Avromas Suckeveris Vilniuje nugyveno du trumpus ir audringus gyvenimus. Pirmas prasidėjo 1921-aisiais, kai būdamas vienuolikos metų, prieš tai netekęs tėvo Sibire, kur šeima buvo Pirmojo pasaulinio karo metu, jis apsigyveno Vilniuje su mama. Mokėsi chederyje ir gimnazijoje, klausėsi kursų Vilniaus universitete, pradėjo rašyti ir skelbti poeziją. Svarbiausia šio gyvenimo dalis buvo draugystė su kitais žydų poetais ir dailininkais, su kuriais 1933 m. Suckeveris įkūrė grupę Jung Vilne (Jaunasis Vilnius). Jau 1937 m. išleista pirma poezijos knyga, kita – 1940-aisiais.
Antrojo vilnietiško gyvenimo pradžią Suckeveriui ir jo šeimai – mamai ir žmonai – žymėjo 1941-aisiais įvykdyta nacių okupacija ir geto įsteigimas. Net ir susidurdamas su tokiais nepakeliamais išbandymais, kaip motinos ir naujagimio sūnaus praradimas, net ir stebėdamas Vilniaus žydų nušlavimą nuo žemės paviršiaus, Suckeveris toliau rašė poeziją, tik jau visiškai kitokią, tarsi pakeitusią veidą, kovojančią prieš nebūtį. Suckeveris gete iš tiesų kovojo: už žydų kultūros vertybių išgelbėjimą nuo nacių rankų, už intelektualios, fizinės ir kūrybinės raidos sąlygų sudarymą geto vaikams, pagaliau – išėjo į partizanų būrį kovoti su ginklu rankose.
Po Vilniaus išlaisvinimo nuo nacių Sutzkeveris su kovos ir kūrybos draugais bandė atstatyti mieste žydų bendruomeninį gyvenimą ir kultūrą. Tik suvokęs, kad tai nebeįmanoma, jis paliko savo Vilnių. Bet čia liko jo darbai, iš kurių svarbiausias – išgelbėtos knygos ir rankraščiai, šiandien saugomi Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje. Tarp jų neseniai atrasti ir Avromo Suckeverio geto laikotarpio rankraščiai. Juos, kartu su kitais Suckeverio bei jo draugų kūriniais, galima pamatyti šioje parodoje.
