Mielai Ievai… Ievos Simonaitytės knygų kolekcijos autografai Nacionalinėje bibliotekoje

Vytautas Karalius. „Sizifas be akmens: mintys ir užuominos“ (1974)

Gerbiamai Liaudies Rašytojai Ievai Simonaitytei su nuoširdžiausia pagarba nuo Karaliaus, tapusio juokdariu.
__________________________________________________________

„<...> Prieš keletą savaičių buvau Vilniuje, ir pačiupusi vieną iš Rašytojų Sąjungos valdybos narių, prispaudžiau jį prie sienos ir paklausiau: pasakyk „auf Ehr und Gewissen“¹, kas yra tasai V. Karalius, kuris rašo eilėraščius? Na, ir pasakė, kad tai tikras klaipėdiškis ir taip toliau, ir pan. Padėkojau jam ir iškėlusi galvą nuėjau. Taigi! Naujas klaipėdiškis rašytojas, poetas – tuo tarpu. O gal iškils į rašytoją dramaturgą arba į rašytoją istoriką, ir ko aš nesugebėjau, tai jis parašys. Ir mūsų kraštas nebus miręs, jis gyvens ir gyvens per daugelį amžių ir gal kada tai vėl susipras ir atgis. Endriau, aš laiminu tavo sūnų. Aš didžiuojuosi juo kaipo klaipėdiškiu. Perduok jam mano nuoširdžius sveikinimus – jeigu jis manęs neniekina, kaip tai daugelis klaipėdiškių daro arba ir pradedantys rašyti poetai... Nenoriu tikėti, kad jis būtų tuščiaviduris, bent jo kūryba tokia neatrodo. <...>“

Ievos Simonaitytės laiškas Endriui Karaliui. Kaunas, 1959, gruodžio 8. In Simonaitytė, Ieva. Raštai. Vilnius: Vaga, 2003, t. 7, p. 492. 


__________________________________________________________
¹ Garbingai ir sąžiningai (vok.).