Liudas Dovydėnas yra išleidęs daugiau kaip 20 knygų – romanų, apysakų, apsakymų rinkinių, memuarų bei kūrinių vaikams ir jaunimui. Didžiausią kūrybinį pakilimą prozininkas išgyveno 4-ajame dešimtmetyje Lietuvoje, kai sukūrė daugiausia kūrinių: suaugusiems – „Cenzūros leista“ (1931), „Buvo žmogus be kojų“ (1932), „Ieškau gyvenimo draugo“ (1934-1935), „Broliai Domeikos“ (1936), „Kelionė į pievas“ (1936), „Kortų namelis“ (1937), vaikams – „Jaujos pasakos“ (1-2 d., 1938), „Katino sodas“ (1938), „Lapino vestuvės“ (1939), „Varpinės šuva“ (1939) ir kt. Rašytojas kūrė ir emigracijoje, tačiau tokių kūrybinių aukštumų nepasiekė.
„Broliai Domeikos“ – premijuotas ir meniškiausias Dovydėno romanas. Jame vaizduojamas prieškario Lietuvos kaimas, pagrindinis kūrinio įvykis – brolių Domeikų konfliktas. Romanas žavi ryškiais, psichologiškai motyvuotais personažų charakteriais, šmaikščiais dialogais, lyriškais gamtovaizdžiais, gyva rokiškėnų tarme.
Atsiminimų knygoje „Užrašai“ (1943) Dovydėnas papasakojo apie sovietinę tikrovę. Knyga sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo ir 1944 m. buvo pakartotinai išleisti.
Kaip rašė prof. Vincas Auryla, „L. Dovydėnas išvarė gilią vagą vaikų literatūros baruose ją turtindamas kaimo vaikų gyvenimo, jų vidinio pasaulio vaizdais. Jo pasakose būtos istorijos pinamos su nebūtomis, vaizduojamiems dalykams suteikiama netikėtumo, paslapties, net šiurpo elementų“. Kūryboje vaikams labiausiai kritikų vertinamos „Jaujos pasakos“ – vienas iš sudėtingiausių prieškario Lietuvoje sukurtas vaikų literatūros kūrinys.
Rašytojo kūrinių išversta į anglų, latvių, estų, suomių, rusų kalbas.
