Parodos

Mielai Ievai… Ievos Simonaitytės knygų kolekcijos autografai Nacionalinėje bibliotekoje

  • Simonaityte_1200x1200_001_Parodų sistemai.png

    2022-aisiais sukanka 125 metai, kai gimė viena iš unikaliausių XX a. lietuvių literatūros kūrėjų – Mažosios Lietuvos metraštininkė Ieva Simonaitytė (1897–1978). Be gausios kūrybos – penkiolikos romanų, apsakymų ir autobiografinių knygų, rašytoja paliko ir turtingą asmeninę knygų kolekciją. Ją šiandien saugo trys atminties institucijos: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (1335 tomai), memorialinis I. Simonaitytės muziejus Priekulėje (448 tomai) ir Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune (73 tomai). 163 kolekcijos knygos, kurias I. Simonaitytei įvairiomis progomis dovanojo kolegos rašytojai, vertėjai, jos talento gerbėjai, artimieji, turi dedikacijas.

    Parodoje eksponuojami rinktiniai Nacionalinės bibliotekos fonduose saugomų I. Simonaitytės kolekcijos knygų autografai atskleidžia plačią rašytojos bendradarbiavimo erdvę, kurioje išsitenka ne tik su Mažąja Lietuva siejami žymūs kūrėjai, bet ir daugelis rašytojos amžininkų poetų ir prozininkų. Autografai išryškina įvairias, kartais rečiau afišuojamas rašytojos portreto ir lietuvių literatūros lauko detales, o autografų stilius ir maniera apibūdina ir patį jų autorių.

    Seniausia iš parodoje eksponuojamų I. Simonaitytei dedikuotų knygų – feljetonų ir humoreskų rinkinys „Magaryčios“ (1922), Vasario 16-osios proga gautas iš „Prūsų lietuvių balso“ (1920–1923) redakcijos bendradarbio Juozo Pronskaus. Net tris savo knygas 1935 m. balandžio 18 d. šv. Velykų proga rašytojai padovanojo artimas jos bičiulis Liudas Gira. 1936 m. Simonaitytė už romaną „Aukštųjų Šimonių likimas“ (1935) buvo apdovanota Valstybine literatūros premija. Ta proga rašytojos knygų kolekciją autografuotais kūriniais papildė kiti literatūros premijų laureatai: Liudas Dovydėnas (1936 m. Lietuvos valstybinė premija už romaną „Broliai Domeikos“), Antanas Miškinis (1935 m. „Sakalo“ leidyklos premija už poezijos rinkinį „Varnos prie plento“), Salomėja Nėris (1938 m. Lietuvos valstybinė literatūros premija už poezijos rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“). Tarpukario laikotarpio dedikaciniai įrašai yra lakoniški, bet nuoširdūs. Dažnai į rašytoją kreipiamasi „Mieloji Jeva“, „Miela pajūrio dukra Jeva“, „Miela Ievute Eglaite“, „Klaipėdiete Eglaite-Simonaityte“.

     

  • Ievos Simonaitytės ekslibrisas.jpg

    Ievos Simonaitytės ekslibrisas

    Sovietmečiu Simonaitytė tapo Lietuvos TSR valstybinės premijos laureate (1958), 70-mečio proga jai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos garbės vardas (1967). Pripažinti ir dar tik pradedantys rašytojai savo knygas dedikavo I. Simonaitytei jubiliejinių gimtadienių progomis, norėdami padėkoti už kūrybą, pareikšti pagarbą ir dėmesį. Daugiausia I. Simonaitytės knygų kolekcijoje Juozo Baltušio, Augustino Griciaus, Eugenijaus Matuzevičiaus, Vytauto Sirijos Giros autografų. 1974 m. Lietuvos TSR valstybinę premiją pelniusį savo romaną „Po vasaros dangum“ dovanojo rašytojas Vytautas Bubnys, Jonas Mikelinskas – prieš sovietinius kritikus 1975-aisiais rašytojos apgintą romaną „Genys yra margas“. Sovietmečio autografuose į rašytoją kreipiamasi itin pakiliai, su pompastika ir to meto leksikos trafaretais: „Liaudies rašytoja“, „Drauge Ieva Simonaityte“, „Brangi rašytoja“, „Mylima rašytoja“, „Prozos žodžio meistre“, „Prozos didmeistre“, „Lietuvių literatūros didmeistre“.

    Iliustracijas lydintys tekstai surinkti iš dedikacijų autorių ir pačios I. Simonaitytės prisiminimų, dienoraščių, laiškų, straipsnių ir pasisakymų viešojoje erdvėje. Tikimės, kad paroda sudomins ne tik I. Simonaitytės, bet ir jai knygas dovanojusių rašytojų kūrybos tyrėjus ir skaitytojus.

    Parodą parengė Lietuvos nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus darbuotojai.