VVPI, 1972.
Kalinauskas B. Lietuvių liaudies šnekamosios kalbos frazeologija. Vilnius: VVPI, 1974.
Kalinauskas B. Sintaksės teorijos ir sakinio samprata dabartiniame lingvistikos etape. Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Leidybinė redakcinė taryba, 1980.
Bronius Kalinauskas: bibliografija, 1952–1984 / sudarė R. Lukošiūnaitė; ats. redaktorius V. Drotvinas. Vilnius: VVPI, 1985.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 65–66.

Gimė 1982 m. gegužės 25 d. Varėnoje. 2001 m. baigė Varėnos „Ryto“ vidurinę mokyklą. 2001–2007 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete Lituanistikos fakultete ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. 2008–2012 m. – Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių kalbos instituto doktorantė. 2008 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Varėnos šnektos daiktavardžio linksniavimo sistema.
2005–2011 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių kalbos katedros vedėjo padėjėja, 2007–2016 m. – asistentė, nuo 2016 m. – Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros lektorė. Lietuvos edukologijos universiteto Jaunojo pedagogo akademijos Humanitarų sesijos organizatorė, Lituanistikos fakulteto karjeros klausimų koordinatorė.
Dėstomieji dalykai: dokumentų valdymas, kalbos kultūra ir specialybės kalba, lietuvių kalba Erasmus studentams.
Svarbiausi leidiniai
Karaciejūtė V. Varėnos šnektos daiktavardžio linksniavimo sistema. Daktaro disertacija. Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvių kalbos institutas. Vilnius, 2013.
Karaciejūtė V. Varėnos šnektos daiktavardžio morfologinio proceso (fleksinių formų) natūralumas. Lituanistica 60(4), 2014, p. 238–251.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 67.

Gimė 1965 m. lapkričio 19 d. Seirijuose, Lazdijų r. 1984 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą. 1986–1990 m. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1993–2000 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros doktorantas. 2000 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Bendrinės lietuvių kalbos priesaginių veiksmažodžių kirčiavimas. 2012 m. Lietuvos edukologijos universitete atliko habilitacijos procedūrą (Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo kodifikacija ir realioji vartosena (paprastieji daiktavardžiai, priesaginiai veiksmažodžiai)).
1991–2000 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros asistentas. 1993–2007 m. mokytojavo (nuo 1999 m. – mokytojas ekspertas). 2000–2002 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros lektorius, 2005 m. – docentas, 2012 m. – profesorius. 2008–2010 m. – Maskvos valstybinio lingvistinio universiteto docentas; 2010–2011 – m. Maskvos valstybinio M. Lomonosovo universiteto Baltistikos centro docentas; nuo 2012 m. – Gruzijos technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovas; Belcų valstybinio A. Ruso universiteto (Moldova), Gruzijos multilingvistinės asociacijos ir Kirgizijos valstybinio I. Arabajevo universiteto mokslo darbų žurnalų redakcinės kolegijos narys; Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ekspertas.
Dėstomieji dalykai: akcentologija, kalbotyros įvadas, fonetika, morfonologija, etnolingvistika, Vakarų Europos kalbų ir literatūrų ryšiai, kalbos kultūra ir specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Kavaliauskas V. Bendrinės lietuvių kalbos priesaginių veiksmažodžių kirčiavimas. Vilnius: Algarvė, 2000.
Kavaliauskas V. Vardažodžių kirčiavimo mokymo lentelės. (II papildytas leidimas). Vilnius: Algarvė, 2000.
Daniūnienė S., Mauricaitė V., Kavaliauskas V., Pakerys A. Praktinio kirčiavimo treniruoklis: Mokomoji knyga. Vilnius: VPU leidykla, 2003; (II pataisytas ir papildytas leidimas, 2008).
Kavaliauskas V., Švarlienė D. Ekonomikos ir verslo specialybių kalbos pratybos. Vilnius: Briedis, 2009.
Kavaliauskas V. Pasaulio kalbos. Vilnius: VPU, 2010.
Kavaliauskas V. Kirčiuotų tekstų chrestomatija: lietuvių poezija ir proza. Vilnius: Baltijos kopija, 2015.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 70–71.

Gimė 1936 m. Pakalupio k., Viekšnių valsčiuje. 1954 m. baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. 1954–1959 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1963–1966 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantas. 1968 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Lietuviškų vienažodžių terminų daryba.
1959–1963 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Terminologijos skyriuje. 1966–1975 m. – Vilniaus valstybinio universiteto Kauno vakarinio fakulteto docentas. 1974–2008 m. – Lietuvių kalbos instituto vyr. mokslo bendradarbis. 1991–2008 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros docentas.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2008 m.
Dėstytieji dalykai: morfologija, terminologija, kalbos normalizacija, gretinamoji lietuvių ir slavų kalbų morfologija.
Svarbiausi leidiniai
Keinys S., Gaivenis K. Kalbotyros terminų žodynas. Kaunas: Šviesa, 1990.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: trečias pataisytas ir papildytas leidimas / vyr. redaktorius St. Keinys. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993; (kompiuterinis variantas, 1995).
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: ketvirtas leidimas / vyr. redaktorius St. Keinys. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000; (elektroninis variantas (kompaktinė plokštelė), 2002; internetinis variantas, 2003).
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: penktas (antras elektroninis) pataisytas ir papildytas leidimas / vyr. redaktorius St. Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos  instituto leidykla, 2003.
Keinys St. Dabartinė lietuvių terminologija. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: šeštas (trečias elektroninis) leidimas. Kompaktinė plokštelė / vyr. redaktorius St. Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006; (internetinė versija, 2011).
Keinys St. Bendrinės lietuvių kalbos morfemika: teorija ir praktika. Vilnius: VPU leidykla, 2009.
Keinys St. Lietuvių terminologijos raida. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: septintas pataisytas ir papildytas leidimas / vyr. redaktorius St. Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012.
Stasys Keinys: bibliografijos rodyklė / sudarė A. Noreikaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 72–73.

