Užsienio profesionalai – Lietuvai

Esu gimęs 1884 m. Charkove, Ukrainoje. Pagal senąjį kalendorių buvo birželio 13-oji, pagal naująjį – birželio 25-oji. Mano tėvas Ignas Florijonas caro kariuomenėje tarnavo pulkininku. Esu kilęs iš senos Lietuvos bajorų šeimos, kuri ne vieną kartą minima Lietuvos metraštyje. Veryhos turėjo dvarus Lietuvoje, Gudijoje ir Ukrainoje (kai kurie skelbėsi net kunigaikščiais). Šeima buvo kariška ir giliai tikinti. Pulkininkas I. F. Veryha rūpindamasis vietinių gyventojų tikybiniais reikalais dovanojo iš Lekėčių palivarko bažnyčiai žemės sklypą, kad Lekėčių miestelyje būtų įsteigta parapija.

1903 m. baigiau Pirmąją gimnaziją Vilniuje, o 1909 m. – Teisių fakultetą Petrapilyje. Tų pačių metų spalį įstojau Valstybės tarnybon į Petrapilio Iždo rūmus kaipo valdininkas ypatingiems reikalams. Išlaikęs dar specialinius egzaminus, 1911 m. buvau paskirtas Petrapilyje mokesčių inspektoriaus padėjėju, o prieš karą, 1914 m. birželį, buvau paskirtas Vilkaviškio ir Naumiesčio (Vladislavovo) apskričių mokesčių inspektorium. 1915 m. mane komandiravo į Generalinio štabo centralinę valdybą (prie general-kvartirmeisterio). 1916 m. buvau paskirtas Carsko-Sielsko apskrities antrojo rajono mokesčių inspektorium ir toje tarnyboje išbuvau ligi revoliucijos. Į Lietuvą grįžau 1918 m. Įstojau valstybės tarnybon Finansų ministerijon 1919 m. sausio mėnesį. Tarnavau čia juriskonsultu ligi 1923 m. sausio. Pirmininkavau Ministerijų juriskonsultų komisijoje. Nuo 1923 m. likau Lietuvos universiteto Teisių fakulteto išrinktas finansų mokslo katedros vyresniuoju asistentu ir nuo spalio 1923 m. skaičiau apie Lietuvos mokesčius. 

Buvo 1877 m., kai išvydau pasaulį Stavropolyje, Rusijoje. 1895 m. baigiau Stavropolio klasikinę gimnaziją ir įstojau į Maskvos universiteto Matematikos fakultetą. Matematiku, kaip galite nujausti, netapau. Perėjau į Teisių fakultetą, kurį baigiau po ketverių metų, pačioje amžių sandūroje. Po to likau universitete, Tarptautinės teisės katedroje, ruošdamasis tapti profesoriumi. Tik nepagalvokite, kad visą jaunystę praleidau universitete ir bibliotekose. Mane traukė menas, ypač novatoriškos jo bangos. Susipažinau su poetais Jurgiu Baltrušaičiu, Valerijumi Briusovu, Georgijumi Čulkovu. Su jais patekome į Morozovos literatūrinį saloną. 1905 m. universitetas mane dvejiems metams išsiuntė į užsienį rinkti medžiagos magistro disertacijai. Iškeliavau į patį Paryžių! Ten irgi patekau į rusų meninius ir literatūrinius ratelius, domėjausi liberaliomis idėjomis. Kai sugrįžau į Rusiją, įsibėgėjo mano akademinė karjera: skaičiau lekcijas Maskvos universitete. 1913 m. Maskvos universitete apsigyniau daktaro disertaciją. Tais pačiais metais perėjau į Petrapilio universitetą, kur tapau ekstraordinariniu profesoriumi. Tuo pat metu kaip kritikas rašiau literatūriniams žurnalams, toliau bendravau su modernistais. Tęsėsi mano draugystė su G. Čulkovu, Aleksiejumi Tolstojumi. Pamenu, su Aleksandru Bloku buvome susitikę Carskoje Selo.

Vėliau dėsčiau Permės universitete. 1919-ųjų pavasarį kaip tarptautinės teisės ekspertas patekau į pirmąją sovietinę delegaciją Berlynan. Atsisakiau su delegacija sugrįžti į Sovietų Rusiją ir tapau, kaip sakoma, vienu iš pirmųjų nesugrįžusiųjų. Ten rašiau tokiems leidiniams kaip „Rusijos balsas“, „Rusų emigrantas“. Parašiau knygą „Berlyno naktys. Mintys apie rusų revoliuciją“, kuri, deja, nebuvo išleista. Labai daug savo laiko ir darbo paskyriau žurnalo „Rusiška knyga“ leidybai. Pamažu atsidūriau pačiame Berlyno rusų literatūrinio gyvenimo centre.

Tai tęsėsi iki 1924 m., o tada išvykau į Kauną ir tapau Teisės fakulteto ordinariniu profesoriumi. Pamenu, atvykęs apsigyvenau viešbutyje „Metropol“. Už galimybę Kaune dirbti pagal profesiją turėčiau būti dėkingas savo senai pažinčiai su Augustinu Voldemaru. Universitete dėstau tarptautinę ir romėnų teisę. Lietuvių kalba išleidau kelis darbus teisės temomis, tarp jų – pirmąjį „Tarptautinės teisės kurso“ tomą, skirtą konstitucinei tarptautinei teisei. Domiuosi po karo užgimusia Tautų Sąjungos idėja.