Užsienio profesionalai – Lietuvai

Nemėgstu kalbėti apie praeitį, bet jeigu jau labai prašote... Gimiau 1891 m. gegužės 30 d. Petrapilyje, Rusijoje. Daug kas galvoja, kad Švedė yra mano slapyvardis, tačiau iš tiesų tai mano mergautinė pavardė. Kaip jūs, lietuviai, sakote – Švedaitė. Senelis Robertas, dailininkas portretistas, gimė vargingoje šeimoje kažkur Lifliandijoje – kur dabar Latvija ir Estija. Tėvas Johanas į pasaulį atėjo Rygoje. Nors tapo inžinieriumi ir Petrapilyje dirbo Kelių susisiekimo ministerijoje, tačiau tiesiog dievino muziką: buvo Kamerinės muzikos draugijos narys ir griežė pirmuoju smuiku kvartete. Tėvas labai džiaugėsi savo vaikų meniniais gabumais, samdė mokytojus. Tiesa, mano sceniniai polinkiai tėveliui nepatiko.

Tėvo valia, po gimnazijos baigimo turėjome verstis taip, kaip mūsų galvos išnešė. Iš namų išėjau su lagaminėliu ir 10 rublių. Gyvenau valgio ir mokslo alkiu, iš kurio žinojau vienintelę išeitį – darbą. Būdavo, kad per naktį siūdavau pagalvėles sofoms arba spalvindavau kokio architekto planus, jog užsidirbčiau kapeikų, o dieną eidavau mokytis tapybos ir piešimo. Nuostabusis profesorius Dmitrijus Konstantinovičius Kavkazskis, pas kurį, beje, mokėsi ir Mstislavas Dobužinskis, patikėjo mano gabumais ir savo studijon priėmė be mokesčio už mokslą. Su metais mokslo alkis neblėso: pas talentingiausius mokytojus mokiausi tapyti, šokti baletą, net pantomimos. Kokie laikai tai buvo Petrapilyje! Pamenu, su bičiuliais alpome dėl novatoriškų meno bangų, dėl Mejerholdo, Diagilevo, Baksto...

Su Vladimiru susituokėme karo metais, be didelių iškilmių, tuomet jis dar buvo Meno akademijos studentas. 1919 m. atvykome į Vilnių, bet užėjus lenkams teko persikelti į Kauną. Iš jo išvykome į Berlyną, kur Vladimiras dirbo baldų fabrike, o aš pasinėriau į meno pasaulį, tačiau po metų ar dvejų likimas vėl mus parvedė į Kauną.

Laikinojoje sostinėje užsiėmiau tuo, kas mieliausia mano širdžiai, – menu. Iš pradžių pasirodydavau kaip balerina solistė, tačiau buvo akivaizdu, kad Lietuvai verkiant reikia baletmeisterio ir baleto mokyklos, todėl 1921 m. įkūriau pirmąją lietuvių baleto mokyklą. 1922 m. surengiau kvotimus prieš publiką Valstybės teatre. Svečių salė buvo pilnutėlė, apie mus rašė laikraščiai!

Kaune paruošiau baletų operoms Valstybės teatre, mano mokiniai tapo baleto artistais. Dirbau teatro dailės srityje, kūriau dekoracijas ir kostiumų eskizus. Neapleidau ir tapybos: pati tapiau ir pozavau kitų menininkų kūriniams.

Kaip jau supratote, Lietuvoje suradau savo vietą. 1933 m. buvau priimta Lietuvos pilietybėn ir įgijau aktyvias politines teises. 

Taip įpratau, kad žmonės į mane kreipiasi „Juozai“, jog net keista, kad kažkada buvo kitaip. Gimiau 1896 m. spalių mėn. 18 d. Bazelio mieste (Šveicarijoje). Ten ir pradinę bei vidurinę mokyklas lankiau.

Vidurinėje mokykloje ypatingos domės kreipiau į literatūras ir kalbas. Dar prieš karą važinėjau į Vokietiją, Prancūziją, Italiją, kur vietose studijavau minėtų kraštų kalbas ir literatūras. 

Vidurinėje mokykloje likdavo gan daug laisvalaikio, kurį sunaudodavau įvairių literatūrų studijavimui, tad perėjęs universitetan turėjau prieš kitus tam tikrą pirmenybę: medžiaga man buvo žinoma, reikėjo ją tik pergalvoti ir sutvarkyti.

