Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 metų

Nėra abejonių, kad be galo gausi ir įvairi JAV lietuvių žiniasklaida yra verta atskiros parodos. Šalia dienraščių („Draugas“), savaitraščių („Dirva“) ir žurnalų („Lituanus“, „Lithuanian Heritage Magazine“, „Bridges“) savo leidinius leido ar tebeleidžia tokios organizacijos, kaip „Lietuvos vyčiai“ („Vytis“), Lietuvių skautų sąjunga („Skautų aidas“), Ateitininkų federacija („Ateitis“), Čikagos lietuviai jėzuitai („Laiškai lietuviams“) ir lietuviai evangelikai reformatai („Mūsų sparnai“), „Santaros-Šviesos“ federacija („Metmenys“), Pasaulio ir Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjunga („Technikos žodis“), JAV lietuvių filatelistų draugija „Lietuva“ („Lietuva“), Balzeko lietuvių kultūros muziejus („The Lithuanian Museum Review“) ir kt. Savo leidinį turėjo net mažieji skaitytojai. Ilgą laiką „Eglutė“ buvo vienintelis lietuviškas vaikų leidinys išeivijoje.

Apie 1990-uosius senąją spaudą papildė informaciniai leidiniai, kuriuos pradėjo leisti jaunosios kartos JAV lietuviai, reaguodami į to meto politines realijas ir taip prisidėdami prie Lietuvos laisvinimo darbų. Nemaža jų dalis (pavyzdžiui, „The Lithuanian Times“) buvo leidžiami anglų arba anglų ir lietuvių kalbomis, mat didžiajai daliai jau Amerikoje užaugusios jaunesnės kartos žmonių lietuvių kalba buvo tik namuose vartojama kalba. Be to, angliški leidiniai suteikė galimybę žinią apie Lietuvos nepriklausomybės siekį paskleisti plačiau ir tarp amerikiečių.

Beveik visu dešimtmečiu vėliau JAV lietuvių spaudos padangėje lyg grybai po lietaus pradėjo dygti naujausios emigracinės bangos atstovų įkurti leidiniai. Nuo senosios spaudos jie skyrėsi tiek išvaizda, tiek garsiai deklaruojamu noru iš to uždirbti. Tokie savaitraščiai kaip „Amerikos lietuvis“, „Čikagos aidas“, „Verslas.us“, „Info tiltas“ ir kt. atmetė tradicinius laikraščių leidybos modelius, kurie išsilaikė iš prenumeratos, skaitytojų aukų ir (ar) specialiai tam įkurtų paramos fondų, ir bandė savo leidinius finansuoti gausiai skelbdami reklamą ir skelbimus. Deja, nestabili ekonominė padėtis šalyje, sunkiai lietuviška spauda sudominama trečioji emigrantų banga, internetas ir kitos priežastys lėmė, kad šiandien iš šešių trečiosios lietuvių emigrantų bangos leistų leidinių tebeina vienas – „Čikagos aidas“.

„Draugas“

JAV lietuvių katalikiškas laikraštis „Draugas“ (įkurtas 1909 m. liepos 12 d.), ilgiausiai už Lietuvos ribų be pertraukos leidžiamas lietuviškas laikraštis, išgyveno ne vieną krizę. Ilgoje 111 metų istorijoje būta ir gražių dešimtmečių, kai „Draugas“ buvo ne tik laikraštis, bet ir lietuviškos spaudos JAV centras. Laikraščio, kurį įkūrė JAV lietuviai kunigai ir kurį šiandien leidžia tėvai marijonai, gyvastis didžiąja dalimi priklausė nuo lietuvių emigracijos į Ameriką bangavimo. 1989 m. laikraščio vyr. redaktorius kun. Pranas Garšva, MIC, konstatavęs emigracijos bangų ir kartų kaitą, priminė akivaizdžią tiesą, kad „Draugo“ ateitis bus tokia, kokia bus svetur gyvenančių lietuvių ateitis. Po 1990 m., retėjant skaitytojų skaičiui, o naujausiai lietuvių emigracijos bangai pirmenybę teikiant internetui, dienraščiui atėjo sunkūs laikai, o su jais ir neišvengiamos permainos.

1993 m. pirmą kartą prie vyr. redaktoriaus vairo stojo moteris. Po metų kitų redakcijoje pradėjus dirbti vien tik moterims, pasigirdo replikų, kad „Draugas“ turėtų tapti „Drauge“. Prisitaikant prie naujų sąlygų ir skaitytojų poreikių, 1996 m. liepos 9 d. išleista pirmoji laikraščio šeštadieninė laida anglų kalba. Nors atsiliepimai apie naują leidinį buvo teigiami, pasigirdus priekaištų, kad „The Friend“ yra pirmųjų leidėjų idėjos išdavimas, po pusmečio jo leidyba sustabdyta. Siekiant pritraukti naujus emigrantus, 2004 m. sausio 7 d. „Drauge“ pradėtas leisti priedas „Bičiulystė“ (red. Ligija Tautkuvienė). Deja, po ketverių metų jis iš dienraščio dingo.

