Rimui Geniušui - 95. Skambanti Geniušų dinastija

R.Geniušo tėvas Juozas Geniušas (1892-1948) – pedagogas, dramaturgas.

1912 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją, J. Geniušas 1917 m. Petrograde baigė ikimokyklinio auklėjimo kursus. 1918–1921 m. Petrogrado pedagoginiame institute studijavo pedagogiką ir istoriją. Nuo 1921 m. mokytojavo Kėdainių gimnazijoje, nuo 1925 m. – Lietuvos mokytojų seminarijoje Kėdainiuose. Nuo 1925 m. Lietuvos universitete dar studijavo istoriją. Dalyvavo Lietuvos mokytojų profsąjungos, valstiečių liaudininkų ir Lietuvos jaunimo sąjungos veikloje, dirbo Kauno miesto Švietimo skyriuje. 1930 m. buvo vienas Lietuvos vaikų teatro draugijos organizatorių, Spaudos fondo valdybos narys. 1931–1940 m. Kaune vadovavo Lietuvos moterų globos komiteto mokyklai. 1941–1944 m. dirbo Kauno amatų mokykloje, nuo 1944 m. Kauno mokytojų seminarijos direktorius.

„Atvertę vieną II sąsiuvinio lapą, rasime įklijuotą patį pirmą išspausdintą R. Geniušo straipsnį 1937 m. „Mokslo dienose“ (gruodžio 27 d., Nr.12) - „Muzika ir moksleiviai“. Čia jis, iki tol visuose dokumentuose figūravęs kaip Juozas Geniušas, pasirašo R. Geniušas. Rimas, kad nesipainiotų su tėvu. [...} septyniolikmetis autorius rašo savo pirmame opuse: „Dažnai tenka išgirsti senesnių žmonių nusiskundimų, kad mūsų moksleivija nepakankamai domisi muzika, nelanko koncertų, jai terūpi tik šokiai, kinas, sportas [...] ir apskritai mūsų jaunimas nėra tinkamai paruoštas muzikos kūrinius klausyti ir juos suprasti. [...] Labai gera priemonė muzikos kultūrai ugdyti yra specialios radijo valandos moksleiviams [...] ir t.t.“ – pasakoja Irena Geniušienė.

Logvinovienė K. Iš Rimo Geniušo atsiminimų // Muzikos barai. 2014, Nr.3-4, p.22-27.

Fortepijono užkratas ne vien tėvo Rimo, o ir motinos Irenos paveldas, taip pat studijavusios konservatorijoje, vėliau įprasminusios savo biografiją dar viena – dailininkės grafikės profesija. Namai kupini garsų, vaizdų ir varpų, kurių aistringas kolekcininkas yra pats Rimas Geniušas, lyg koks namų orkestro steigėjas.

Dvarionaitė M. Ypatinga dinastija // Muzikos barai. 2007, Nr. 3-4, p. 18-19.

Tais senais pokario laikais, kai su draugėmis buvom tikrai kvaištelėjusios dėl teatro, nė į galvą negalėjo šauti, jog po dešimties metų retkarčiais išdrisiu spektakliui pasibaigus pro tas dureles, kur „pašaliniams eiti draudžiama“, įsmukti į dirigentų kambarį, - o ten mano vyras (Rimas Geniušas), fraką nusimetęs, rankšluosčiu šluostosi prakaitą; kad ne paslapčia žvilgsniu nulydėsiu, o sveikinsiuosi, kalbėsiu su daugeliu teatro žmonių, kad kartu su vyriausiuoju dirigentu teks ne juokais išgyventi daugybę rimtų ir smulkių teatro problemų. Negalėjau nė pagalvoti, kad mano vaikai (Petras ir Julius Geniušai) lakstys scenoje išdykaudami „Pikų damos“ pirmame veiksme, po „Porgio ir Besės“ negriukų grimo nenusiprausę eis namo, tuo prajuokindami praeivius (gyvenom netoli teatro, Čiurlionio gatvėje). Nesitikėjau, kad gruodžio 31-osios vakarą Vilniuje (tiesa, jau naujajame teatre) Rimas Geniušas, o Kauno muzikiniame teatre Julius Geniušas vienu metu pakels batutą „Traviatos“ uvertiūrai. 

