-
1990 m. kovo 24 d.
Ezio Mauro. „Vilnius prašo laisvojo pasaulio pagalbos“
Maskvos kilpa vis labiau veržia naująją nepriklausomos Lietuvos valdžią, siekdama pasmaugti gimstantį šalies suverenumą. Tam naudojamos Gorbačiovo prezidentinės galios. Kremlius uždaro Lietuvą užsieniečiams. Vakarų šalių ambasadoms Maskvoje vakar buvo liepta atšaukti iš Vilniaus savo pasiųstus asmenis per 12 valandų. Du diplomatai amerikiečiai, antradienį atvykę į Lietuvos sostinę, gavo nurodymą palikti Baltijos respubliką. Vašingtonas pareiškė protestą dėl Maskvos sprendimo, kuris „neprisideda prie įtampos mažinimo“.
-
1990 m. kovo 27 d.
Enrico Singeris. „Komandosai prievarta iškrausto Lietuvos kompartiją“
„Sovietų Sąjunga nenaudos jėgos Lietuvoje, nebent kieno nors gyvybei grėstų pavojus.“ Šią Michailo Gorbačiovo frazę perdavė senatorius Edvardas Kenedis po susitikimo Kremliuje, ir konfliktas tarp Maskvos ir Vilniaus dar labiau įkaito. Pirmą kartą Kremliaus vadovas pareiškė neatmetantis jėgos panaudojimo galimybės, sprendžiant Lietuvos krizę. Tiesa, formuluotėje nurodytos ir tam tikros ribos. Toks tono paaštrėjimas buvo dar vienas gąsdinantis ženklas, besibaigiant kontrastų kupinai dienai. Jos pradžioje desantininkai užėmė tris pastatus, priklausiusius Lietuvos komunistų partijai, o vėliau įvyko pirmasis Baltijos respublikos valdžios ir sovietų kariuomenės vadų susitikimas.
-
1990 m. kovo 31 d.
Carmelo Garofalo. „Dėmesio – perestroika ir 'gerasis' Gorbačiovas: Vakarai ginkluoja savo žudiką“
Gorbačiovo cinizmas akivaizdus: skelbdamas taikingą jėgos nenaudojimo politiką, siunčia tankus ir desantininkus į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, kurią, Hitleriui sutikus, 1940 m. aneksavo sovietų Rusija.