Gimė 1908 m. balandžio 23 d. Sakalinėje, Tauragės r., mirė 1975 m. spalio 17 d. Vilniuje. 1937 m. baigė filologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete.
1937–1939 m. dėstytojavo Respublikos pedagoginiame institute Klaipėdoje. 1939–1947 m. dėstė lietuvių kalbą Vilniaus pedagoginiame institute, buvo pirmasis Lietuvių kalbos katedros vedėjas. 1945–1951 m. – Vilniaus valstybinio universiteto dėstytojas, 1948 m. – docentas, 1950–1951 m. – Lietuvių kalbos katedros vedėjas. Nuo 1946 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, 1955–1964 m. – direktoriaus pavaduotojas, 1955–1960 m. – Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovas, 1961–1975 m. – Žodynų skyriaus vadovas, 1952–1971 m. – Terminologijos komisijos pirmininkas.
1965 m. už darbą rengiant akademinį Lietuvių kalbos žodyną paskirta Lietuvos valstybinė premija.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 1947 m.
Dėstyti dalykai: bendrinė lietuvių kalba, lietuvių kalbos istorija, fonetika, akcentologija, kalbotyros įvadas.
Svarbiausi leidiniai
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas / ats. redaktorius J. Kruopas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954.
Pirmoji lietuvių kalbos gramatika: 1653 metai / ats. redaktorius J. Kruopas, vyr. redaktoriai: J. Balčikonis, B. Larinas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957.
Lietuvių kalbos žodynas: I A–B / ats. redaktorius J. Kruopas. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Mintis, 1968.
Lietuvių kalbos žodynas: II C–F / ats. redaktorius. J. Kruopas. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Mintis, 1969.
Lietuvių kalbos žodynas: VI KLAUSYTI–KVUNKINTI / ats. redaktorius J. Kruopas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962.
Lietuvių kalbos žodynas: VII L–MĖLTI / ats. redaktorius J. Kruopas. Vilnius: Mintis, 1966.
Lietuvių kalbos žodynas: VIII MELŪDA–OŽVILNIS / ats. redaktorius J. Kruopas. Vilnius: Mintis, 1970.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas / ats. redaktorius  J. Kruopas. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Mintis, 1972.
Lietuvių kalbos žodynas: IX P–PIRKTUVĖS / ats. redaktorius J. Kruopas. Vilnius: Mintis, 1973.
Lietuvių kalbos žodynas: X PIRM–PŪŽUOTI / ats. redaktorius J. Kruopas. Vilnius: Mokslas, 1976.
Kruopas J. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998.
Jono Kruopo bibliografija. – Rinktiniai raštai / Jonas Kruopas. Sudarė St. Keinys, K. Morkūnas, A. Sabaliauskas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 74–75.

Gimė 1985 m. kovo 22 d. Stačiūnų k., Pasvalio rajone. 2004 m. baigė Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vidurinę mokyklą. 2004–2010 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete Lituanistikos fakultete ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. Nuo 2012 m. – jungtinės Lietuvos edukologijos universiteto su Mykolo Romerio universitetu humanitarinių mokslų srities filologijos krypties doktorantė. Jos mokslinių interesų sritis – šiaurinių panevėžiškių šnektų morfologija.
2008–2016 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių kalbos katedros (dabar Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra) vedėjo padėjėja, nuo 2016 m. – Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros asistentė.
Dėstomieji dalykai: specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Kurkauskienė R., Rinkauskienė R. Joniškėlio šnektos būdvardžiai. – Žmogus ir žodis: Didaktinė lingvistika 13 (1), 2011, p. 83–90.
Kurkauskienė R. Kalbos archajiškumas: dviskaita rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių šnektose. – Baltistikos centrai ir Lietuva (baltistika pasaulio kontekste): mokslo straipsnių rinkinys /sudarė O. Petrėnienė, J. Trimonytė Bikelienė. Vilnius: Baltijos kopija, 2014, p. 112–120.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 75.

Gimė 1927 m. gegužės 15 d. Mitošiūnuose, Anykščių r., mirė 2006 m. birželio 4 d. Anykščių r. 1947 m. baigė Kupiškio gimnaziją (aukso medaliu). 1947–1952 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo lituanistiką ir klasikinę filologiją. 1952–1955 m. – Vilniaus valstybinio universiteto istorinės kalbotyros aspirantas.
1951–1965 m. mokytojavo. Nuo 1955 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, 1956 m. – vyr. dėstytojas, 1978–1999 m. – docentas, 1979–1985 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto prodekanas. 1973–1978 m. dirbo žurnalo Mūsų kalba redakcijoje, 1967–1984 m. – mokslo darbų žurnalo Kalbotyra redakcinės kolegijos narys.
LEU dirbo iki 1999 m.
Dėstyti dalykai: lietuvių kalbos istorinė gramatika, akcentologija, baltų filologijos įvadas, lotynų kalba.
Svarbiausi leidiniai
Kuzavinis K. Prūsų kalba. Vilnius: Vilniaus valstybinis pedagoginis institutas, 1964.
Dumčius J., Kuzavinis K. Elementa Latina. Vilnius: Mokslas, 1986.
Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. Vilnius: Mokslas, 1987; (II leidimas, 1994; III leidimas, 2003; IV leidimas, 2005; V leidimas, 2007; VI leidimas, 2009).
Kuzavinis K. Lotynų – lietuvių kalbų žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.
Kuzavinis K. Lotyniški posakiai ir sparnuoti žodžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005.
Kazimieras Kuzavinis: bibliografija, 1957–1987 / sudarė L. Kadžytė; ats. redaktorius V. Drotvinas. Vilnius: VVPI, 1987.
Kazimieras Kuzavinis – kalbininkas ir pedagogas / sudarė G. Akelaitienė ir L. Kadžytė-Kuzavinienė. Vilnius: VPU leidykla, 2009.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 76.

Gimė 1925 m. gegužės 15 d. Alovėje, Alytaus r., mirė 2012 m. birželio 11 d. Vilniuje. 1943 m. baigė Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją. 1945–1949 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. 1967 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros aspirantė. 1969 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Rašybos klaidų taisymas V–VIII klasėse.
1944–1945 m. mokytojavo. 1949–1951 m. – Marijampolės mokytojų seminarijos, 1951–1954 m. – Ukmergės pedagoginės mokyklos dėstytoja. Nuo 1954 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros dėstytoja, 1970 m. – docentė, 1991–1993 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros metodikos  katedros vedėja.
1980 m. apdovanota respublikine premija už Lietuvių kalbos vadovėlius.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 1993 m.
Dėstyti dalykai: lietuvių kalbos mokymo metodika.
Svarbiausi leidiniai
Kuzavinienė L. Rašybos mokymas V–VIII klasėse. Vilnius: Mintis, 1966.
Kuzavinienė L. Rašyba mokykloje. Vilnius: Šviesa, 1997.
Kuzavinienė L. Lietuvių kalbos testai ir galvosūkiai. Vilnius: Šviesa, 2001.
Kazimieras Kuzavinis – kalbininkas ir pedagogas / sudarė G. Akelaitienė ir L. Kadžytė-Kuzavinienė. Vilnius: VPU leidykla, 2009.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 77.

Gimė 1980 m. sausio 2 d. Vilniuje. 1998 m. baigė Vilniaus „Spindulio“ vidurinę mokyklą. 1998–2004 Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo lietuvių filologiją. 2004–2008 m. – Vilniaus universiteto Baltistikos katedros doktorantas. 2008 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio linksniavimas ir jo istorija.
2002 m. Lietuvių kalbos instituto laborantas. Nuo 2004 m. – Vilniaus Santariškių konsultacinio mokymo centro mokytojas. Nuo 2006 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros lektorius. Nuo 2016 m. – Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistinių tyrimų centro mokslo darbuotojas.
Dėstomieji dalykai: istorinė gramatika, morfologija, kalbotyros įvadas, kalbos kultūra ir specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Markevičienė Ž., Markevičius A. Aukštaičių tarmių tekstai (4 kompaktinių plokštelių rinkinys). Vilnius: VŠĮ Tautinių bendrijų namai, 2007.
Markevičius A. Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio linksniavimas ir jo istorija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009.
Markevičienė Ž., Markevičius A., Markevičius V. Širvintiškių tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009.
Markevičienė Ž., Markevičius A. Vidiškių šnektos žodynas. Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuvių kalbos institutas, 2014.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 83.