Geniušienė I. VOBT‘as sapnavos pavasariu žaliu / parengė D. Sverdiolienė // Bravissimo. 2010, Nr. 7-8, p.19-21.

Vladimiras Ružickis ( 1891-1967) – pianistas – virtuozas, pedagogas.

V. Ružickis 1926-1933 m. buvo Kauno muzikos mokyklos, 1933-1941 m. – Kauno konservatorijos Fortepijono skyriaus vedėjas. Skambino virtuoziškai, originaliai interpretuodamas. Jo mokiniai buvo: M..Alšlebėnaitė, Z. Didenkienė, A. Dvarionienė, R. Geniušas, A. Kuprevičius, Ch. Potašinskas ir kt.

Mykolas Bukša (1869-1953) – Lietuvos dirigentas.

1900 m. M. Bukša baigė Sankt Peterburgo konservatoriją (mokytojai N. Nikolajus Rimskis-Korsakovas, Aleksandras Glazunovas, Anatolius Liadovas ir kt.). 1897–1927 m. Maskvos, Sankt Peterburgo, Ukrainos, Gruzijos miestų muzikos teatrų dirigentas. 1920–1922 m. Vladikaukazo Meno instituto Teatro fakulteto dekanas ir Liaudies konservatorijos direktorius.

Nuo 1927 m. M. Bukša buvo Lietuvos Valstybės teatro, nuo 1944 m. Lietuvos operos ir baleto teatro dirigentas. Nuo 1944 m. dėstė Kauno konservatorijoje, kur vienas jo mokinių buvo Rimas Geniušas.

„1956. Mane pakvietė diriguoti Čiurlionio „Jūrą“,  naują E. Balsio redakciją. Įeinu į redakcinę komisiją, Balsys, Čiurlionytė ir aš. Bernšteinas pasakė: „Tai dabar išmoksime „Jūrą“. Pareikalavau 9 repeticijų. „Jūra“ paskutinį kartą buvo atlikta tik 1935 m. Čiurlionis pastaruoju metu buvo laikomas „mrakobes“. Čiurlionio galerijoje buvo leidžiama rodyti tik kai kuriuos jo darbus. Saladovnikov (buvęs Didžiojo teatro, dabar ištremtas į Vilnių) parašė apie jį kritikuojantį straipsnį „Tiesoje“. Aš važiavau į Kauną, ir kita Čiurlionio sesuo – Karužienė [...] surengė specialiai man „parodą“ – laisvą dieną išstatė šviesiame koridoriuje daug jo nerodomų darbų ir davė skaityti mažai žinomų straipsnių. [...] Koncertas, skirtas M. K. Čiurlionio 80 m. sukakčiai paminėti, paruoštas Kompozitorių sąjungos, įvyko sausio 18 d. Tik tą pačią dieną prie filharmonijos buvo pakabinta ranka rašyta afiša, bet prigužėjo pilna salė žmonių. „Jūrą“ teko pakartoti 2 sykius. Taip Balsys su Juzeliūnu buvo nutarę ir paruošę man pritariant. [...] vyriausybei nepatiko. (Iš R Geniušo prisiminimų 5-ojo sąsiuvinio).

Žemaitytė – Geniušienė I., Logvinovienė K. Iš Rimo Geniušo atsiminimų // Muzikos barai. 2014, Nr. 3-4, p.22-27.

Dirigavimo meno šaknys glūdi labai gilioje senovėje. Kai tik žmonės pradėjo dainuoti ar groti didesnėmis grupėmis, pajuto, kad trūksta organizuojančio, visų pastangas vienijančio asmens. Pirmykštėse tautose „dirigentas“ pats dalyvaudavo šokiuose arba grodavo kuriuo nors mušamuoju instrumentu. Jis darydavo pabrėžtus ritminius judesius, trepsėdavo kojomis, prisėdinėdavo. Indijoje naudojo specialius rankų ir pirštų judesius. Kartais ritmui palaikyti mušdavo delnais arba apkaustytu apavo užkulniu. 

