Rašytojui Kaziui Borutai – 110 ir kitos sukaktys

Poetas, prozininkas, vertėjas Kazys Boruta gimė 1905 m. sausio 6-ąją, Trijų karalių dieną, Kūlokų kaime, Liudvinavo valsčiuje. Vėliau pats rašytojas yra sakęs, kad ne Trys karaliai, bet Dievas jam davė talento ir dribtelėjo, bet nedavė suvalkietiško charakterio. Rašytojo asmenybė kaip mūras iškyla šalia poetinio romano ir dokumentinės apybraižos, lyrinės baladės ar eiliuotos pasakos, straipsnių ar vertimų.

Literatūrologai stengiasi atskleisti K. Borutos kūrybos simbolius, paženklintus savito, išdidaus, itin savarankiško, dažnai net labai jautraus žmogaus gyvenimo. Geriausiai rašytojo kūrinių savitumą atskleidė Vytautas Kubilius monografijoje „Kazio Borutos kūryba“ (1980, 1985) bei publikacijoje „Iš Kazio Borutos archyvo“.

Įspūdingiausias K. Borutos kūrinys – romanas „Baltaragio malūnas“. Pasitarę su rašytojo dukra dr. Egle Borutaite-Makariūniene, kuri savo asmeniniame archyve saugo visas tėvelio knygas, užrašytas mylimai dukrelei (ir kitus dokumentus, fotografijas), parodos herojumi nutarėme pasirinkti „Baltaragio malūną“. Knyga išleista prieš 70 metų. Rankraščiuose yra parašymo data – 1942.III.31. K. Boruta dar kūrinį tvarkė 1942–1944 m.

Pasak dr. Dalios Striogaitės, parengusios knygą „Baltaragio malūnas ir jo byla“, „Pasakiškojo „Baltaragio malūno pagrindas labai realus – Boruta šį kūrinį parašė negandų laikotarpiu, sukrėstas bolševikinės, vėliau hitlerinės okupacijos, nepaprastai susirūpinęs savo krašto, tautos kultūros ir žmogaus likimu. < …> Egzistencinės atramos ir paguodos, atsvaros kraupios istorinės situacijos laikinumui ieškota tautosakos versmėje.

„Baltaragio malūnas“ individualus daugeliu atžvilgiu. Netgi nelengva rasti ir žanro apibrėžimą, kuris geriausiai nusakytų knygos originalumą. Pasaka? Sakmė? Padavimas? Poetinė legenda? Pats autorius savo kūrinį buvo kukliai pavadinęs apysaka, kartais pridėdavo: „apysaka-poema“, o dar po gero dešimtmečio ir ilgų galvojimų parašė: „nei pasaka, nei padavimas – jis atsirado kaip mano širdies raštas apie save patį ir savo kraštą, kuris mane žavi kaip gražiausia pasaka“.

1945 m. spalio mėnesį pasirodė kūrinys, Jono Kuzminskio medžio raižiniais iliustruotas, pagražintas ilga „senoviška“ antrašte „Baltaragio malūnas, arba kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte“.

Tikriausiai ne daug kam žinoma sudėtinga šio kūrinio istorija – kritiško vertinimo, taisymo, pakartotinio spausdinimo aplinkybės – ilgas ir komplikuotas knygos kelias. Jau visai buvo užmirštas pirmasis – 1945 m. variantas. Jis buvo laikomas bibliotekų specfonduose.

Kodėl reikėjo jį perdirbti (nauja redakcija – 1962)?

Kodėl ir į tarybinės mokyklos lietuvių literatūros programas bei vadovėlius K. Borutai ir jo poetiškam kūriniui durys atsivėrė taip vėlai?  Į tai ir kitus klausimus atsakys dr. D. Striogaitės tyrinėjimai leidinyje „Baltaragio malūnas ir jo byla“.

Kaip mini autorė, „sumaniusi parengti šitokį leidinį, aptariant ir metmenis, esu gavusi naudingų žymiausiojo borutologo patarimo ir pastabų, kurios išsakytos lemtingą paskutinę jo gyvenimo dieną. Taigi tyrinėjimų pradžia buvo V. Kubiliaus mokslinės minties, gerų jo linkėjimų palydėta, darbas tapo paženklintas skaudžia atminimo šviesa“.

K. Borutos knygos „Baltaragio malūnas “ šlovę ir populiarumą pelnė pakartotinės laidos, vertimai į daugelį užsienio kalbų. Knygos veikėjai – Baltaragis, Jurga, Girdvainis, Uršulė, Pinčiukas – apkeliavo teatrų scenas, kino teatrų ekranus, net yra tapę roko operos personažais. Visi jie išliko ir pergyveno kūrėją.

Šiais metais kovo 9 d. sukanka 50 metų nuo rašytojo mirties.