„Ne, mes nesulėtinsime žingsnio“. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 metų Vakarų spaudoje

„Sunku atsiskirti“

Abi šalys turi geras kortas. Lietuviai turi tvirtą už nepriklausomybę pasisakančią daugumą, nepajudinamą moralinę teisę neteisėto inkorporavimo į Sovietų Sąjungą 1940 metais byloje ir ekonomiką bei visuomenę, kur kas atviresnes nei bet kurioje kitoje Sąjungos dalyje (išskyrus Latviją ir Estiją). Pono Gorbačiovo „botagas“ yra ekonominiai svertai, o jo „meduolis“ – nepriklausomybės įteisinimo pažadas, jau parengtas pristatyti šioje Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, kurioje bus numatytas penkerių metų procesas, leisiantis respublikoms siekti nepriklausomybės.

Quentinas Peelas. „Nelygios bokso varžybos“

Siena tarp maištingos Lietuvos respublikos, beatodairiškai siekiančios nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos, ir kaimyninės Sovietų Baltarusijos respublikos, praktiškai neegzistuoja.

Sunki betono plokštė, skelbusi apie „Lietuvos tarybų socialistinę respubliką“, buvo simboliškai uždažyta baltais dažais. Neaišku, ar tai padarė Lietuvos nepriklausomybės šalininkai, ar jos oponentai.

Viskas, kas ten liko, tai pravažiuojantiems pakeleiviams tinkama erdvė iškylauti.

Apie autorių

„Renkantis ginklus Vilniuje“

Koks skirtumas tarp Lietuvos ir Tiananmenio aikštės? Atsakymas: Lietuva yra šiek tiek didesnė. Abi vietos tapo namais daugeliui beginklių žmonių, kurie bando pasinaudoti tuo, kas, jie tiki, yra istorinis momentas, mesdami iššūkį savo komunistinei valdžiai. Tačiau tai Tiananmenio aikštė prieš žudynes, kurios Lietuvos atveju, mažai tikėtina, kad įvyks.

„Vilniaus prievartautojai“

Galia nereiškia teisės, net ir Michailo Gorbačiovo Sovietų Sąjungoje. Žmogus, kuriuo pernai žavėtasi kaip Varšuvos, Berlyno ir Prahos išlaisvintoju, jau spėjo parodyti pakankamai žiaurumo Lietuvoje, kad nuo šiol būtų vadinamas Vilniaus skriaudėju. Ponas Gorbačiovas skirtingai traktuoja Sovietų imperiją Rytų Europoje ir Sovietų imperiją jos pačios viduje. Nors skirtumų yra, tačiau esminis dalykas išlieka toks pat: lietuviai turi tokią pat teisę, kaip lenkai ir vokiečiai, taikiai nuspręsti savo ateitį. Jei p. Gorbačiovas pasirengęs tai pripažinti, jis ras būdą, kaip atšaukti savo šarvuočius iš lietuviškos aklavietės, į kurią jie pateko šią savaitę. Bet jei tikrasis jo tikslas nėra priimtinomis sąlygomis paleisti į laisvę Sovietų imperijos dalis, jis panaudos savo žinioje turimą galią – ir ugnį – sugniuždant Lietuvą. Būtent šioje situacijoje Vakarai turi parodyti, kad jie nemano, jog p. Gorbačiovas yra tas žmogus, su kuriuo jie norėtų turėti reikalų.

Visas straipsnis

„Maskva griebėsi už galios vadžių“

Dujų ir naftos tiekimo sustabdymas gali būti žalingas politinei Sovietų Sąjungos sveikatai ir tikriausiai pačiam prezidentui Gorbačiovui. Tačiau jau pats faktas, kad toks įžvalgus politikas buvo priverstas to griebtis, rodo triuškinantį Lietuvos krizės svorį.

„Vis dar blogio imperija“

Dar kartą senieji europiečiai bando ištrūkti iš sovietinio „tautų kalėjimo“ rytinėje žemyno dalyje, ir dar kartą Vakarai nusuka žvilgsnį į šoną. Ignoruodami tiek moralinius, tiek ir praktinius Lietuvos pripažinimo imperatyvus, Vakarų komentatoriai ir diplomatai pateisina tik tai, kas prilygintina baimės politikai. Baimei dėl ateities, baimei dėl Rusijos po Gorbačiovo, baimei sutrikdyti gražų, saugų Šaltojo karo pasaulį, prie kurio jie įprato. Nesvarbu, kad šis pasaulis jau griūna.

Vakarai turėtų stoti tų žmonių, kurie pabaigoje laimės, pusėje. Praktiškai Lietuvos pripažinimas [susidariusiai] padėčiai pernelyg daug įtakos neturės arba jos nepakeis. Vakarai neįtikins Gorbačiovo neįvesti karo padėties, jie turėtų stoti Lietuvos gynybon, kai to prireiks. Tačiau panašiai kaip tie, kurie manė, jog dirbti su Lenkijos ar Čekoslovakijos komunistais buvo naudingiau nei su demokratine opozicija, vakariečiai, kurie remia Gorbačiovo terorizmą Lietuvoje, po kelių metų atrodys labai kvailai. O kadangi imperija vis tiek subyrės, geriau, kad tai atsitiktų anksčiau, nei vėliau.

Visas straipsnis