Geniušas R. Iš dirigento užrašų // Kultūros barai. 1971, Nr. 6 , p.36-37.

Į teatrą atėjau 1941 m.: kartą sutikau vieną žmogų, jis man ir sako – teatre reikia pianistų. Tuomet dar nenutuokiau, kad teatre repetuojama akompanuojant fortepijonu. Mane priėmė praktikantu. Kokius du mėnesius bindzinėjau po teatrą be darbo. Operos teatre veikė operetės trupė, jos vyr. režisierius ir meno vadovas buvo Jonas Dautartas. Jis ieškojo pianisto, pasiūlė man pabandyti. Išmokau „Grafą Liuksemburgą“, pagrojau vyr. dirigentui Juozui Pakalniui. [...]  Ši operetė tapo mano, kaip pianisto akompaniatoriaus, veiklos kulminacija. Paskui perėjau į operą – Vytautas Marijošius mane priėmė groti „Figaro vedybas“. – R. Geniušas.

Sverdiolienė D. Geniušų svetainėje – visada atviri fortepijonai // Bravissimo. 2010, Nr. 7-8, p.17-18.

Su pavydu žvelgiu į seną nuotrauką – didysis kompozitorius sveikina dirigentą Rimą Geniušą po spektaklio „Meilė trims apelsinams“. Sulaukti pagiriamųjų žodžių iš paties Dmitrijaus Šostakovičiaus, žinant jo kategoriškumą – retas dalykas.

Aleksa J. „Šiandien repetavau...“ // Krantai. 2003, Nr.1, p.18-23.

Debiutavau 1945 m. savarankiškai parengęs D. Rosini „Sevilijos kirpėją“. Turėjau tada 25 metus. Prieš tai buvau bandęs studijuoti teisę, fiziką, matematiką... Nugalėjo muzika, bet tikslieji mokslai taip pat labai pravertė. Repeticijų pokario metais gaudavome daug mažiau, nei vėliau, o orkestras tuo metu buvo daug silpnesnis. Bet nesigailiu, kad šią mokyklą išėjau.

Geniušas R. Iš rankų į rankas // Kultūros barai. 1980, Nr. 8, p. 21-25.

„Jei nebūčiau nei dirigentas, nei muzikas, būčiau neblogas pedagogas. Mano tėvai, dėdės, tetos – visi pedagogai. Pedagoginiame institute studijavau fiziką ir matematiką. Jei ne karas, gal būčiau baigęs. Ir teisės studijos daug davė. Man artimi proto ir mąstymo dalykai. “

Kaukaitė G. Maestro Rimas Geniušas: „Mąstymas viską lemia“ // Literatūra ir menas. 2010, spalio 1 d.

R. Geniušo interpretacijoje jaučiamas tam tikras akademiškumas. Tai tradicijos tąsa, M. Bukšos dirigavimo principų tęsimas. Yra dirigentų labai spontaniškų, jų veikloje pasitaiko ir nuostabiausių, tiesiog nepakartojamų spektaklių, o greta ir labai vidutiniškų, net blankių darbų. Kasdieninėje teatro veikloje kur kas svarbiau yra išlaikyti pastovų lygį, vengti atsitiktinumų. „Pasišakoti“ labiau tinka jaunam ar gastroliuojančiam dirigentui, o vyriausiajam tenka nešti visą sunkią atsakomybę už didžiulį kolektyvą.

Kalinauskas A. Prie dirigento pulto // Kultūros barai. 1970, Nr.9, p.18-20.

Rimas Geniušas mėgdavo apie žinomą žmogų papasakoti kokią nors smulkmeną, neatitinkančią įsitvirtinusios nuomonės. Kartais tai būdavo panašu į Balio Dvariono postringavimus, nors jis nekurdavo kompozitoriaus pamėgtų kalambūrų, tik savaip (lyg koks kitoks režisierius) išlaikydavo situacijų teatrališkumą. Taip sužinodavome apie praeities akimirkas, kurių anuomet dažnas nebūtų pastebėjęs arba bemat pamiršęs. Jis buvo teatro žmogus, stebėjo gyvenimą, rankiojo kasdienybės pilkumą dabinančius perliukus.