2005 m. pirmą kartą „Draugo“ istorijoje pasikeitė laikraščio formatas – skaitytojus pasiekė mažesnis leidinys, užtat su dvigubai didesniu puslapių skaičiumi. Netrukus buvo įsigyti nauji kompiuteriai, kurie, pasak vyr. redaktorės Danutės Bindokienės, leido „Draugui“ pagaliau įžengti į XX a. 2011 m. dienraštis imtas leisti tris kartus per savaitę. Šį žingsnį Lietuvių katalikų spaudos draugija pavadino gynybiniu, „kuris įgalins laimėti kovą su nepalankiomis JAV ekonominėmis sąlygomis“. 2011 m. sausio 12 d. „Draugas“ pirmą kartą išėjo spalvotas. Šiandien didžioji „Draugo“ turinio dalis skirta JAV lietuvių gyvenimo aktualijoms. Dalį leidinyje pasirodančių straipsnių galima skaityti interneto svetainėje www.draugas.org. Ten taip pat rasite ir „Draugo“ archyvinius numerius. 

„Draugui“ minint 100-metį, žurnale „Lituanus“ paskelbtas Danguolės Kviklys straipsnis anglų kalba, jame apžvelgiama leidinio istorija.

„Draugo“ numeriai portale epaveldas.lt (1909–2010).

„Draugo“ priedas „Mokslas. Menas. Literatūra“

Nuo 1949 m. leidžiamas „Draugo“ priedas „Mokslas. Menas. Literatūra“ (šiandien „Kultūra: Menas. Literatūra. Mokslas“) tarp skaitytojų geriau žinomas šeštadieninio arba kultūrinio priedo pavadinimu. Pasak ilgamečio „Draugo“ bendradarbio Stasio Goštauto, būtent šis prel. Juozo Prunskio sumanymas leidžia JAV lietuvių laikraštį prilyginti dviem pasaulinio garso laikraščiams – „New York Times“ ir „Financial Times“, kurių savaitgaliniuose kultūrai skirtuose prieduose galima sužinoti visas svarbiausias literatūros ir meno naujienas. Nors „Draugo“ pėdomis bandė eiti keletas kitų JAV lietuvių laikraščių ir Kanados lietuvių „Tėviškės žiburiai“, dėl vienokių ar kitokių priežasčių jų priedai neišgyveno.

Po prel. J. Prunskio 1961 m. priedo redagavimą perėmęs poetas Kazys Bradūnas „Mokslą. Meną. Literatūrą“ atvedė į aukso amžių. Jo redagavimo laikais priedo puslapiuose dėmesio sulaukė ne tik grožinė literatūra, bet ir lietuvių kalba, etnografija, istorija, įvairi Amerikos lietuvių meninė veikla: parodos, spektakliai, poezijos popietės ir kt. Jei prel. J. Prunskio ir K. Bradūno laikais priedo leidimas atrodė savaime suprantamas ir natūralus dalykas – „tiek intelektualų vaikščiojo po Marquette Parką, tiek jų susibūrė Bostone ir Washingtone prie Library of Congress“ (Goštautas), kitokia situacija susiklostė po 1981-ųjų, jį ėmus redaguoti Aušrelei Liulevičienei (1981–2000) ir vyr. redaktorei Danutei Bindokienei (2000–2007). Nepaisant to, ir vėlyvuoju sovietmečiu „Draugo“ kultūrinis priedas buvo skaitomas ne tik JAV, bet ir Lietuvoje. Po D. Bindokienės priedą trumpam perėmęs redaguoti kun. Kęstutis Trimakas, SJ, daug dėmesio skyrė religijai ir psichologijai. Susidūrus su pajėgių redaktorių ir rašančiųjų Amerikoje problema, nuo 2007 m. priedo redagavimas perkeliamas į Lietuvą. Nuo 2007 m. šį darbą dirbo žurnalistė Aldona Žemaitytė-Petrauskienė, kuri, S. Goštauto nuomone, „atkūrė literatūrinį „Draugą“ gal geriau, negu bet kada jis buvo“. Nuo 2009 m. „Draugo“ priedą redaguoja rašytoja Renata Šerelytė. Šiandien didžioji dalis į priedą rašančiųjų – Lietuvoje gyvenantys rašytojai ir žurnalistai. Nepaisant to, šiandien jį su malonumu skaito tiek JAV lietuviai, tiek Lietuvos skaitytojai, ypač pastarieji, kurių skaičius vis auga. Kaip ir patį laikraštį, priedą prenumeratoriai gali gauti PDF formatu.

Visus „Draugo“ priedo numerius rasite svetainėje.

„Draugo“ priedas  portale epaveldas.lt (numeriai iki 2010 m.).

„Draugas News“

Bandymų leisti „Draugą“ anglų kalba būta ir anksčiau. Pirmasis įvyko dar pokariu, 1946 m., antrasis – jau šioje parodoje pristatomu periodu: tarp 1996 m. liepos 6 d. ir 1997 m. sausio 25 d. šeštadieniais išėjo 12 šešių puslapių „Draugo“ priedų anglų kalba. „Draugas News“ pradėjo eiti 2013 m. Kaip ir lietuvišką „Draugą“, mėnraštį leidžia Lietuvių katalikų spaudos draugija. Anot „Draugas News“ redaktorės Vidos Kuprys, pradžioje redakcija kreipėsi į įvairias lietuvių organizacijas, kurios parūpino asmenų sąrašus, laikraštis išsiuntinėtas susipažinti. Gana greitai susiformavo ištikimų skaitytojų ratas. Skaitytojai užsako laikraštį savo vaikams ir anūkams, kuriems lietuvių kalba nėra pirmoji. Laikraštis aprėpia itin platų temų lauką: nuo politinių ir kultūrinių įvykių Lietuvoje iki plačios išeivijos veiklos. „Draugas News“ domina ne tik lietuvių kilmės skaitytojus. Laikraštis turi nemažai bendradarbių.

