Užsienio profesionalai – Lietuvai

Lietuviai mane dažnai pavadina ne Franzu, o tiesiog Pranu. Gimiau Bazelyje, Šveicarijoje. Studijavau filologiją savo gimtajame mieste, Bazelio universitete, kur mane patraukė lotynų ir graikų kalbos. 1919 m. Bazelio universitete įgijau filosofijos daktaro laipsnį. Prieš atvykdamas į Lietuvą, atokioje Fetano mergaičių gimnazijoje dėsčiau lotynų ir graikų kalbas bei senovės istoriją. Atsimenu, kaip žiūrėdavau į tylias kalnų viršūnes, besiilgėdamas kultūrinio gyvenimo. Laiškuose studijų laikų bičiuliams klausinėjau, ar niekas nežino kokio darbelio arčiau mokslo įstaigų ir teatrų.

Iki šiol esu dėkingas Juozui Eretui, kad mane rekomendavo Lietuvos universiteto profesoriams, kai šie ieškojo docento senosioms kalboms dėstyti. Priėmęs pasiūlymą 1924 m. atvykau į Kauną. Tiesą pasakius, tų metų Kaunas man paliko labai slogų įspūdį. Net išsiunčiau telegramą, kad noriu sugrįžti į senąją vietą gimnazijoje, bet gavau atsakymą, kad ji jau užimta. Noromis nenoromis pasilikau Lietuvos universitete, kur tapau Humanitarinių mokslų fakulteto lotynų kalbos ir literatūros docentu. Bėgant metams laikinoji Lietuvos sostinė gražėjo, o aš pats įaugau į universiteto gyvenimą. 1930 m. buvau paskirtas Klasikinės filologijos katedros ekstraordinariniu profesoriumi.

Širdingai gilinausi į lietuvių kalbos subtilybes ir stengiausi kalbėti kuo taisyklingiau. Net paskelbiau darbų lituanistikos temomis. Mano skrupulingumas pravertė kolegoms šveicarų kalbininkams Maxui Niedermannui ir Alfredui Sennui, nes drauge pradėjome leisti „Lietuvių rašomosios kalbos žodyną: lietuviškai vokišką dalį“. Tai buvo didžiulis, tiesiog neaprėpiamas darbas.

Visgi kauniečiai mane pirmiausia mato kaip lotynų kalbos dėstytoją, į mano paskaitas apie lotynų autorius susirenka tiek humanitarai, tiek teisininkai. Be savo pagrindinės tarnybos universitete, dar einu Kauno Vokiečių gimnazijos lotynų kalbos dėstytojo pareigas.

Nepaisant mano mokslinio rimtumo, kai kas pasako, kad esu panašus į poetą. Yra tiesos. Man labai įdomu tyrinėti eilėdarą, literatūros kūrinių stilių. Tiesą pasakius, pats rašau eiles lotynų kalba, bet droviuosi jas rodyti platesnei auditorijai. Štai manasis Lietuvos himno vertimas į lotynų kalbą: „O virum mater, Lituana tellus, / fortium et quae nos alis, alma nutrix...“ 

Aš gimiau 1906 m. Švedijoje. Studijavau Upsalos universitete, kur profesorius Richardas Ekblomas mane supažindino su slavistika ir baltistika. Po studijų turėjau progą pačioje Lenkijoje pasigilinti į lenkų filologiją. Dėstydamas švedų kalbą Krokuvos universitete, susipažinau su žymiais polonistais. Vėliau perėjau prie pažinties su lietuvių kalba ir Lietuva. 1935–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete dėsčiau švedų kalbą, taip pat skaičiau epizodinius kursus apie švedų kultūros bruožus, švedų XIX a. literatūrą ir kursą apie žymų švedų dramaturgą Augustą Strindbergą.

Laisvesnį vasaros laiką išnaudodavau savo tyrinėjimams: leisdavausi į ekspedicijas po buvusią jotvingių žemę, kur tyrinėdavau vietos gyventojų kalbą. Įtariu, kad vietiniai žmonės dar ilgai nepamirš aukšto svetimšalio, kuris norėdavo su jais pasišnekėti. Teritorija mane domino kaip vieta, kurioje susiduria Rytų slavams, Vakarų slavams ir baltams būdingi elementai. Tyrinėjimai tapo disertacijos, kurią paskyriau motinai, pagrindu. Džiugu, kad mano ilgas ir kruopštus triūsas buvo įvertintas: gavau slavų kalbų lektoriaus vietą savo alma mater, Upsalos universitete, o netrukus persikėliau į Lundą, kur tapau slavų kalbų profesoriumi.

Gimiau 1899 m. Elzaso mieste Blotzheime, dabartinėje Prancūzijoje. Mokslai man puikiai ėjosi nuo jaunumės. 1918 m. Šveicarijoje vien geriausiais pažymiais baigiau literatūrinę Sankt Galeno kantono gimnaziją. Ji kalbininko profesijai padėjo puikius pamatus: mokiausi vokiečių, lotynų, graikų, prancūzų, italų ir hebrajų kalbų. 1921 m., praėjus vos trejiems metams nuo gimnazijos baigimo, Fribūro universitete įgijau daktaro laipsnį. Studijuodamas bendravau su Stasiu Šalkauskiu, Juozu Purickiu, Kaziu Pakštu ir kitais lietuviais. Kai mano tautietis Juozas Eretas, su kuriuo studijų pradžioje susipažinau brolijoje, pasiūlė vietą Lietuvos telegramų agentūroje ELTA, nusprendžiau išbandyti laimę besikuriančioje šalyje. 1921 m. atvykęs į Lietuvą dar tiksliai nežinojau, kam norėčiau paskirti savo gyvenimą. Dirbau „Eltoje“ referentu, mokytojavau „Pavasario“ sąjungos suaugusiųjų ir „Aušros“ gimnazijose. Dažnai susitikdavau su pasišventusiais kalbininkais: lietuviu Kazimieru Būga ir tais metais Lietuvoje viešėjusiu šveicaru Maxu Niedermannu. Per pirmuosius metus Lietuvoje supratau, kad suksiu į akademiko kelią. 1922 m. rugsėjį buvau priimtas į Teologijos-filosofijos fakultetą dėstyti lotynų literatūros istorijos ir graikų kalbos. Vos po kelių mėnesių, 1923 m. sausį, pradėjau dėstyti ir Humanitarinių mokslų fakultete: tapau docentu Graikų kalbos ir literatūros katedroje. 1926 m. Humanitariniame fakultete man buvo pavesta Lyginamojo kalbų mokslo katedra, kur visus dalykus privalėjau dėstyti lietuvių kalba.

Gyvendamas Lietuvoje išleidau trumpą lietuvių kalbos vadovėlį vokiečių kalba „Kleine Litauische Sprachlehre“ (1929 m.), „Kalbos sąvoką ir kai kuriuos jos pritaikymus“ (1929 m.) ir kitų darbų, susijusių su kalbotyra bei lietuvių kalba. Su tėvynainiais M. Niedermannu ir F. Brenderiu pradėjome rengti tikrą magnum opus: „Lietuvių rašomosios kalbos žodyną: lietuviškai–vokišką dalį“.

1930 m. su šeima išvykome į garsųjį Jeilio universitetą JAV. Nors dabar gyvenu Amerikoje, mano gyvenimas amžiams susietas su Lietuva ne tik dėl aistros lietuvių kalbai. Vedžiau lietuvę Mariją Vedlugaitę, Lietuvoje gimė dvi mūsų dukrytės.