Gimė 1939 m. rugsėjo 28 d. Ukmergėje. 1957–1962 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. 1967–1970 – m. Vilniaus valstybinio universiteto Lietuvių kalbos katedros aspirantė. 1970 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Kietųjų ir minkštųjų priebalsių opozicija ir jos raida lietuvių kalbos aukštaičių tarmėse.
1962–1964m. mokytojavo. Nuo 1970 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto vyr. dėstytoja, 1974 m. – docentė.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2013 m.
Dėstyti dalykai: istorinė gramatika, dialektologija, latvių kalba, lietuvių ir latvių kalbų lyginamoji leksika.
Svarbiausi leidiniai
Grinaveckis V., Markevičienė Ž. Lietuvių tarmės: fonetika ir morfologija. 2 d. Vilnius: VPU, 1992.
Grinaveckis V., Markevičienė Ž. Lietuvių tarmės: fonetika ir morfologija. 3 d. Vilnius: VPU, 1993.
Grinaveckis V., Markevičienė Ž.  Lietuvių kalbos keliakamieniai daiktavardžiai. Vilnius: VPU leidykla, 1994.
Markevičienė Ž. Aukštaičių tarmių tekstai. 1 d. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1999.
Markevičienė Ž. Aukštaičių tarmių tekstai. 2 d. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001.
Markevičienė Ž., Markevičius A. Aukštaičių tarmių tekstai (4 kompaktinių plokštelių rinkinys). Vilnius: VŠĮ Tautinių bendrijų namai, 2007.
Markevičienė Ž., Markevičius A., Markevičius V. Širvintiškių tekstai (kartu su CD). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009.
Markevičienė Ž. Latvių kalba. Vilnius: leidykla „Edukologija“, 2012.
Markevičienė Ž., Markevičius A. Vidiškių šnektos žodynas. Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuvių kalbos institutas, 2014.
Žaneta Urbanavičiūtė-Markevičienė: bibliografija / sudarė ir parengė V. Kavaliauskas, J. Petrošiūtė. Vilnius:  Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 81–82.

Gimė 1958 m. liepos 28 d. Šilutėje. 1976 m.baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą. 1976–1980 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. Nuo 1980 m. – Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoja, 1984 m. – Lietuvių kalbos katedros asistentė, 1992 m. – vyr. asistentė, 2001–2013 m. – lektorė, 2002–2014 m. – Fonetikos ir akcentologijos laboratorijos vedėja.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2014 m.
Dėstyti dalykai: fonetika, akcentologija, kalbos kultūra ir specialybės kalba, prestižiniai kirčiavimo variantai.
Svarbiausi leidiniai
Alaunienė Z., Mauricaitė V.  Skiemeninio kirčiavimo treniruoklio žodynėlis ir pratimai.Vilnius: VPU leidykla, 1997.
Daniūnienė S., Mauricaitė V., Norkaitienė M., Pakerys A., Petrokienė R. Bendriniai XX a. spaudos žodžiai (Common Press Words of the 20^th Century): elektroninis dažninis žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004.
Daniūnienė S., Mauricaitė V., Norkaitienė M., Pakerys A., Sviderskienė D. Tikriniai XX a. spaudos žodžiai (Proper Press Words of the 20^th Century): elektroninis dažninis žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005.
Daniūnienė S., Mauricaitė V., Kavaliauskas V., Pakerys A. Praktinio kirčiavimo treniruoklis:Mokomoji knyga. Vilnius: VPU leidykla, 2003; (II pataisytas ir papildytas leidimas, 2008).

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 84.

Gimė 1899 m. rugpjūčio 13 d. Kelmaičiuose, Lazdijų r., mirė 1970 m. gegužės 9 d. Vilniuje. 1926–1933 m. studijavo Vytauto didžiojo universitete. 1937–1939 m. tobulinosi Berlyno, Leipcigo, Hamburgo universitetų eksperimentinės fonetikos laboratorijose.
1931–1933 m. ir 1939–1944 m. dirbo Lietuvių kalbos žodyno redakcijoje. 1944–1947 m. – Lietuvių kalbos instituto darbuotoja. 1944–1970 m. dėstė Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, nuo 1960 m. –  docentė.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 1970 m.
Dėstyti dalykai: fonetika, istorinė gramatika, dialektologija.
Svarbiausi leidiniai
Mikalauskaitė E. Lietuvių kalbos fonetikos darbai / parengė A. Pakerys. Vilnius: Mokslas, 1975.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 85.

Gimė 1952 m. rugsėjo 11 d. Kaune. 1970 m. baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą. 1975 m. Vilniaus valstybiniame universitete baigė lietuvių filologiją. 1987 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Dabartinės lietuvių kalbos galūnių vedinių metatonija. 2007 m. Vytauto Didžiojo universitete atliko habilitacijos procedūrą (Lietuvių kalbos darinių kirčiavimas ir jo raida).
1974–1975 m. mokytojavo. 1975–1990 m. – Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoja, 1990 m. – docentė. Nuo 1990 m. dirba Lietuvių kalbos institute. 1991–1997 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros docentė.
1992–1995 m. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo sekretorė, 1995–1998 m. – pirmininko pavaduotoja, 1998–2002 m. – pirmininkė.
Visuotinės lietuvių enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos narė; mokslo darbų žurnalų Acta Baltico-Slavica, Baltistica, Kalbotyra, Lituanistica, Gimtoji kalba ir Žmogus ir žodis redakcinės kolegijos narė.
Dėstyti dalykai: fonetika, morfonologija, dialektologija, kalbos istorija, kalbos kultūra ir specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Mikulėnienė D. Cirkumfleksinė metatonija lietuvių kalbos vardažodiniuose daiktavardžiuose ir jos kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005.
Dieveniškių šnektos žodynas. 1 d. / sudarė L. Grumadienė, D. Mikulėnienė, K. Morkūnas, A. Vidugiris. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005; 2 d. Sudarė D. Mikulėnienė, K. Morkūnas, A. Vidugiris. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2010.
Zietelos šnektos tekstai. 1 d. / sudarė A. Vidugiris, D. Mikulėnienė. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas 2005;  2 d. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2010.
Senkus J. Kalbotyros darbai / sudarė D. Mikulėnienė, R. Senkutė-Kašėtienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006.
Mikulėnienė D., Pakerys A., Stundžia B. Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo žinynas. Vilnius: VPU leidykla, 2007; (II pataisytas leidimas, 2008).
Baltu valodu atlans = Baltų kalbų atlasas = Atlas of the Baltic languages. Sudarė A. Stafecka, D. Mikulėnienė. Prospekts = Prospektas = A prospect. Vilnius–Rīga, 2009. 1 d: Flora (CD). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012.
Aleksandravičius J. Kretingos tarmės žodynas / sudarė D. Mikulėnienė, D. Vaišnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011.
Knygnešys, leidėjas, publicistas Petras Mikolainis (1868–1934) laiškuose ir atsiminimuose / Kalbų ir kultūrų sankirtų archyvai 2 / sudarė D. Mikulėnienė. Vilnius: Europos kalbų ir kultūrų dialogo tyrėjų asociacija, 2012.
Danguolė Mikulėnienė: bibliografija / sudarė V. Ragaišienė, V. Meiliūnaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 86–87.