Vizualiniu bei techniniu mėnraščio veidu rūpinasi Jonas Kuprys, platinimu – Audrey (Audronė) Kizys, anksčiau dirbusi Čikagos arkidiecezijos laikraštyje „The New World“. „Draugas News“ bendradarbiauja ne tik lietuviai ar lietuvių kilmės žurnalistai, pavyzdžiui, jo puslapiuose ne kartą rašė JAV politologas Paul A. Goble. „Draugas News“ glaudžiai bendradarbiauja su Vašingtone įkurtu Jungtiniu nacionaliniu Amerikos pabaltijiečių komitetu (Joint Baltic American National Committee, Inc., JBANC) skleidžiant žinias apie Lietuvą ir Baltijos kraštą. Praėjus septyneriems metams, dabar stengiamasi, kad kartą per mėnesį leidžiamas leidinys būtų patrauklus įvairių emigracijos bangų atstovams. „Draugas News“ platinamas ir el. formatu, kuris plečiamas, tikintis pritraukti naujų ir jaunesnių skaitytojų. Redaktorės V. Kuprys nuomone, laikraštis internete patrauklesnis už spausdintinį variantą. Paklausta apie tradicijas ir įdomias istorijas, V. Kuprys atsakė, kad „Draugas News“ dar „jaunas kavalierius“, todėl ypatingais nuotykiais pasigirti negali. „Paklauskite po 50 metų“, – pasiūlė ji. 

„Draugas News“ internete.

„The Lithuanian Times“

1989 m., pasaulyje pučiant politinių permainų vėjui, Niujorke (JAV) įkurta JAV lietuvių bendruomenės Manhatano apylinkė. Jos pirmininku tapo dr. Juozas Algimantas Kazlas – Švedijoje gimęs, JAV užaugęs politikos analitikas, daktaro laipsnį įgijęs Jeilio universitete. 1989 m. pradžioje J. A. Kazlo iniciatyva pradėtas leisti naujienlaiškis „The Lithuanian Times“. Iš viso išėjo dešimt leidinio numerių, J. A. Kazlas redagavo devynis jų.

Leidinys buvo orientuotas į Niujorko, ypač Manhatano, lietuvius. Daugelis jų buvo jauni arba vidutinio amžiaus profesionalai, atvykę iš kitų JAV vietovių. Pavadinimu tyčia mėgdžiotas „The New York Times“: siekta užimtiems žmonėms suteikti glaustą informaciją anglų kalba, įpinant truputį humoro. Numerį sudarė vienas A4 formato lapas, tekstas spausdintas abiejose jo pusėse. Kompaktiško formato leidinį būdavo paprasčiau dauginti ir išsiųsti paštu. Kopijavimą dažnai atlikdavo pats J. A. Kazlas: finansinės korporacijos, kurioje tuomet dirbo, aparatu po darbo valandų arba bičiulio teisininko biure. Padedant žmonai režisierei Rasai Allan Kazlas, sudėdavo kelis šimtus naujienlaiškio kopijų į vokus, priklijuodavo pašto ženklus ir išsiųsdavo. Redaktorius pats sukūrė logotipą su Manhatano dangoraižiais ir Gedimino stulpais, pats sumaketuodavo kiekvieną numerį. Daugelį tekstų taip pat parašydavo pats, kitus autorius aiškiai įvardindavo. Naujienlaiškis leistas anglų kalba, nes Amerikoje užaugusiems lietuviams skaityti tekstus šia kalba buvo paprasčiau (o J. A. Kazlui – juos parašyti, nes redaktorius niekad nesimokė lietuviškoje mokykloje).

Istoriniais 1989–1991 m. į JAV atvykdavo vis daugiau svečių iš Lietuvos, naujienlaiškis buvo geriausias būdas dalintis informacija, organizuoti politines ir kitokias veiklas Niujorke, Naujajame Džersyje, Konektikute. Kartais prie leidinio būdavo pridėtos skrajutės su informacija apie artėjančius renginius arba politinio pobūdžio veiksmus, kartais jos siųstos atskirai – tarp numerių. 1992 m., kai baigėsi politinė krizė, su „The Lithuanian Times“ susiję žmonės pasuko prie kitų veiklų, ir naujienlaiškis nustojo ėjęs.

Išsamesnis pasakojimas apie „The Lithuanian Times“ (anglų k.).

„Amerikos lietuvis“

Savaitraštis „Amerikos lietuvis“ – pirmasis leidinys JAV, kurį išleido trečiosios emigracijos bangos atstovas, ėjo nuo 2000 m. gegužės. Jo redakcija skelbėsi neprašanti aukų, nesteigianti fondų, užtat dedanti visas pastangas, kad leidinys dėl jo turinio būtų skaitytojų laukiama, jiems reikalinga prekė. Dėl savaitraščio įkūrėjo ir savininko Broniaus Abručio („Amerikos Lietuvis Corp.“) ir jo suburtos komandos pastangų ir entuziazmo netrukus „Amerikos lietuvį“ ėmė skaityti ne tik trečiosios, bet ir antrosios emigracijos bangos atstovai. „Amerikos lietuvis“ pasirodė tada, kai lietuviški laikraščiai Amerikoje pradėjo užsidarinėti, o ir gyvuojantys skundėsi sunkia finansine būkle, skaitytojų nubyrėjimais, – 2003 m. rašė „Vakarų ekspresas“. – <...> Šiandien „Amerikos lietuvis“ jau nėra vien tik vadinamųjų trečiosios bangos imigrantų leidinys. 40 proc. jo skaitytojų sudaro senesnės kartos atstovai.“ 