E. Gedgaudas. LUX aeterna // Bravissimo. 2012, Nr. 1-2, p.31.

Rimas Geniušas ne iš tų žmonių, kurių širdis, kaip sakoma, visiems ir viskam atlapa. Jis savotiškai užsisklendęs. Bet žmogus, nuoširdžiai ir ilgai su juo bendradarbiavęs, visuomet jaus jo kolegiškumą, paprastumą, dalykiškumą. Tai būdingi R. Geniušo bruožai, kurie apsprendžia ir jo meninę interpretaciją, visuomet nuosaikią, apgalvotą ir tvarkingą.

Kalinauskas. Prie dirigento pulto // Kultūros barai. 1970, Nr. 9, p. 18-20.

Man atrodo, kad dirigentui, lygiai kaip ir instrumentalistui, reikia pradėti mokytis dirigavimo labai anksti (nuo 7-8  metų), bet jo mokymas turi būti visiškai kitoks. Aš esu priešininkas to, kad visi mokomi skambinti fortepijonu. Valdyti fortepijoną – labai geras dalykas, bet kiekviena specialybė reikalauja skirtingų dalykų. Vadinamasis privalomas fortepijonas (dažnai dar vadinamas priverstiniu) turi būti skirtingai pritaikomas tam tikroms specialybėms. Pavyzdžiui, dirigentą reikia mokyti groti fortepijonu, bet kitaip. Dirigentas turėtų griežti ir smuiku, kiek leidžia galimybės ir pučiamuoju instrumentu, tačiau tą daryti kaip būsimasis dirigentas. Įvairių muzikos disciplinų polifonijos, harmonijos mokslų – studijos turėtų būti taip pat kryptingos – būtent dirigento būsimos veiklos linkme. Dirigentui reikia specialios programos. Pasitelkiant sporto terminą, jis – daugiakovininkas.

R. Geniušas, J. Aleksa . „Šiandien repetavau...“ // Muzikos magas Jonas Aleksa. Prisiminimai, straipsniai, laškai. - Vilnius: 2007, p.158.

„Sparčiai tobulėti padėjo ir studijos Leningrado konservatorijoje. Per dvejus čia praleistus metus sutikau daug garsių dirigentų, pas tris iš jų – prof. S. Jelciną, prof. I. Musiną ir doc. I. Altermaną – mokiausi. Anksti supratau, kad dirigavimas – labai individualus dalykas, todėl lankiau ne tik savo mokytojų, bet ir kitų dirigentų paskaitas. Visą dieną praleidęs konservatorijoje, grįždavau namo ir griūdavau į lovą. Tačiau vos užsimerkus prieš akis vėl iškildavo judančios dirigento rankos...“ – R. Geniušas.

Sarpalytė L.  Dirigentas , nekuriantis apie save legendų // Musikos barai. 2000, Nr. 9-10, p.29-31.

„Man pačiam atmintin įstrigę keli naujametiniai spektakliai, kai ir Kaune, ir Vilniuje tuo pačiu metu keldavome batutą pirmiesiems „Traviatos“ įžangos garsams ir aš, ir mano sūnus Julius. Per pertraukas pasikalbame telefonu, pasidalijame įspūdžiais – ir toliau diriguojame... Juk tempai tikrai nedaug tesiskyrė, nors Julius „Traviatą“ diriguoja kiek greitėliau nei aš.“- prisimena Rimantas Geniušas.

Žigaitytė A. Pakelkime taurę linksmybių // Muzikos barai. 1997, Nr.23-24, p.5.

