-
1990 m. kovo 29 d.
Jonas Mekas. „Ne, mano draugai, mes nesulėtinsime žingsnio“
Senoje lietuvių pasakoje svetimšalis karalius pagrobia jauną princesę. Karalius ją labai myli (už jos grožį) ̶ beveik taip, kaip Michailas Gorbačiovas myli Lietuvą (už jos grūdus, mėsą ir jūrų uostus).
Ak, mes visi žinome, kiek gražių princesių mirė jaunos. Štai ką sakydavome apie Lietuvą ̶ mes, poetai ir menininkai, visi lietuviai, perkeltųjų asmenų stovyklose po Antrojo pasaulinio karo.
-
1990 m. kovo 29 d.
A.M. Rosenthalis. „Jungtinės Valstijos trukdo“
Pusę amžiaus, nuo pat Hitlerio-Stalino pakto, įkalinusio tris Baltijos valstybes sovietiniame kalėjime, Jungtinės Valstijos išdidžiai teigė, kad niekada nepripažins jų nelaisvės. Būtent tai tvirtino George’as Bushas, kandidatuodamas į viceprezidento postą nuo Respublikonų partijos.
Tie laikai baigėsi. Dabar, lemiamą akimirką, Jungtinės Valstijos sako lietuviams: „Atsiprašome, bet kai kas pasikeitė: taip jau išeina, kad dabar mūsų ir sovietų valdžios interesai sutampa.“
Kiti 1990 m. skiltyje „On My Mind“ publikuoti A.M. Rosenthalio politiniai komentarai apie Lietuvą:
How to desert a friend (Kaip palikti draugą nelaimėje), 1990 m. balandžio 15 d.
Warmth and ice (Šiluma ir ledas), 1990 m. liepos 7 d.
Hijack in Washington (Pagrobimas Vašingtone), 1990 m. lapkričio 16 d.
-
1990 m. gegužės 4 d.
Maureen Dowd. „Lietuvos premjerė susitinka su Bushu, bet raudonasis kilimas nepatiestas“
„Net ir pasaulio numylėtinis neturi monopolio nulemiant tautų likimą“, – pasakė ji [Lietuvos premjerė] Kapitolijuje, kandžiai nurodydama į poną Gorbačiovą.
-
1990 m. kovo 13 d.
Sarah Booth Conroy. „Lietuvos pasiuntinybė leidžia laisvei skambėti: diplomatams – džiaugsmas ir apmąstymai“
Sekmadienio popietę, 15:50 val., atėjo telegrama iš naujojo Lietuvos prezidento, ir Lietuvos pasiuntinybėje prasidėjo šventė.
„Nubalsuota už laisvę! – pasakojo Lietuvos reikalų patikėtinis Stasys Lozoraitis jaunesnysis. – Mes iššovėme šampaną, pakėlėme tostus už naująjį prezidentą, amerikiečius draugus ir nuostabųjį Amerikos Valstybės Departamentą. Žmonės skambino dieną naktį – paskutinio skambučio sulaukėme antrą valandą nakties iš Sietlo. Jaudino išgirsti balsai. Tai nutinka tik kartą per visą gyvenimą. Mes perėjome dykumą“ – į Pažadėtąją žemę.
Nuo 1940 m., kai sovietai aneksavo šalį, lietuviai buvo romantiški – ar pajuokiami – veikėjai: jie nešė deglą per tamsią naktį, lošė žaidime, kurį daugelis laikė pralaimėtu, atstovavo tautai, kurios vienintelės ribos buvo jos žmonių širdys.
-
1990 m. kovo 25 d.
Davidas Remnickas. „Skirtingų būgnininkų skirtingas ritmas: Gorbačiovas ir muzikologas orkestruoja krizę“
Politiniai Gorbačiovo ir Landsbergio santykiai – ar, tiksliau, visiškas jų nebuvimas – simbolizuoja aklavietę, kurią pasiekė dvi pusės. Nors lietuviai, tiek įstatymų leidėjai, tiek paprasti žmonės, mano, kad derybos dėl nepriklausomybės yra neišvengiamos, tarpeklis tarp respublikos ir Maskvos išlieka didžiulis.
Du lyderiai nesusikalba, tarytum kalbėtų skirtingomis kalbomis. Gorbačiovas demonstruoja Kremliaus raumenis, Landsbergis tai tiesiog ignoruoja, ir įtampa auga.
-
1990 m. kovo 14 d.
„Lietuviškasis modelis“
Nepriklausomybės deklaracija, vienbalsiai paskelbta parlamente, numalšino gilų istorinį lietuvių troškimą. Pusę amžiaus trukęs lietuvių atsisakymas pripažinti šalies pagrobimą pašaliniams galėjo atrodyti keistas ar donkichotiškas, tačiau netikėtai jų patriotinė tvirtybė pasiteisino.
-
1990 m. balandžio 3 d.
Stephenas S. Rosenfeldas. „Lietuva: spąstai JAV“
Lietuva yra stotelė, kurią nedaugelis mūsų numatė, kai pirkome bilietus į Gorbačiovo ekspresą. Neprivažiavę šios stotelės manėme, kad visi sunkūs pasirinkimai yra jo ir kad svarbiausia šiandienos problema, ar jis davė mažai, ar davė daug. Pasirodo, kad pasirinkimai yra jo, tačiau kyla grėsmė, kad pasekmėmis teks dalintis.