Trejų metų gimtadienio sulaukusį savaitraštį, išaugusį nuo 8 iki 24 puslapių, „Pasaulio lietuvis“ paskelbė „didele leidėjo ir vyriausiojo redaktoriaus sėkme“. 2010 m. savaitraštis jubiliejinius 10-uosius metus pasitiko atsinaujinęs – virtualioje erdvėje pristatęs svetainę www.alietuvis.us, kuri skaitytojams kasdien siūlė atnaujintą informaciją apie Čikagą ir jos apylinkes, naujienas iš JAV, Lietuvos ir pasaulio, apžvalgininkų straipsnius. Specialios rubrikos buvo skirtos ir Rytų bei Vakarų pakrantėse įsikūrusiems lietuviams. Rubrikoje „Gyvenimo skonis“ pasakojamos ne tik JAV, bet ir kitose šalyse gyvenančių lietuvių istorijos. Dar prieš pasaulinę ekonomikos krizę, 2016 m. gegužės 12 d., „Amerikos lietuvis“ pranešė apie spausdintinio savaitraščio leidybos stabdymą ir perėjimą prie el. formato. „Negaliu dirbti nuostolingai, – apie priimtą sprendimą aiškino leidėjas. – Jau seniai pastebėjau, kad mūsų tautiečiams popierinio laikraščio nebereikia, jie paprasčiausiai [jo] neprenumeruoja ir neperka. Lieka du variantai – ir toliau dirbti nuostolingai arba pereiti prie internetinio laikraščio.“ B. Abručio vizijoje nauja svetainė www.alietuvis.com turėjo tapti išeivijos metraščiu, po vienu stogu subursiančiu visus, norinčius bendrauti, dalytis informacija, naujienomis, fotografijomis, straipsniais, filmuota medžiaga. Deja, realybė buvo kitokia. Po daugiau nei 16 metų vienas didžiausių lietuviškų savaitraščių, kurį vienu metu skaitė per 4000 skaitytojų, šiandien veikia kaip nedaug kam žinomas tinklaraštis.

„Čikagos aidas“

Įkurtas 2003 m., JAV lietuvių savaitraštis „Čikagos aidas“ orientuojasi į trečiosios lietuvių emigracinės bangos atstovus, ypač verslininkus, iš Lietuvos į JAV pradėjusius atvykti po 1990 m. Skirtingai nuo kitos Amerikoje leistos lietuvių spaudos, „Čikagos aidas“ yra nemokamas, komercinis, išsilaikantis iš reklamos ir įvairių skelbimų. Savaitraštį leidžia „Ethnic Media USA“, kuriai priklauso dar vienas tokiu pat principu leidžiamas savaitraštis rusų kalba „7 Days“. „Čikagos aidas“ platinamas daugelyje lietuvių lankomų vietų: prekybos centruose, odontologijos kabinetuose, medicinos įstaigose, etninio maisto restoranuose, parduotuvėse ir kt. Remiantis „Ethnic Media USA“ duomenimis, abu leidinius skaito per 13 000 skaitytojų, savaitraščius galima rasti daugiau nei 300 Čikagos ir jos priemiesčių vietų. Interneto svetaines kas mėnesį aplanko per 250 000 internautų.

„Čikagos aide“ skelbiama informacija apie lietuvius ir lietuviškas organizacijas JAV, žinios apie Lietuvą, pasaulį, kitos naujienos aktualiais socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais, laisvalaikiui skirti straipsniai. Nemaža dalis straipsnių ne rašyti laikraščiui, o vertimai iš anglakalbės spaudos arba perspausdinti iš Lietuvos žiniasklaidos. 2007–2010 m. „Čikagos aidas“ skaitytojams prisistatė kaip popierinis laikraštis, radijas („Čikagos aido“ radijas buvo transliuojamas kasdien nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 1330 AM bangomis bei internetu vakarais) ir interneto svetainė. Spalvotas 40 puslapių leidinys, penktadieniais išeinantis 6000 egz. tiražu, save laikė didžiausiu JAV leidžiamu lietuvišku savaitraščiu. Šiandien savaitraštį galima skaityti ir internete www.aidas.us. Ten taip pat galima rasti laikraščio archyvą nuo 2013 m. Praėjus beveik 20 metų nuo pirmųjų trečiosios emigracijos bangos leidinių Amerikoje pasirodymo, iš tuo metu leistų kelių laikraščių šiandien tebeleidžiamas tik „Čikagos aidas“.

Interviu su buvusia „Čikagos aido“ vyr. redaktore Vilma Kava.