Gimė 1966 m. birželio 1 d. Akmenės III k., Akmenės r. 1984 m. baigė Akmenės vidurinę mokyklą.1985–1990 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. 1992–2000 m. – Vilniaus universiteto Bendrosios kalbotyros katedros doktorantė. 2000 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Akmenės šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija.
1990–1992 m. – Šiaulių pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros asistentė. 1995–1999 m. – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo vyriausioji kalbos konsultantė. 1997–2006 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedros lektorė.  2004–2007 m. – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė. 2007 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėja. 2007–2010 m. – Europos Komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato Liuksemburge nacionalinė ekspertė. Nuo 2011 m. – Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros vedėja, 2012 m. – docentė, 2013 m. – Lituanistinių tyrimų centro vadovė. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė.
Dėstomieji dalykai: fonetika, bendroji kalbotyra, teksto redagavimo teorija, gramatikos normos ir dabartinė vartosena, redagavimo praktikumas, kalbos kultūra ir specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Murinienė L. Kalbos kultūros pratybų užduotys ir tekstai. Vilnius: Presvika, 2003.
Murinienė L. Rytinių šiaurės žemaičių fonologija: vokalizmas ir prozodija. Vilnius: LKI, VPU, 2007.
Administracinės kalbos aktualijos / sudarė Lina Murinienė ir Rasuolė Vladarskienė. Vyr. redaktorė Rasuolė Vladarskienė. El. leidimas: Lietuvių kalbos institutas, 2014.
Murinienė L. Svetimų kalbų asmenvardžių vartojimo pagrindai. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2015.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 89–90.

Gimė 1962 m. kovo 6 d. Lašinių k., Kaišiadorių r.1980 m. baigė Prienų r. Jiezno vidurinę mokyklą. 1980–1984 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Įgijusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją, dirbo lietuvių kalbos mokytoja Vilniaus 47-oje vidurinėje mokykloje. 1989–1992 m. studijavo lietuvių kalbos dėstymo metodikos aspirantūroje ir dirbo lietuvių kalbos mokytoja Prienų r. Jiezno vidurinėje mokykloje. 1992 m. Vilniaus universitete apgynė socialinių (edukologijos) mokslų daktaro disertaciją Lingvistinio mąstymo ugdymas mokant žodžių sandaros ir darybos V–VI klasėse.
Nuo 1985 m. – Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros didaktikos katedros lektorė, nuo 1998 m. – docentė.
Nuo 2008 m. – Vilniaus universiteto mokslo darbų žurnalo Acta Pedagogica Vilnensia redakcinės kolegijos narė. Nuo 2015 m. – tarptautinio internetinio mokslo žurnalo International Journal of Arts, Humanities and Social Sciences redaktorių grupės narė. 2012–2015 m. buvo Lietuvos atstovė Europos Tarybos ECML (European Centre for Modern languages)projektuose „Visuminis požiūris į kalbų mokymą“ ir „Šalies pagrindinės kalbos mokymosi skirtingumai“ Europos šiuolaikinių kalbų centre, Grace (Austrija).
Nuo 2010 m. – Ugdymo plėtotės centro Ugdymo turinio skyriaus Kalbų ir meninio ugdymo poskyrio vedėja. Aktyviai dalyvavo kuriant švietimo dokumentus: Lietuvių kalbos ugdymo 2010–2014 metų strategiją (2010 m.), Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programą (2011 m.), Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programą (2011 m.), Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo programą (2016 m.). 2009 m. sukūrė internetinius nuotolinius kursus Lituanistų avilys, skirtus lietuvių kalbos mokytojų kvalifikacijai kelti, ir iki šiol jiems vadovauja (2016 m. – apie 1500 dalyvių).
Dėstomieji dalykai: lietuvių kalbos ugdymo didaktika, retorika, tekstų tipologija.
Svarbiausi leidiniai
Nauckūnaitė Z. Iškalbos mokymas. Kaunas: Šviesa, 1998; (II leidimas, 2000; III leidimas, 2001).
Nauckūnaitė Z. Teksto komponavimas: rašymo procesas ir tekstų tipai. Vilnius: Gimtasis žodis, 2002.
Nauckūnaitė Z., Salienė V. Bendrieji lietuvių kalbos didaktikos klausimai. Vilnius: VPU leidykla. 1 d., 2002; 2 d., 2007.
Nauckūnaitė Z. Prezentacijos menas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007.
Nauckūnaitė Z. Naujosios (Z) kartos teksto suvokimo mokymo ir mokymosi strategijos. – Kn.: Naujoji (Z) karta – prarastoji ar dar neatrastoji? Naujosios (Z) kartos vaiko mokymosi procesų esminių aspektų identifikavimas / mokslo studija. – AB spaustuvė „Titnagas“, 2015. P. 89–110.
Nauckūnaitė Z. Samprotavimo rašinys: turinio vertinimas. Vilnius: Edukologija, 2016.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 90–91.

Gimė 1940 m. gegužės 14 d. Eivenių k., Dusetų valsčiuje. 1958 m. baigė Dusetų Kazimiero Būgos vidurinę mokyklą. 1959–1964 m. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir logopediją. 1968 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Lietuvių literatūrinės kalbos sudėtinių dvibalsių au, ai, ei akustiniai požymiai, 1983 m. – filologijos mokslų daktaro disertaciją Lietuvių bendrinės kalbos prozodinė struktūra.
1960–1964 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Psichologijos katedros laborantas, 1964–2010 m. – Lietuvių kalbos, vėliau – Lietuvių kalbotyros katedros dėstytojas, 1971 m. – docentas, 1986 m. – profesorius, 1989–1992 m. – Lituanistikos fakulteto dekanas, 1993–2003 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius. 2003–2007 m. – Lietuvos mokslo tarybos narys; 1991–2012 m. – Valstybinės lietuvių kalbos prie Lietuvos Respublikos Seimo komisijos narys; 2003–2010 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto mokslo darbų žurnalo Žmogus ir žodis vyriausiasis redaktorius; Visuotinės lietuvių enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos narys; Pasaulio vietovardžių redakcinės tarybos pirmininkas; mokslo darbų žurnalų Kalbotyra, Baltistica redakcinės kolegijos narys.
2000 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2010 m.
Dėstytieji dalykai: fonetika, akcentologija, morfonologiniai kirčiavimo pagrindai ir kt.
Svarbiausi leidiniai
Mikalauskaitė E. Lietuvių kalbos fonetikos darbai. Parengė A. Pakerys. Vilnius: Mokslas, 1975.
Pakerys A. Lietuvių bendrinės kalbos prozodija. Vilnius: Mokslas, 1982.
Pakerys A. Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. I leidimas. Vilnius: Mokslas, 1986; (II pataisytas ir papildytas leidimas, 1995; III pataisytas ir papildytas leidimas, 2003) .
Pakerys A. Tarptautinių žodžių kirčiavimas. Kaunas: Šviesa, 1991.
Pakerys A., Pupkis A. Lietuvių kalbos bendrinė tartis. I leidimas. Vilnius: VPU, 1992; (II leidimas, 2004).
Pakerys A. Akcentologija, 1 d. Kaunas: Šviesa, 1994.
Pakerys A. Akcentologija, 2 d. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002.
Daniūnienė S., Mauricaitė V., Kavaliauskas V., Pakerys A., Praktinio kirčiavimo treniruoklis. Vilnius: VPU leidykla, 2003; (II pataisytas ir papildytas leidimas, 2008).
Daniūnienė S., Mauricaitė V., Norkaitienė M., Pakerys A., Petrokienė R. Bendriniai XX a. spaudos žodžiai (Common Press Words of the 20^th Century): elektroninis dažninis žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004.
Daniūnienė S., Mauricaitė V., Norkaitienė M., Pakerys A., Sviderskienė D. Tikriniai XX a. spaudos žodžiai (Proper Press Words of the 20^th Century): elektroninis dažninis žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005.
Mikulėnienė D., Pakerys A., Stundžia B. Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo žinynas. Vilnius: VPU leidykla, 2007; (II pataisytas leidimas, 2008).