1915 m. išlaikiau „maturiteto“ kvotimus ir perėjau universitetan. Studijavau 1915–16 m. žiemos semestre tarptautiniame Katalikų Universitete Friburge (Šveicarijoje), 1916 m. vasaros semestre – Bazelio universitete, 1916–17 m. žiemos, 1917 m. vasaros ir 1917–18 m. pradžioje žiemos semestrus studijavau vėl Friburge. 1918 m. pradžioje persikėliau Lozanon. To miesto universitete ir studijavau iki 1918 m. gruodžio mėn. Tą mėnesį grįžau Friburgan, kur ir išlaikiau 1918 m. gruodžio mėn. 22 d. Filosofijos fakultete kvotimus filosofijos daktaro laipsnį gauti. Po kvotimų, 1919 m. sausio mėn., persikėliau Bernan, kur iki vasaros atostogų dar klausiau Berno universiteto lekcijas.

Laike karo tarnavau Šveicarijos kariuomenėje ir 1917 m. tapau pakeltas į pėstininkų leitenanto laipsnį.

1919 m. turėjau laikinai nutraukti mokslišką darbą ir persikelti Berlynan, kur 1919 m. rudenį prie Lietuvos Pasiuntinybės rūpinaus spaudos reikalais. 1919 m. spalių mėn. atvykau Lietuvon ir dirbau Užsienių reikalų ministerijoje, kaipo tos ministerijos patarėjas. 1920 m. balandžio mėn. tapau paskirtas Užsienio reikalų ministerijos Informacijos departamento ir kiek vėliau Lietuvos telegramų agentūros „Eltos“ direktoriumi. Ten dirbau iki 1922 m. vasario mėn. 4 d. Paskui pasitraukiau tikslu vėl mokslišką darbą dirbti ir dalyvauti Lietuvių Katalikų draugijų gyvenime.

Mane, Vosylių Sezemaną, likimas susiejo su keturiomis šalimis: Suomija, Rusija, Vokietija ir Lietuva. Gimiau 1884 m. gegužės 31 d., užaugau Peterburge ir Vyborge, kur mūsų šeima praleisdavo atostogas ir savaitgalius.

Peterburge baigiau vokišką Katharinen-Schule, įkurtą mano senelio. Ten mokiniai įgydavo gryną klasikinį išsilavinimą. Į Peterburgo universitetą įstojau tapti gydytoju, tačiau veikiai pasukau prie filosofijos ir filologijos. Mano mokytoju buvo iškilus filosofas Nikolajus Losskis. Studijų metais buvau išvykęs į Vokietiją – neokantininkų mokykla garsėjantį Marburgą. Ten sutikau ispanų filosofą Ortegą y Gassetą, kuris man paliko neišdildomą įspūdį, ir kitų įdomių mąstytojų. Būtent Marburge labai susibičiuliavome su Nicolai Hartmannu, kuris vėliau mane rekomendavo Lietuvos universitetui. 1913 m. išlaikiau magistro egzaminus Peterburge. Po studijų baigimo iki 1918 m. Peterburgo universitete dirbau privatdocentu. Vėlesnis penkmetis dėl situacijos Rusijoje man buvo labai permainingas: 1918–1919 m. dirbau docentu Viatkos pedagoginiame institute, 1919–1921 m. Saratovo universiteto docentu. Trumpai pagyvenau Helsinkyje, bet negavau vietos jo universitete, todėl 1922 m. išvykau į Berlyną, kur, pakeitęs kelis darbus, pagaliau gavau docento vietą Rusų mokslų institute. Po visų šių klajonių 1923 m. atvykau į Kauną ir tapau Lietuvos universiteto Filosofijos katedros ekstraordinariniu profesoriumi. Turėčiau pasakyti, kad lietuvių kalbos pramokau gan greitai. 1929 m. lietuvių kalba išleidau „Logikos“ kursą. Dėsčiau pagrindinius filosofijos kursus, tokius kaip minėtoji logika, filosofijos įvadas, estetika. 

Džiugu, kad į Kauną atsikviečiau ir savo bičiulį, istoriką ir filosofą Levą Platonovičių Karsaviną, su kuriuo susipažinome Berlyne. Levas čia kuo puikiausiai pritapo, neįtikėtinai greitai išmoko lietuvių kalbą. 

1931 m. sausį, per Rusų studentų susivienijimo balių, susipažinau su savo mieląja žmona Vilma. Ją šokdino ir Levas, tačiau man pasisekė labiau patraukti akį. Po vestuvių išsinuomojome butą Tumo-Vaižganto gatvėje. Butas erdvus ir patogus, tačiau materialiniai dalykai man nelabai rūpi. Svarbiausia vidinis grožis, tobula siela. Nors įsiliejau į Kauno gyvenimą, nenutraukiau saitų su užsieniu. Branginu ryšius su kitais Rusijos intelektualais, kelis kartus per metus išvykstu svetur, dažniausiai – į Paryžių, kuriame gyvena mano vaikai iš pirmos santuokos.