„Tulpė Times“

1981 m. gruodį išleistas JAV lietuvių bendruomenės Vašingtono valstijos dvikalbis leidinys „Tulpė Times“, iš pradžių sumanytas kaip vienkartinis valdybos laiškas-pranešimas, netruko išaugti iki keturių numerių per metus. Pirmuosius numerius redagavo Zita Petkienė ir Violeta Kuprėnaitė Jessen, po kelerių metų redaktoriaus pareigas perėmė ir iki 2006 m. pabaigos ėjo Z. Petkienė. „Tulpė Times“ pavadinimą sugalvojo V. Kuprėnaitės Jessen vyras dr. Johnas Jessenas, su nostalgija prisimindavęs „Tulpės“ restoraną Čikagoje. Z. Petkienė suredagavo ir išleido 101 „Tulpė Times“ numerį. Leidinio apimtis svyravo nuo 6 iki 18 puslapių. Z. Petkienės redaktoriavimo metu „Tulpė Times“ tiražas buvo apie 200–250 egz. Pastaruoju metu, į Siatlą (Seattle) atvykus daugiau lietuvių šeimų, „Tulpė Times“ tiražas siekia iki 300 egz. Pasak Z. Petkienės, pirmaisiais metais „Tulpė Times“ apsiribojo straipsniais apie Lietuvos kultūrą, istoriją ir visuomenę, beveik neliesdama politinių klausimų, nes bijota galimų sovietų represijų prieš Lietuvoje gyvenančius giminaičius. Pirmasis politinis straipsnis apie Helsinkio nutarimus ir sovietų siekimą sutriuškinti lietuvių pasipriešinimą pasirodė 1985 m. „Po to politinio pobūdžio straipsniai pasipylė kaip iš gausybės rago, – prisimena redaktorė. – „Tulpė“ įgijo pripažinimą platesnėje lietuvių visuomenėje ir buvo net keletą kartų labai teigiamai įvertinta dienraščio „Draugas“.“

2006 m. po 25 metų savanoriško darbo redaktorę pakeitė keturi nauji entuziastai: Nomeda Lukoševičienė, Vilma Činčienė, Ainius Lašas ir Renata Kepežinskienė. Po keleto metų redaktoriaus pareigas perėmusi N. Lukoševičienė laikraštėlį redagavo 11 metų. Po pauzės, 2019 m., nauja bendruomenės valdyba ir vėl panoro leisti „Tulpė Times“. Jį redaguoti ėmėsi valdybos nariai Inga Gaurienė, Silvija Fabijonaitė Comeaux ir Jeanette Norris. Nuo pat įkūrimo pradžios laikraštis siunčiamas visiems vietos lietuviams, susimokėjusiems metinį bendruomenės nario mokestį. Leidinio dizainas ir ženklas, kurį sukūrė Siatlo menininkė Loreta Werner (dabar Loreta Glamba), naudojamas iki šiol. Kadangi „Tulpė Times“ yra prenumeruojamas, internete jo nėra.

Zitos Petkienės prisiminimai apie jos redaguotą laikraštį „Tulpė Times“.

„Pensininkas“

Nuo 1983 m. Čikagoje leidžiamas mėnesinis žurnalas „Pensininkas“ iš kitų išeivijos leidinių išsiskiria pastovumu. Pirmą kartą pasirodęs kaip vieno puslapio JAV lietuvių bendruomenės Socialinių reikalų tarybos Čikagos skyriaus biuletenis, po metų skaitytojus pasiekė jau 4 puslapių žiniaraštis. Praėjus dar pusei metų, 1985 m. sausį, „Pensininkas“ turėjo 400 prenumeratorių, o 1987 m. birželio numeris išleistas 1000 egz. tiražu kaip 24 puslapių žurnalas iliustruotu viršeliu. Nors skirtas gana siauram ir ypač specifiniam skaitytojų ratui, leidinys, nuo 1985 m. redaguojamas rašytojo, žurnalisto Karolio Milkovaičio, stiprėjo ir augo. Augo ir žurnalo kokybė – 1987 m. jis pasirodė kokybiškesniu viršeliu ir iliustruotas nuotraukomis. Poligrafinę kokybę pakėlė ir 1991 m. įsigyta nauja spausdinimo mašina. Lietuvai laisvėjant, žurnalu susidomėjo radijo stoties „Amerikos balsas“ („Voice of America“) redaktoriai. Radijo stočiai pristačius „Pensininką“ Lietuvos klausytojams, JAV prenumeratoriai pradėjo žurnalą siųsti savo giminėms į Lietuvą.

Pasak žurnalo istorija besidominčio Juozo Polikaičio, „Lietuvos skaitytojai buvo labai patenkinti žurnalu, rašė, kad „Pensininkas“ jau eina iš rankų į rankas, suteikia naudingų straipsnių, žinių ir patarimų“. Nors pagrindinis žurnalo tikslas buvo skaitytojus ne gydyti, o informuoti, jame nemažai dėmesio skiriama medicinos temoms. 2008 m. žurnalą, kurio leidyba buvo sustabdyta dvejiems metams, ėmusi redaguoti Danutė Bindokienė pažadėjo, kad ji pasiliks prie sveikatos, religinių temų, svarbesnių švenčių minėjimo, stengsis pateikti sveikos mitybos receptų, galbūt priimti ir „Žalianykštį, kuriam vis knieti kalbėti apie „daržus ir darželius“; <...> mielai spausdinsime skaitytojų laiškus. Prižadame gerbti lietuvių kalbą ir vengti bereikalingų svetimybių.“ Nuo 2010 m. „Pensininkas“ leidžiamas spalvotu viršeliu. Nepaisant infliacijos ir dėl to vis keltos žurnalo prenumeratos kainos, kasmet vis mažėjančių prenumeratorių skaičiaus, „Pensininkas“ tebelanko savo ištikimus skaitytojus. Pasak J. Polikaičio, JAV lietuvių bendruomenės Socialinių reikalų taryba sulaukia klausimo, ar verta leisti „Pensininką“. Atsakymas visuomet buvo ir tebėra: „Ne tik kad verta, bet ir būtina!“

Trumpa žurnalo istorija. 

„Pensininkas“ internete.