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 93–94.

Gimė 1975 m. liepos 26 d. Miegučių k., Ukmergės r. 1993 m. baigė Ukmergės 5-ąją vidurinę mokyklą. 1993–1999 m. Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo lietuvių filologiją. 2002–2008 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedros doktorantė. 2011 m. Vilniaus universitete apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Mokslo populiarinamųjų tekstų kalbos ypatybės.
1997–1998 m. mokytojavo. 1999–2008 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedros asistentė, 2008 m. – lektorė, 2013 m. – Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros docentė. Nuo 2013 m. – Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto studijų prodekanė. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ekspertė.
Dėstomieji dalykai: stilistika, etinė lingvistika, specialybės kalbos kultūra, profesinė specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Petrėnienė O. Mokslo populiarinamųjų tekstų kalbos ypatybės. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011.
Šiuolaikinės stilistikos kryptys ir problemos. Sudarė Ona Petrėnienė, Irena Smetonienė. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2013.
Petrėnienė O. Geografijos specialybės kalbos kultūra: pratimai ir užduotys. Elektron. opt. diskas. Vilnius: leidykla „Edukologija“, 2013.
Baltistikos centrai ir Lietuva: baltistika pasaulio kontekste. Sudarė Ona Petrėnienė, Jurga Trimonytė Bikelienė. Vilnius: Baltijos kopija, 2014.
Petrėnienė O. Stiliaus kultūra. Metodinė medžiaga Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino vertintojams. Elektron. leidinys. Vilnius: Nacionalinis egzaminų centras, 2015.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 95.

Gimė 1944 m. gegužės 15 d. Darsūniškių k., Kaišiadorių r. 1962 m. baigė Kruonio vidurinę mokyklą. 1962–1967 m. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
1967–1971 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros metodikos kabineto vedėja, neakivaizdinio skyriaus metodininkė, nuo 1967 m. – Lietuvių kalbos katedros dėstytoja, 1993–2011 m. – Lituanistikos fakulteto prodekanė.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2012 m.
Dėstyti dalykai: rašyba, praktinė lietuvių kalba, kalbos kultūra ir specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Pūrienė D., Bikulčienė P. Rašyba: praktika ir teorija. Vilnius: VPU leidykla, 1992.
Pūrienė D. Lietuvių kalbos rašybos vadovas. Vilnius: VPU leidykla, 2005.
Pūrienė D. Rašyba: taisyklės ir praktinės užduotys. Vilnius: VPU leidykla, 2011.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 96.

Gimė 1929 m. kovo 7 d. Seirijuose, Lazdijų r. 1949 m. baigė Seirijų gimnaziją. 1950–1953 m. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953–1956 m. – Vilniaus valstybinio universiteto Lietuvių kalbos katedros aspirantas. 1965 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Veiksmažodiniai žodžių junginiai su įnagininku dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje.
1956–1966 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros vyr. dėstytojas, 1961 m.  – docentas, 1966–1971 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto prodekanas, 1973–1979 m. – Lietuvių kalbos katedros vedėjas, 1979–1988 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekanas.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2000 m.
Dėstyti dalykai: stilistika, bendroji kalbotyra, lingvistinė teksto analizė, kalbos kultūra ir specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Golovinas B. Kalbotyros įvadas. Vertė A. Rasimavičius ir J. Statkevičienė. Vilnius: Mokslas, 1982.
Rasimavičius A. Vartosenos klaidų žodynėlis. Vilnius: VPU leidykla, 1999.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 97.

Gimė 1961 m. kovo 11 d. Daugailiuose, Utenos r. 1979 m. baigė Utenos 5-ąją vidurinę mokyklą. 1979–1983 m. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1994–1999 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros doktorantė. 1999 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Rytų aukštaičių uteniškių vardažodis: dabartinė padėtis ir istorinė raida.
1983–1990 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedros vyr. laborantė, 1990–1999 m. – šios katedros asistentė, 1999 m. – lektorė, 2005 m. – docentė, 2001–2011 m. – Lietuvių kalbotyros katedros vedėja, 2015 m. – profesorė. 2011–2013 m. – Lituanistinių tyrimų centro vadovė, nuo 2013 m. – šio centro vyresnioji mokslo darbuotoja. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ekspertė, mokslo darbų žurnalo Žmogus ir žodis sąsiuvinio Didaktinė lingvistika atsakingoji redaktorė, Lituanistikos fakulteto tarybos narė.
1999 m. apdovanota Antano Salio premija už gimtosios tarmės tyrimus.
Dėstomieji dalykai: filologinė komparatyvistika, lietuvių kalbotyros istorija, morfologija, dialektologija, istorinė gramatika, kalbos kultūra ir specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Atkočaitytė D., Rinkauskienė R. Lietuvių kalbos tarmių fonetika. Vilnius: VPU leidykla, 2003.
Bučienė L., Kavaliauskas V., Rinkauskienė R. Lietuvių kalbos skyrybos naujovės: teorija ir praktika. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2007; (II pataisytas ir papildytas leidimas, 2008).
Rytų aukštaičiai uteniškiai / sudarė R. Bacevičiūtė, R. Rinkauskienė, V. Salienė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2010.
Rinkauskienė R., Valskys V. Baigiamieji kalbotyros studijų darbai: rengimas, rašymas, gynimas. Vilnius: VPU leidykla, 2011.
Dusetų apylinkių tekstai. Serija „Tarmių tekstynas“ / sudarytoja, įvado ir komentarų autorė R. Rinkauskienė, kompaktinę plokštelę sudarė A. Kaikarytė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2013.
Rinkauskienė R. Lietuvių kalbos dialektologijos pratybos. Mokomoji knyga. Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, 2014.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 98–99.