Baltijos šalys yra ypatingos. Aplinkybės, kuriomis jos pateko į sovietinį gardą, daugelio žmonių sąmonėje sukūrė du skirtingus požiūrius į save: kaip sudedamosios Sovietų Sąjungos dalies gyventojus ir kaip rytų europiečius pavergtose, bet suvereniose valstybėse. Stebina ne tai, kad Vakarai dabar nereaguoja į Lietuvos primygtinį kreipimąsi dėl diplomatinio pripažinimo, bet kad Vakarai nepatvirtino Lietuvos teisės į nepriklausomybę – dar prieš jai įgyjant kontrolę.
-
1990 m. balandžio 6 d.
Esther Schrader. „Lietuvos politikai-mėgėjai vadovauja valdžiai, kuri nevaldo“
„Mūsų prezidentas – muzikologas, parlamentas – grupė intelektualų, o mūsų vyriausybės informacijos centrui vadovauja būrys studenčiokų.“ Loretta Stanulis, dvidešimtmetė savanorė iš Kanados.
Straipsnį atsiuntusio Juozo Brazausko prierašas Vytautui Landsbergiui. Vytautai: Turėtum įspėti savo žmones, ypač jaunus savanorius iš Amerikos, kad pagalvotų prieš spaudai darydami pareiškimus, kurie gali pakenkti Sąjūdžio vyriausybei. Šis pasakojimas Los Angeles Times sukuria labai negatyvų tavo ir vyriausybės įvaizdį bei apsunkina galimybes gauti tęstinę paramą nepriklausomybės judėjimui.
-
1990 m. balandžio 22 d.
Alexis Alexievas. „Gorbačiovas sutiko savęs vertą: istoriją“
Bet laikai pasikeitė, ir Gorbačiovo lažybos pasirodys pražūtingos. Lietuviai dar labiau susivienijo ir galutinai apsisprendė siekti nepriklausomybės.
-
1990 m. balandžio 1 d.
Jerry W. Birdas. „Nobelio premijos laureato déjà vu“
Vakar Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis konflikto Baltijos šalyse grėsmę apibūdino kaip „absoliučiai pasibjaurėtiną“ ir apkaltino tiek Jungtines Valstijas, tiek gimtąją Rusiją sukūrus scenarijų, primenantį įvykius pasaulinio karo išvakarėse prieš 50 metų. Brodskis sovietų kariuomenės dislokavimą Lietuvoje prilygino Vokietijos invazijai į Čekoslovakijos Sudetų kraštą 1938 m.
-
1990 m. kovo 12 d.
Scottas Shane’as. „Lietuva paskelbia nepriklausomybę nuo sovietų“
Sovietų ir kitų šalių analitikai Lietuvos žingsnį vertina kaip sovietų imperijos irimo pradžią. Estija, Latvija ir Gruzija yra formaliai pareikalavusios derybų su sovietų valdžia dėl nepriklausomybės atkūrimo.
Daug radikalų paragino poną Gorbačiovą kuo skubiau sutikti su nepriklausomybės reikalavimais, aptariant naują sąjungos sutartį su kiekviena respublika. Rusų istorikas ir parlamentaras Jurijus N. Afanasjevas šeštadienį pasakė: „Mūsų imperijos griūtis neišvengiama. Užmerkti akis reiškia prišaukti vis daugiau ir daugiau konfliktų tarp etninių grupių.“
-
1990 m. kovo 18 d.
Michaelas Dobbsas. „Lietuva suformuoja savo vyriausybę“
Šeštadienio kreipimasis, skirtas „demokratinių valstybių vyriausybėms“ ir išsiųstas Vakarų naujienų tarnyboms Maskvoje, teigia, kad Lietuva sugrįžo į „nepriklausomų demokratinių valstybių šeimą“ ir tikisi pasaulio bendruomenės „paramos“.
-
1990 m. kovo 30 d.
„JAV turi tvirtai stoti už Lietuvos laisvę“
Gorbačiovas tikrai žino, kad Lietuvos privertimas paklusti kada nors atsirūgs. Ir jis tikrai supranta, kad Sovietų Sąjungos ilgalaikiai interesai Lietuvoje bus nepataisomai prarasti, jeigu jis nesiderės su patriotais.
Tačiau šiuo momentu jo veiksmai atrodo desperatiški. O gali būti, kad jo laikas baigiasi.
-
1990 m. lapkričio mėn.
Priitas J. Vesilindas. „Baltijos šalys: Estija, Latvija ir Lietuva kovoja už nepriklausomybę“
Atmosfera už valdžios durų buvo įkaitusi. Deklaracijos, telefaksai, formuluotės skraidė tarp nekalbių delegatų ir ką tik iškeptų valstybės įkūrėjų. Lietuva pateko į aklavietę dėl savo įžūlaus, staigaus nepriklausomybės paskelbimo. Estija ir Latvija apie atsiskyrimą nuo Maskvos paskelbė, kaip jos vylėsi, diplomatiškiau: siūlydamos atsargius pereinamuosius periodus, pabrėždamos, kad ne atsiskiria, o tik atkuria nepriklausomybę. Visos trys judėjo, kiekviena savo keliu, link atsiskyrimo nuo Rytų imperijos.