„Laiškai lietuviams“

1950 m. lietuvių vienuolių jėzuitų Čikagoje pradėtas leisti religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas „Laiškai lietuviams“ turėjo pirmtaką – 1947–1949 m. kun. Jono Bružiko Vokietijoje leistą leidinėlį „Misionieriaus laiškai“. Kuklus, vos 8 puslapių leidinukas, skirtas kiekvienam lietuviui, nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje jis begyventų, išaugo į rimtą leidinį, kuriame buvo nagrinėjami religijos ir kultūros klausimai, daug vietos skiriama šeimos, jaunimo problemoms. „Laiškuose lietuviams“ skelbtos knygų recenzijos, žinios iš Lietuvos, kreiptas dėmesys į lietuvių kalbą. Vietos atsirado ir grožinei kūrybai. „Nors žurnalo išorinė išvaizda keitėsi, – leidinio 30-mečio proga rašė JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė Ingrida Bublienė, – <...> tačiau jo pagrindinis tikslas iki šios dienos išliko tas pats: padėti lietuviams geriau susiorientuoti religiniais ir tautiniais klausimais, susidūrus su svetima aplinka.“ Iki 2000 m. leistus „Laiškus lietuviams“ redagavo tėvai jėzuitai Juozas Vaišnys (1950–1963 ir 1969–2000 m.) ir Kęstutis Trimakas (1963–1969 m.). 1985 m. žurnalo tiražas siekė 3000 egz. Jis išsiskyrė ne tik turiniu, bet ir kokybiška poligrafija, estetiškomis iliustracijomis, nuotraukomis, piešiniais, ypač viršeliais, kuriuos kūrė JAV lietuviai dailininkai. Nuo 1990 m. leidinio lietuvišku šriftu rūpinosi Jonas Boguta.

Penkiasdešimties sulaukęs žurnalas sustojo eiti dėl žmogiškųjų ir finansinių išteklių, kurių jėzuitams pradėjo trūkti ne tik leidiniui, bet ir lietuvių ir latvių misijoms Urugvajuje, Anglijoje, Australijoje bei pačioje Lietuvoje. „Lietuvių spaudos istorijoje „Laiškai lietuviams“ turi ir turės garbingą vietą, liudijančią išeivijos dvasinę sampratą, – atsisveikindamas rašė vyr. redaktorius kunigas J. Vaišnys. – Mūsų akys ir širdys buvo nukreiptos į Lietuvą. Stengėmės neatsiskirti nuo tautos ir jos kultūros, dalyvauti užsienio lietuvių bendruomenėje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasikeitė mūsų sąlygos, dėmesys ir ištekliai dar labiau nukreipti į Lietuvą.“ Praėjus dvejiems metams, 2002 m., Vilniuje pradėtas leisti naujas žurnalas „Laiškai bičiuliams“, kurį inicijavo kun. Antanas Saulaitis, SJ. Ir nors jo aprašyme „Laiškai lietuviams“ neminimi, be abejo, Čikagos jėzuitų žurnalas nauju pavadinimu atgimė Lietuvoje. Visus „Laiškų lietuviams“ numerius galima rasti internete: www.laiskailietuviams.lt.

„Lituanus“

Lietuviai, po Antrojo pasaulinio karo atvykę į JAV, siekė įsitvirtinti šioje šalyje. Buvo priimta, kad jaunimas turi siekti aukštojo išsilavinimo. 1951 m. JAV įkurta Lietuvių studentų sąjunga. Idėja leisti žurnalą kilo tuometiniam Ilinojaus universiteto doktorantui Vytautui P. Vygantui. Lietuvių studentų sąjungos vadovybė parėmė šią idėją. 1954 m. pirmajame „Lituanus“ numeryje paskelbta, kad žurnalas sieks supažindinti skaitytojus su Lietuva ir lietuviais: istorija, kultūra, patiriamomis problemomis... Lietuvių studentų sąjunga žurnalą leido iki 1964 m., kai įkurta „Lituanus fondacija“ (Lituanus Foundation, Inc.), iš Niujorko persikelta į Čikagą. Per kone septynis dešimtmečius prie žurnalo rengimo prisidėjo daugybė ryškių intelektualų: Antanas Klimas, Violeta Kelertas, Thomas Remeikis ir daugelis kitų.

Pasak „Lituanus“ dabartinio vyr. redaktoriaus Almanto Samalavičiaus, apie 1990 m. dėmesys nukrypo į Lietuvoje sparčiai vykstančius pokyčius: „Žurnale buvo skelbiami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dokumentai, taip pat straipsniai, apžvelgiantys ilgą lietuvių tautos kovą dėl valstybingumo ir nepriklausomybės. Šalia kitų dalykų „Lituanus“ puslapiuose buvo pateikta Sąjūdžio rinkiminė programa, buvo aptariama JAV ir Lietuvos diplomatinių santykių istorija... Pasipylė dokumentinės ir grožinės literatūros vertimai, pavyzdžiui, plačiai nuskambėję Dalios Grinkevičiūtės memuarai, stipriausia anuometinė lietuvių poezija (Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio, Vytauto Bložės, Nijolės Miliauskaitės ir kitų autorių kūryba).“

Anot A. Samalavičiaus, dramatiškų pokyčių po 1990 m. žurnalas neišgyveno, keitėsi nebent laikotarpio aktualijų paveikti temų akcentai: „Tiesa, po 1990 m. pamažu ėmė ryškėti naujas autorių balansas: vis dažniau žurnale imta skelbti Lietuvos mokslininkų, rašytojų ir menininkų kūrybą. Didžiumai jų iki tol iš viso nebuvo žinoma už Lietuvos ribų. Tai, mano galva, buvo labai svarbu, nes šių publikacijų dėka į Vakarų intelektualinį diskursą pradėjo integruotis iki tol už šalies ribų reikštis neturėję jokių galimybių lietuvių intelektualai.“ A. Samalavičiaus nuomone, svarbiausia yra tai, kad žurnalo tęstinumą pavyko išsaugoti: juk nutrūko tokių išeivijos intelektualinių ir kultūros leidinių kaip „Aidai“, „Metmenys“, „Akiračiai“ leidyba.