Gimė 1944 m. sausio 2 d. Saugoniuose, Vilkaviškio r. 1968 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. 1973–1977 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantė. 1982 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Tarybinių metų lietuvių literatūrinės kalbos leksikos bruožai.
1968–1973 m. mokytojavo. Nuo 1977 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros instituto jaunesnioji mokslo bendradarbė, 1989–1991 m. – mokslo bendradarbė, 1992–1994 m. – vyresnioji mokslo bendradarbė. 1993–2003 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedros docentė.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2003 m.
Dėstyti dalykai: kalbos kultūra, kalbos kultūra ir specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Rudaitienė V., Vitkauskas V. Vakarų kalbų naujieji skoliniai. Vilnius: Enciklopedija, 1998.
Rudaitienė V. Leksikos skoliniai administracinėje kalboje. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidybos centras, 2008.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija. 2013, p. 100.

Gimė 1929 m. liepos 26 d. Marijampolėje, mirė 2016 m. balandžio 17 d. Vilniuje. 1939 m. baigė Vargdienių seserų vienuolių Jurgio Matulaičio pradinę mokyklą, 1948 m. – Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. 1948–1953 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953–1956 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantas. 1958 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Baltų kalbų žemės ūkio augalų pavadinimų kilmė, 1975 m. – filologijos mokslų daktaro disertaciją Baltų kalbų leksikos tyrinėjimai.
Nuo 1962 m. – Lietuvos mokslų akademijos vyresnysis mokslo bendradarbis, 1994 m. – narys ekspertas, 1998 m. – narys korespondentas, 2011 m. – narys emeritas. 1997–2000 m. – Lietuvių kalbos instituto direktorius.
1995–2000 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros profesorius.
1997 m. ir 2002 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinais.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2000 m.
Dėstyti dalykai: latvių kalba, baltų filologijos įvadas, lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija, lietuvių kalbos istorija, lietuvių kalbos leksika.
Svarbiausi leidiniai
Sabaliauskas A. Žodžiai atgyja: pasakojimas apie lietuviško žodžio tyrinėtojus. Vilnius: Vaga, 1967.
Sabaliauskas A. Šimtas kalbos mįslių. Vilnius: Vaga, 1970.
Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija. 1–2 d. Vilnius: Mokslas, 1979–1982.
Sabaliauskas A. Baltų kalbų tyrinėjimai: 1945-1985 m. Vilnius: Mokslas, 1986.
Sabaliauskas A. We, the Balts / translated by Milda Bakšytė-Richardson, edited by R. E. Richardson. With an introduction by William R. Schmalstieg. Vilnius: Science and Encyclopedia Publishers, 1993.
Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija 1980–2010. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012.
Algirdas Sabaliauskas: bibliografija / sudarė I. Kukučionytė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2004.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 103–104.

Gimė 1959 m. gruodžio 8 d. Ukmergėje. 1977 m. baigė Ukmergės 2-ąją vidurinę mokyklą. 1977–1981 m. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (nuo 2011 m. Lietuvos edukologijos universitetas) studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. 1992 m. apgynė socialinių mokslų daktaro disertaciją Klaidingų gramatikos apibendrinimų prevencija, mokant pažinti dalyvį VII klasėje. 2007 m. atliko habilitacijos procedūrą (Lietuvių kalbos ugdymo didaktikos kaita universitete ir vidurinėje mokykloje: tendencijos, problemos, dermės galimybės).
1981–1983 m. mokytojavo. 1983–1991 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto mokslo bendradarbė. 1995–2007 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros didaktikos katedros vedėja, docentė, 2009 m. – profesorė; 2007–2013 m. – Lituanistikos fakulteto dekanė. Nuo 2013 m. birželio – Lietuvos edukologijos universiteto studijų prorektorė. LEU Senato pirmininko pavaduotoja, Lituanistikos (baltistikos) centrų asociacijos prezidentė, Valstybinio studijų fondo valdybos pirmininkė, SKVC Studijų programų apeliacinės komisijos pirmininkė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė, mokslo darbų žurnalų Pedagogika ir Žmogus ir žodis redakcinės kolegijos narė.
Dėstomieji dalykai: lietuvių kalbos didaktika, skaitymo strategijos.
Svarbiausi leidiniai
Salienė V. Lietuvių kalbos didaktikos raida: metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009.
Salienė V. (su bendraautoriais). Vadovėlių ir kitos mokymo(si) medžiagos pritaikymo kompetencijoms ugdyti metodinės rekomendacijos: projektas „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5-8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Ugdymo plėtotės centras. Vilnius: Ugdymo plėtotės centras, 2012.
Salienė V. Development of values teaching Lithuanian as the native language in basic and secondary school: from the idea of national school to present // Bildungswissenschaft auf der Suche nach globaler Identität = Educational sciences in search of global identity / Gerd-Bodo von Carlsburg (Hrsg./ed.), Algirdas Gaižutis und Airi Liimets. Vol. 26. Frankfurt am Main: Peter Lang, 2013, p. 591–599.
Rytų aukštaičiai anykštėnai: mokomoji knyga / sudarė: Žaneta Markevičienė, Aurimas Markevičius, Vilija Salienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013.
Salienė V., Toleikytė N. Laisvojo ugdymo humanistinės paradigmos idėjos kalbinio ir literatūrinio ugdymo paradigmų kontekste: lietuvių gimtosios kalbos ir literatūros bendrųjų programų (1994–2011) analizė. – Ugdymo paradigmų iššūkiai didaktikai: kolektyvinė monografija. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2014, p. 108–150.
Salienė V., Jarienė R. Speaking as Prerequisite to Socialisation in the General Curriculum of the Lithuanian Language Education (as Mother Tongue) / Kalbėjimo, kaip socializacijos prielaidos, raiška Lietuvių gimtosios kalbos ugdymo programoje. – Pedagogika: mokslo darbai 116(4), 2014, p. 145–158.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 101–102.

Gimė 1935 m. kovo 25 d. Miežiškiuose, Panevėžio r. 1953 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją. 1953–1957 m. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1959–1962 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantas. 1966 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmių sintaksės ypatybės.
1957–1959 m. ir 1962–1964 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros instituto jaunesnysis mokslo bendradarbis. 1964–1968 m. – Lietuvos valstybinio televizijos ir radijo komiteto vyr. redaktorius. 1968–1972 m. – Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto vyr. dėstytojas. 1972–1987 m. – žurnalo Mūsų žodis vyr. redaktorius. 1987–1989 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto vyr. mokslo bendradarbis. 1989–1991 m. – Lietuvos pedagogų kvalifikacijos instituto vyr. dėstytojas, 1991–1999 m. – docentas. Nuo 1994 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedros docentas, 1996–1997 m. – katedros vedėjas.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2001 m.
Dėstytieji dalykai: stilistika, dialektologija, dabartinė lietuvių kalba, latvių kalba, kalbos kultūra ir specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Šukys J. Taisyklingai vartokime linksnius. Kaunas: Šviesa, 1976.
Šukys J. Gramatikos šalyje. Kaunas: Šviesa, 1982; (II leidimas, 2006).
Šukys J. Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos. Kaunas: Šviesa, 1998.
Šukys J. Panašiai skambantys žodžiai: normos ir klaidos. Vilnius: Gimtasis žodis, 2004.
Šukys J. Kalbos kultūra visiems. Kaunas: Šviesa, 2006.
Jonas Šukys: bibliografijos rodyklė. Sudarė ir parengė E. Balčiūtė, V. Valskys.Vilnius: VPU leidykla, 2007.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 108–109.