„Gal man reikėjo tapti mokslininku?“ – taip kartą prieš daugelį metų prasitarė Rimas Geniušas, muzikinės dinastijos pradininkas, pianistas ir ilgametis mūsų operos dirigentas.
Tėvas Juozas Geniušas, iš kurio vadovėlių mokėmės istoriją ir dabar vis pavartom padėvėtus jų lapus, turbūt turėjo pomėgį muzikai ir norėjo, kad ji skambėtų šeimos pastogėje. Dar mažamečiam sūnui atgabeno instrumentą. Bet šis nepajuto potraukio naujam šeimos nariui ir pabėgo. O praėjus keleriems metams klaviatūra ėmė vilioti ir Rimas nuo jos nesitraukia visą gyvenimą.
Nors solistu netapo, bet pramokęs buvo ganėtinai pasiruošęs koncertmeisterio veiklai. Ši pareigybė Operos teatre tapo pirmuoju žingsniu į didžiąją muziką. Yra sakęs, kad vėliau, jau tapęs dirigentu, rytmetį pradėdavo J. S. Bacho preliudais: jie lyg kamertonas suderindavo dvasinę būseną visai dienai.

Dvarionaitė M. Ypatinga dinastija // Muzikos barai. 2007, Nr. 3-4, p. 18-19.

Kūrybos vakarai, susitikimai Meno darbuotojų rūmuose ne naujiena, tačiau šeimos vakaras čia vyko bene pirmą kartą. Gausią auditoriją į Baltąją salę sutraukė Geniušai. Tai menininkų šeima – dailininkė grafikė, Lietuvos TSR nusipelniusi meno veikėja Irena Žemaitytė-Geniušienė,  Lietuvos TSR liaudies artistas profesorius Rimas Geniušas bei du jaunieji muzikantai – Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos absolventas pianistas Petras Geniušas ir prieš metus LTSR valstybinę konservatoriją baigęs dirigentas Julius Geniušas.

Narbutienė O. Muzikuoja Geniušų šeima // Tiesa. 1987, kovo 7 d.

Patys jauniausieji mūsų dirigentai, studijavę dirigavimo mokslus Maskvoje ir Leningrade, žinių turi sukaupę nemaža, bet žinios daugiau studijinės, atitrūkusios nuo praktikos (dar kažin kaip pavyksta jas įdiegti?). Mes pradėjome atvirkščiai – nuo konkrečių darbų ir iš karto pajutom, ko nežinome. Mūsų mokslą sąlygojo konkretūs praktiniai poreikiai. Dar niekas neįrodė, kas geriau...

Geniušas R. Iš rankų į rankas // Kultūros barai. 1980, Nr. 8, p. 21-25

R. Geniušas visada santūrus, vengiąs skubių, neapgalvotų sprendimų. Geriau septynis kartus atmatuos, kol pasiryš atrėžti, geriau uždels, bet nedarys neįsitikinęs, kad būtent tai ir būtent taip reikia padaryti. R. Geniušas gerbia kiekvieną, kad ir smulkiausią natelę, kiekvieną tašką prie šešioliktinės, kiekvieną lygą, stakato ar ritento, vengdamas improvizacinio momento. Tad ir jo diriguojami spektakliai yra tikslūs, darniai surepetuoti, nepaliekantys jokių galimybių bet kokiems nenumatytiems atsitiktinumams.

Kalinauskas A. Prie dirigento pulto  // Kultūros barai . 1970, nr. 9, p. 18-20

Visad skvarbus Maestro žvilgsnis, nepamirštama šypsena svečius pasitinkant... Anot jo pusbrolio, profesoriaus Algio Tomo Geniušo, toje šypsenoje esama dar ir šypsenėlės. Mąstytojo, artisto, gal ir diplomato. Nors pamėgtą vienutę pakeitė vežimėlis, matydavai, kad Profesoriaus pakilta ir virš šitokios situacijos. Žvelgdamas į saulėlydžio gaisus, mėgavosi vakaro dovanojama pilnatvės valanda.

Gedgaudas E. Pilnatvės valandos // 7 meno dienos. 2012, vasario 10 d.

R. Geniušo dienoraščius sudaro 6 atsiminimų sąsiuviniai. Atsiminimus jis pradėjo rašyti 1987 m. kovo mėn. Rašė tik į vieną lapo pusę, klijavo nuotraukas, iškarpas, programas ir kt. Pirmieji aprašymai – vaikystės prisiminimai, vėliau – mokslo ir studijų metai, karas ir pokaris, darbas teatre ir konservatorijoje. Paskutinis sąsiuvinis baigiasi 1965 m. apžvalga.