Parodos autorių interviu su Almantu Samalavičiumi.

Žurnalo „Lituanus“ svetainė su straipsnių archyvu (nuo 1954 m.).

„Lituanus“ portale epaveldas.lt (numeriai iki 2010 m.).

„Lithuanian Heritage“

„Lithuanian Heritage Magazine“ pasirodė 1994 m., minint lietuviškos spaudos JAV 120-metį: 1874 m. anoniminio autoriaus parašytas vieno puslapio leidinys lietuvių kalba buvo išspausdintas Šenandoa (Shenandoah) mieste Pensilvanijoje (XIX a. čia telkėsi lietuvių bendruomenė, jie miestą vadindavo Šenandoriumi). Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, žurnale nuo pirmojo numerio pasakojama apie lietuviškąjį paveldą: Lietuvos istoriją, kultūrą, papročius, tradicijas, Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus, svarbiausius įvykius bei permainas šiandienėje Lietuvoje. „Lithuanian Heritage“ skaito lietuvių kilmės asmenys ir jų bičiuliai iš JAV, Kanados, Australijos ir kitų šalių.

Du dešimtmečius žurnalo leidyba bei redagavimu rūpinosi JAV lietuvis Val Ramonis. 2014 m. rudenį sukakčiai skirtame žurnalo numeryje (2014, vol. 21, no. 5), greta tuometės Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos žodžio, V. Ramonis pranešė, kad žurnalas perduodamas „Draugą“ leidžiančiai Lietuvos katalikų spaudos draugijai ir nuo šiol eis kaip dvimėnesinis „Draugas News“ priedas. Paskutiniame redaktoriaus žodyje jis paaiškino, kad tęsti leidybos bei redagavimo nebegali dėl sveikatos, amžiaus ir įsipareigojimų šeimai. Pasikeitimų laikais, Lietuvos katalikų spaudos draugijai sutikus perimti „Lithuanian Heritage“, redaktoriumi „laikinai pabūti“ sutiko Jonas Daugirdas. Juo yra iki šiol.

Tekstas apie pirmuosius „Lithuanian Heritage“ žingsnius (anglų k.). 


„Lithuanian Heritage“ portale epaveldas.lt (1994–2010 m. numeriai).

Žurnalas „Draugo“ svetainėje.

„Bridges“

„Bridges“ nėra pirmasis 1951 m. įkurtos JAV lietuvių bendruomenės leidinys. Nors ji stengėsi be reikalo leidyba neužsiimti, bendradarbiauti su JAV lietuvių spauda (pvz., „Draugu“), vis dėlto 1976 m. JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdyba nutarė, kad bendruomenei reikia biuletenio anglų kalba. 1977 m. pirmasis „Bridges“ numeris skelbė, kad leidinys sieks informuoti JAV lietuvius, primiršusius gimtąją kalbą arba išsikėlusius iš vietovių, kuriose gyvena diasporos nariai. Lietuvoje prasidėjus atgimimui, „Bridges“ tiesė tiltus ne tik tarp JAV lietuvių: dėmesys krypo į Lietuvos suvereniteto klausimą, tiražas buvo pasiekęs 4000 egz., žurnalas platintas JAV kongresmenų štabams. Dėmesys Lietuvai išsaugotas ir vėliau: rašyta apie politines permainas šalyje bei euroatlantinę integraciją, įvairias JAV lietuvių iniciatyvas, kuriomis šie siekė prisidėti prie Lietuvos gerovės, pavyzdžiui, apie projektą A.P.L.L.E (American Professional Partnership for Lithuanian Education; Amerikos mokytojų pagalba Lietuvos mokyklai).

Kaip ir 1990 m., dabar žurnalas pasirodo 10 kartų per metus: sausio–vasario ir liepos–rugpjūčio numeriai yra jungtiniai. „Bridges“ storas, spalvingas, kokybiškai iliustruotas. Visgi nuotraukų gausa žurnale gali būti laikotarpio realijų pasekmė. Pasak žurnalo vyr. redaktorės Karilės Vaitkutės, šiuo metu JAV lietuvių bendruomenės apylinkėse lyderiauja naujosios emigrantų bangos atstovai, vadinamieji trečiabangiai (t. y., atvykusieji po 1990 m.), jiems, esą, sunku žurnalą populiarinti tarp lietuviškai nemokančių JAV lietuvių, taip pat sunku anglų kalba papasakoti apie savo veiklas. Tad turinio parengimas gula ant redaktorės pečių. Reikia pridurti, kad K. Vaitkutė, kaip ir daugelis kitų diasporos leidinių redaktorių, sukasi tarp skirtingų veiklų: dirba Balzeko lietuvių kultūros muziejuje (Čikaga), redaguoja šio muziejaus žurnalą „Lithuanian Museum Review“, turi savo vertimų biurą, 2020-aisiais dar dėsto lietuvių kalbą Ilinojaus universiteto Čikagoje PLB Lituanistikos katedroje, pavaduodama kitą dėstytoją.