Gimė 1978 m. balandžio 11 d. Utenoje. 1996 m. baigė Utenos 5-ąją vidurinę mokyklą. 1996–2002 m. Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo lietuvių filologiją. 2006–2010 m. – Lietuvių kalbos instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė. 2011 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Refrenų fonotaktika ir fonosemantika.
1999–2004 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedros vyr. laborantė, 2004 m. – asistentė. 2000–2004 m. mokytojavo. 2009–2011 m. – Lietuvių kalbos instituto Viešųjų ryšių specialistė, Leksikografijos centro jaunesnioji mokslo darbuotoja. 2011–2016 m. – Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros lektorė, nuo 2016 m. – docentė. 2012–2013 m. – LEU Ryšių su visuomene skyriaus vedėja.
Dėstomieji dalykai: kalbotyros įvadas, leksikologija, reklamos kalba, garsų stilistika, kalbos kultūra ir specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Martynui Mažvydui atminti: raštijos raida ir XXI a. iššūkiai. Mokslo straipsnių rinkinys / sudarė Jurga Trimonytė Bikelienė. Vilnius: Baltijos kopija, 2014.
Kristijonas Donelaitis ir jo epocha. Mokslo straipsnių rinkinys / sudarė Jurga Trimonytė Bikelienė. Vilnius: Baltijos kopija, 2014.
Baltistikos centrai ir Lietuva: baltistika pasaulio kontekste. Mokslo straipsnių rinkinys / sudarė Ona Petrėnienė, Jurga Trimonytė Bikelienė. Vilnius: Baltijos kopija, 2014.
Trimonytė Bikelienė J. Kalbos kultūra: pratimai ir užduotys kūno kultūros specialybės studentams. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2016.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 110.

Gimė1973 m. kovo 17 d. Kvėdarnoje, Šilalės r. 1988 m baigė Šilutės r. Juknaičių vidurinę mokyklą, 1992 m. – Marijampolės aukštesniąją pedagoginę mokyklą. 1992–1998 m. Vilniaus pedagoginiame universitete Lituanistikos fakultete studijavo lietuvių filologiją, 1993–1997 m. Pedagogikos ir psichologijos fakultete – psichologiją. 1998–2002 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros doktorantė. 2002 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją 1759 m. „Ziwato“ vardažodžio linksniavimo sistema.
1996–1998 m. mokytojavo. Nuo 1998 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedros asistentė, 2002 m.  – lektorė, 2010 m. – docentė.
Dėstomieji dalykai: morfologija, morfonologija, tarpkultūrinė komunikacija, akademinis rašymas, kalbos kultūra ir specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Vaičiakauskienė S. Lietuvių kalbos morfologijos pratybos. Vilnius: VPU leidykla, 2008.
Vaičiakauskienė S.  Veiksmažodžio morfologijos pratybos. Vilnius: leidykla „Edukologija“, 2012.
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete / sudarė V. Drotvinas, S. Vaičiakauskienė. Vilnius: Edukologija, 2013.
Vaičiakauskienė S. 1759 m. Ziwato įvardžiuotiniai būdvardžiai. – Lituanistica: istorija, archeologija, kalba, literatūra, tautosaka, etnologija, t. 61, nr. 1(99), 2015, p. 22–27.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 111.

Gimė 1972 m. gegužės 28 d. Lybiškių k., Jurbarko r. 1990 m. baigė Eržvilko vidurinę mokyklą. 1991–1995 m. Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1995–2000 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros doktorantė. 2000 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Pietų žemaičių raseiniškių fonologinė sistema: prozodija ir vokalizmas.
1994–1995 m. mokytojavo. Nuo 1995 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros lektorė, 2007 m. – docentė. 2001–2006 m. – Lietuvių kalbos instituto mokslinė sekretorė, 2002–2006 m. – Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus Tarmių archyvo vadovė. 2010–2012 m. – Skaitmeninių kalbos išteklių laboratorijos vadovė. nuo Nuo 2007 m – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė, nuo 2012 m. – pirmininkė.
2014 m.  apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Dėstomieji dalykai: dialektologija, istorinė gramatika, baltų lyginamoji gramatika.
Svarbiausi leidiniai
Atkočaitytė D. Pietų žemaičių raseiniškių prozodija ir vokalizmas. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002.
Atkočaitytė D., Rinkauskienė R. Lietuvių kalbos tarmių fonetika. Vilnius: VPU leidykla, 2003.
Aleksandravičius J. Kretingos tarmės žodynas. Sudarė D. Mikulėnienė, D. Vaišnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011.
Vaišnienė D., Zabarskaitė J. Lietuvių kalba skaitmeniniame amžiuje / The Lithuanian Language in the Digital Age. Heidelberg: Springer, 2012.
Vaišnienė D. Lietuvių kalbos istorinės fonetikos apžvalga. Mokomoji knyga. Vilnius: Edukologija, 2013.
Bakšienė R., Vaišnienė D. Klaipėdos krašto aukštaičiai: tekstai ir kontekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 110.

Gimė 1969 m. rugpjūčio 11 d. Zarasuose. 1987 m. baigė Zarasų 2-ąją vidurinę mokyklą. 1987–1992 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute Lituanistikos fakultete ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. 1994–2000 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros doktorantas. 2000 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Predikatinės neutra dalyvių konstrukcijos bendrinėje lietuvių kalboje (ir jų atitikmenys latvių kalboje).
Nuo 1992 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedros asistentas, 2001 m. – lektorius, 2009 m. – docentas, 2007–2010 m. laikinai ėjo katedros vedėjo pareigas, 2014–2016 m. ėjo Lituanistikos fakulteto studijų prodekano pareigas. Lituanistikos fakulteto tarybos narys.
Dėstomieji dalykai: sintaksė, terminologija, etnolingvistika, lyginamoji baltų ir slavų filologija, kalbos kultūra, specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Valskys V. Kalbos kultūros pratimai. Vilnius: VPU leidykla, 2007.
Valskys V., Rimkutė E., Vaskelienė J. Lietuvių kalbos leksemų morfologinis anotavimas: ypatumai ir sunkumai – Kalbų studijos 15, 2009, p. 63–70.
Rinkauskienė R., Valskys V. Baigiamieji kalbotyros studijų darbai: rengimas, rašymas, gynimas. Vilnius: VPU leidykla, 2011.
Valskys V. Vietininko vartosenos religinio pobūdžio tekstuose ypatumai – Valoda-2012. Valoda dažādu kultūru kontekstā (rakstu krājums). Daugavpils: Daugavpils universitāte, 2012, p. 472–478.
Valskys V. Reliability types and typical devices of their expression in advertisement texts – Valoda: nozīme un forma 6. Valodas sistēma un lietojums / Language: Meaning and Form 6. Language System and Language Use (ed. Andra Kalnača). Rīga: Latvijas universitātes Akadēmiskais apgāds, 2015, p. 198‒211.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 114.

