Užsienio profesionalai – Lietuvai

Gimiau ir augau Šveicarijos vokiečių šeimoje, emigravusioje į Rusiją. Nors gyvenome Petrapilyje, šeima išlaikė Šveicarijos pilietybę ir šeimos tradicijas. 1912 m. pirmojo laipsnio medaliu baigiau tuometinį Petrapilio universitetą. Iš badaujančio Petrapilio atsidūriau Dorpate ir jame jau buvau pragyvenęs 4 metus, kai gavau laišką su ligi tol man nematytu pašto ženklu. Tatai buvo 1922 m. pradžioje. Laiškas buvo parašytas prancūziškai, iš gamtos tyrimų stoties Kaune, kurioje tuo metu buvo įsikūręs Matematikos-gamtos skyrius, o dekanas buvo prof. T. Ivanauskas. Savo laiške jis mane labai mandagiai pakvietė į šį fakultetą dėstyti augalų sistematikos. Aš sutikau važiuoti į Lietuvą.

Man buvo įdomu joje gyventi, pradėti naują darbą, tirti šio krašto augmeniją, nesikuklinsiu – būti botanikos mokslo pionierium. Pradėjau skaityti studentams botaniką rusų kalba, o po dvejų su puse metų jau skaičiau lietuviškai. Opiausias dalykas buvo surasti kambarį mano motinai – žmonišką kambarį. Tokių kambarių, prie kokių ji buvo pripratusi Šveicarijoje, Kaune tuomet nebuvo galima gauti. Užleidau jai savo gautąjį kambarį, o pats gyvenau Gamtos tyrimo stotyje. Tiktai savo mokslinio idealizmo dėka galėjau pakelti tokį gyvenimą. Žinojau, kad ilgainiui turėsiu butą prie botanikos sodo, Fredoje.

Pamažu viskas pasisuko geryn. Sunku buvo pradžioje su knygomis, sunku su patalpomis, nebuvo nė augalų modelių, paveikslų, neturėjau asistentų. 1922 m. vasarą su fakulteto pinigine pašalpa nuvažiavau į Vakarų Europą, aplankiau botanikos sodus Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, susipažinau su botanikos sodų įrengimais, su direktoriais, su institutais, nupirkau knygų, pradėjau rinkti sėklas, o rudenį pradėjau Kaune botanikos sodą steigti. 1923 m. pavasarį buvo pastatytas pirmasis šiltnamis su katiline ir tada, valstybės prezidentui A. Stulginskiui dalyvaujant, buvo atidarytas botanikos sodas Kaune. Per visą mano darbo laikotarpį universitete (iki 1940 m.) man vadovaujant buvo apginti 44 diplominiai darbai. Mokslą mylėjau užvis labiau. Buvau botanikos žodyno komisijos, Lietuvos ir Šveicarijos draugijos narys, vienas iš Tabako augintojų draugijos steigėjų. Redagavau „VDU botanikos sodo raštus“, sudariau Lietuvos augalų geografijos metmenis, rinkau floros aprašymų bibliografiją. Parašiau apie 150 mokslo darbų. Leidau knygas augalų geografijos, geobotanikos, augalų sisteminimo klausimais. Gyvendamas Kaune parengiau augalų sistematikos vadovėlį mokyklai ir studentams. Vokiečių kalba parašiau išsamią monografiją „Lietuvos augalų geografija“. Už visus savo darbus gavau ne tik universiteto, bet ir valstybės įvertinimą – 1932 m. vasario 16 d. man įteiktas LDK Gedimino III laipsnio ordinas.

Sovietams okupavus Lietuvą teko išvykti gyventi į Šveicariją.

Gimiau 1895 m. kitame pasaulio krašte – tolimojoje Javos saloje Indonezijoje. Neilgai trukus su tėvais grįžome į Amsterdamą, kur baigiau mokyklą, o 1916 m., jau įsibėgėjus karui, išvykau studijuoti į Ciurichą. 1921 m. ten apgyniau geologijos mokslų daktaro laipsnį, grįžęs į Olandiją pradėjau dirbti Delfto Aukštojoje technikos mokykloje.

1923 m. vasarą Kauno universitete buvo įkurtas Geologijos kabinetas, o šio pasakojimo autorius buvo pakviestas užimti vedėjo vietą ir įpareigotas pradėti geologinius šalies tyrinėjimus. 1924-ųjų vasarą suorganizavau geologinę ekspediciją, kurios speciali užduotis buvo ištirti Lietuvos prekvarterinį laikotarpį ir nustatyti galinčius būti naudingais mineralus. Pasirengimas šiai ekspedicijai vyko Kaune, o tokioje šalyje, kur „daug kalbama, bet mažai daroma“, jis užtruko ilgai. Sunku trumpai apibūdinti įvairias pasirengimo fazes, nesibaigiančias diskusijas su Lietuvos ministeriais bei vadovais ir autonominio Kauno universiteto Matematikos-Gamtos fakulteto dekano elgseną. Lietuvių biurokratija prilygo senosios Rusijos tvarkai... Tai, kad Kaune nebuvo nutekamųjų vamzdžių, vandentiekio ir dujų, kenkė miestui kaip valstybės sostinei. Gyventojų perteklius ir didelis būstų stygius vertė jausti didelį civilizacijos produktų trūkumą. Todėl Nemunas prie Kauno buvo labai užterštas fekalijomis. Bet daugybė moterų ir merginų kasdien skalbė rūbus jame, didelė dalis gyventojų vartojo šį vandenį kaip geriamąjį. Nenuostabu, kad šiltinė Kaune buvo labai paplitusi.

Taigi apie ekspediciją. Jos maršrutą suskirstėme į tris etapus, kiekvienam skirdami tris keturias savaites. Pirmajame etape planavome patyrinėti Nemuno slėnį netoli Kauno, Dubysos slėnį, kuris pietų kryptimi kerta Žemaitijos plynaukštę ir baigiasi Ventos aukštupyje ties Papilės miesteliu. Nors ekspedicija tęsėsi tiktai pustrečio mėnesio ir lyginant nedidelis Lietuvos žemės plotas liko ištirtas, pasiekti rezultatai buvo labai patenkinami. Surinkta gan daug moksliško materialo ir surasti ekonomijos žvilgsniu svarbūs mineralai, kurių svarbiausi: geležies rūda, anglies buvimo žymės, kalkės klintys ir dolomitas kalkėms deginti bei cemento gaminimui gipsas. Vis tik grįžus į Kauną prasidėjo nesusipratimų virtinė. Negavau pažadėtų dviejų kambarių kolekcijai susidėti, į man duotąjį kambarėlį negalėjau patalpinti net dalies kolekcijos, jos negalėjo ten būti tvarkomos, tyrinėjamos, ir jau jokios kalbos negalėjo būti apie darbus su studentais, net ir knygos buvo supakuotos ir negalėjo būti naudojamos. Taip vėlavo paskaitų studentams pradžia, o fakulteto valdžia nutarė, jog tai pakankama priežastis mane iš universiteto atleisti. 1925 m. pradžioje apleidau Lietuvą. O ekspedicijos rezultatus pirmą kartą paskelbiau 1926 m. olandų geologiniame žurnale.