Žurnalo numeriai portale epaveldas.lt (iki 2010 m.).

„Journal of the Lithuania Philatelic Society“

Filatelistų draugija „Lietuva“ įkurta 1946 m. spalio 20 d. Čikagoje, JAV. Jos steigėjas Ignas Sakalas laikėsi nuomonės, kad draugijos pagrindinis ramstis ir jos narių tarpusavio susižinojimo priemonė yra reguliariai išeinantis leidinys. Tokiam požiūriui pritarė pirmoji draugijos valdyba, todėl netrukus, jau 1946 m. gruodį, pasirodė pirmasis žurnalo numeris. 

Draugija užmezgė ryšių su kitomis filatelistų organizacijomis, organizuodavo parodas ir t. t. Žurnale stengtasi visapusiškai atspindėti filatelijos sritis, į draugiją pritraukti naujų narių. 1990 m., įvykus istoriniam lūžiui, leidinio viršelyje išspausdintas Vytauto Landsbergio portretas, skaitytojams pristatyti atkurtos Lietuvos pašto ženklai. Tuo metu žurnalas  jau pradėjo gauti straipsnių bei įvairios filatelinės medžiagos iš Lietuvos. Šiuo metu vienas iš prioritetų yra draugijos narių skatinimas atlikti Lietuvos pašto ženklų tyrimus ir studijas, kad būtų nustatyti iki šiol nežinomi ar iki galo neišnagrinėti radiniai bei pašto istorijos įvykiai.

Filatelijos, kaip hobio, populiarumas iš lėto mažėja drauge su pasaulinės filatelijos paklausa. Pasak dabartinio draugijos „Lietuva“ prezidento ir žurnalo redaktoriaus dr. Audriaus Brazdeikio, nedaug naujosios emigracijos bangos lietuvių prisideda prie leidinio ir draugijos veiklos. (Kita vertus, A. Brazdeikis yra būtent šios bangos atstovas.) Nemaža dalis JAV gyvenančių „Lietuvos“ narių yra ne lietuviai, prisijungę prie draugijos per pastaruosius 10 metų. Draugijos ir jos prezidento veiklos pastebimos bei įvertinamos Lietuvoje: 2019 m. pabaigoje A. Brazdeikis už parodą ,,Lituanica-2018“ pelnė „Metų filatelisto“ apdovanojimą,  įsteigtą akcinės bendrovės Lietuvos paštas ir Lietuvos filatelistų sąjungos.

Anot A. Brazdeikio, atlikus neoficialią draugijos narių apklausą, didžioji dalis pasisakė už spausdintinę žurnalo formą. Tačiau ir elektroninė leidyba nekelia problemų: keliems nariams ir bibliotekoms pageidaujant, draugijos žurnalas išsiunčiamas ir skaitmeniniu formatu (PDF). Nemažai medžiagos skelbiama interneto svetainėje.

Draugijos interneto svetainė (anglų k.).

Išsamesnis pasakojimas apie draugiją ir žurnalą.

„The Lithuanian Museum Review“

1966 m. Čikagoje, JAV, Stenlio Balzeko jaunesniojo įkurtas Balzeko lietuvių kultūros muziejus (Balzekas Museum of Lithuanian Culture) žurnalą „The Lithuanian Museum Review“ leidžia beveik nuo jo įkūrimo pradžios. Nuo 1967 m. balandžio einančio angliško leidinio, iš pradžių turėjusio „Museum Review“ pavadinimą, puslapiuose didžiausias dėmesys skiriamas muziejaus veiklai, jame vykusiems ar dar tik vyksiantiems renginiams, parodoms, knygų pristatymams. Pirmaisiais muziejaus gyvavimo metais leidinio skaitytojai buvo supažindinami su muziejaus įsigytais arba jo narių ar draugų paaukotais lietuviško kilnojamojo paveldo objektais, kaip antai, knygomis, paveikslais, plokštelėmis ir kt.

Per pastaruosius dešimtmečius žurnalo turinys mažai tepasikeitė. Tiesa, XX a. 9 ir 10 dešimtmečiais išėjusiuose numeriuose, Lietuvai vaduojantis iš sovietų okupacijos, paskelbta ir nemažai politinių straipsnių. Daugėjant JAV lietuvių, ieškančių savo lietuviškų šaknų, 1990–1997 m. muziejus leido atskirą žurnalą „Genealogija: The Lithuanian-American Genealogy Newsletter“. Muziejuje veikia Genealogijos skyrius, kuriame kaupiami, saugomi, kataloguojami dokumentai ir knygos, susijusios su lietuvių migracijos į JAV istorija. Šiandien straipsniai genealogijos temomis publikuojami „The Lithuanian Museum Review“. Leidinyje yra nemažas skyrius, kuriame pristatomos muziejaus parduotuvėlėje parduodamos lietuviškos knygos ir suvenyrai.

Pastaraisiais dešimtmečiais iš nespalvoto kelių puslapių naujienlaiškio leidinys išaugo į spalvingą 32 puslapių žurnalą. Jau du dešimtmečius jį redaguoja muziejaus darbuotoja, Genealogijos skyriaus vedėja Karilė Vaitkutė, šiuo metu einanti redaktoriaus pareigas ir šioje parodoje pristatomame JAV lietuvių bendruomenės žurnale anglų kalba „Bridges“. Pastaruoju metu skaitytojus „The Lithuanian Museum Review“ pasiekia kartą per ketvirtį. 

Žurnalo numerius (iki 2012 m. imtinai) galima rasti portale epaveldas.lt.