Gimė 1934 m. rugpjūčio 12 d. Buivėnuose, Kupiškio r., mirė 1995 m. balandžio 13 d. Vilniuje. 1959 m. Vilniaus valstybiniame universitete baigė lietuvių filologiją. 1962–1965 m. – Lietuvių kalbos instituto aspirantas. 1966 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Lietuvos TSR hidronimų daryba, 1983 m. – filologijos mokslų daktaro disertaciją Lietuvių hidronimų daryba, kilmė ir semantika.
1976–1987 m. Lietuvių kalbos instituto Dabartinės literatūrinės lietuvių kalbos skyriaus vadovas, 1984–1990 m. – direktoriaus pavaduotojas, 1987–1990 m. vadovavo Žodynų skyriui, 1990–1995 m. – direktorius. Nuo 1990 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas; dėstė ir Vilniaus pedagoginiame universitete, 1995 m. suteiktas profesoriaus vardas.
1990–1992 m. – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas.
Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas.
1974 m. už monografiją Lietuvos TSR hidronimų daryba (1970) apdovanotas Lietuvos valstybine premija, 1993 m. už Lietuvių pavardžių žodyną (su kitais autoriais, 1985, 1989) – Lietuvos Respublikos mokslo premija, 1995 m.  – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 1995 m.
Dėstyti dalykai: onomastika.
Svarbiausi leidiniai
Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mintis, 1970.
Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologijos žodynas. Vilnius: Mokslas, 1981.
Vanagas A. Mūsų vardai ir pavardės. Vilnius: Mokslas, 1982.
Vanagas A., Maciejauskienė V., Razmukaitė M. Lietuvių pavardžių žodynas. 1–2 t. / ats. redaktorius A. Vanagas. Vilnius: Mokslas, 1985; 1989.
Vanagas A. Lietuvių vandenvardžiai. Vilnius: Mokslas, 1988.
A. Vanagas (1934–1995): bibliografija. – Acta Linguistica Lithuanica, nr. 41. / sudarė L. Bilkis, V. Maciejauskienė, A. Ragauskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1999.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 115–116.

Gimė 1961 m. gruodžio 1 d. Vilniuje. 1980 m. baigė Vilniaus 35-ąją vidurinę mokyklą. 1985 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. 1994 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Lietuvių kalbos ekspresyviosios leksikos fonosemantika.
1985–1996 m. Lietuvių kalbos instituto vyr. laborantė, jaunesn. mokslo bendradarbė, mokslo bendradarbė. Nuo 1990 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros dėstytoja, 2007 m. – docentė. 1996–1999 m. – leidyklos „Baltos lankos“ vadybininkė. 1999–2001 m. – VŠĮ „Lietuviškos knygos“ direktorė. 2000–2006 m. vadovavo Lietuvių kalbos instituto leidyklai, 2001 m. – Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams ir Leksikografijos centro vyr. mokslo darbuotoja, nuo 2003 m. – Lietuvių kalbos instituto direktorė.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2016 m.
Dėstyti dalykai: leksikologija, lietuvių kalbos skaitmeniniai ištekliai, fonosemantikos įvadas.
Svarbiausi leidiniai
Zabarskaitė J. Fonosemantikos vedlys: mokymo priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius: VPU leidykla, 2007.
Lituanistinis Augusto Šleicherio palikimas. Serija Lituanistinis kalbotyros paveldas / sudarė I. Lemeškin, J. Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2008.
Vladimiras Toporovas ir Lietuva / sudarė A. Sabaliauskas, J. Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.
Mažoji Lietuva: paribio kultūros tyrimai. Kalbų ir kultūrų sankirtų archyvai 3. Mokslo straipsnių rinkinys / sudarė G. Blažienė, N. Morozova, J. Zabarskaitė. Vilnius: EKDDA (Europos kalbų ir kultūrų dialogo tyrėjų asociacija), 2012.
Zabarskaitė J. Skaitmeniniai lietuvių kalbos ištekliai: metodinė priemonė. Vilnius: leidykla „Edukologija“, 2012.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 117–118.

Gimė 1925 m. sausio 4 d. Juodausiuose, Ukmergės r. 1945 m. baigė Ukmergės gimnaziją. 1945–1950 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo lietuvių filologiją. 1955 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai, 1967 m. – filologijos mokslų daktaro disertaciją Lietuvių dialektologija (lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija).
1946–1950 m. – Vilniaus valstybinio universiteto Lietuvių kalbos katedros vyr. laborantas, nuo 1950 m. – dėstytojas. 1951–1956 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros vyr. dėstytojas. 1956–1968 m. – Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1967–1973 m. – Lietuvių kalbos katedros profesorius, 1973–1988 m. – katedros vedėjas, 1988–1991 m. – Baltų filologijos katedros vedėjas.
1987 m. – Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, 1990 m. – tikrasis narys. 1995–1996 m. – Lietuvių kalbos instituto direktorius. 1996–1998 m. – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras.
1995 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
2015 m. apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 1956 m.
Dėstyti dalykai: istorinė gramatika, dialektologija.
Svarbiausi leidiniai
Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957.
Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija: lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija. Vilnius: Mintis, 1966.
Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1978.
Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. 1–2 d. Vilnius: Mokslas, 1980–1981.
Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. 1–6 t. Vilnius: Mokslas, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1984–1994.
Zinkevičius Z. Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006.
Zinkevičius Z. Lietuvos vardas: kilmė ir formų daryba. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010.
Zinkevičius Z. Vilnijos lenkakalbių pavardės. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012.
Zigmas Zinkevičius: bibliografijos rodyklė / sudarė M. Griškevičienė ir S. Peciulkienė; spec. redaktorius B. Stundžia. Vilnius: VU, 1999.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 119–120.

Gimė 1974 m. vasario 17 d. Švenčionyse. 1992–1998 m. Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo lietuvių filologiją, 1993–1997 m. Užsienio kalbų fakultete – vokiečių kalbą. 2002 m. Vilniaus pedagoginiame universitete apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją XVIII–XIX a. Ragainės apskrities lietuvininkų pavardžių daryba ir kilmė.
1997–2001 m. mokytojavo. 1999–2008 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros lektorė.
Lietuvos edukologijos universitete dirbo iki 2008 m.
Dėstyti dalykai: kalbotyros įvadas, kalbos kultūra ir specialybės kalba.
Svarbiausi leidiniai
Žemienė A. Specialybės kalba socialinių mokslų studentams: mokomoji priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius: Vilniaus teisės ir verslo kolegija, 2006.
Grigonienė R., Žemienė A. Dokumentų valdymas. Veiklos, personalo ir elektroniniai dokumentai. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2014.

Parengta pagal:
Lietuvių kalba: studijos ir tyrimai Lietuvos edukologijos universitete. Vilnius: Edukologija, 2013. p. 121.