Lietuvių rašytojų draugija: septynių dešimtmečių istorija

Klivlende vykusio visuotinio suvažiavimo metu LRD nariai nusprendė naują valdybą rinkti iš Čikagoje ir jos apylinkėse gyvenančių narių. Su tokiu pasiūlymu B. Brazdžionio vadovaujama valdyba kreipėsi į čikagietį rašytoją Anatolijų Kairį, kuris, nors ir labai nenoromis, sutiko eiti LRD pirmininko pareigas. 1983 metų kovo 3 dieną kolegai Vytautui Volertui skirtame laiške jis skundėsi: „Pasiskirstant pareigomis, man teko pirmininko našta – niekas nenorėjo užsidėti sau! Laimė, kad Grincevičius sutiko būti vice-pirmininku, tai gal kaip nors ištversiu tris metus, o tada jau ruoškis Tu...“ A. Kairys LRD valdybos pirmininku išbuvo vieną kadenciją, nuo 1983 iki 1986 metų.

Naująjį draugijos pirmininką pasveikino buvusieji organizacijos pirmininkai. 1983 metų kovą A. Kairiui adresuotame atvirlaiškyje buvęs ilgametis LRD pirmininkas L. Andriekus sveikina ne tik su naujomis pareigomis, bet ir laimėjus laikraščio Draugas premiją už romaną Kelionė į Vilnių (Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1983).

Tais metais A. Kairys laimėjo dar dvi premijas. 1982 metų LRD Literatūros premiją, kuri kai kurių to meto amžininkų, kaip antai A. Rūtos-Arbienės, nuomone, prilygo kone Nobelio premijai tik, žinoma, lietuviškame kontekste, ir Los Andželo dramos sambūrio dramos veikalų konkursą. Pirmoji premija A. Kairiui paskirta už romaną Pažadų dvaras (Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1982), antroji – už dramą Šventasis princas (Chicago: Šv. Kazimiero 500 metų mirties sukaktuvių komitetas, 1984). 

A. Kairiui vadovaujant, į LRD gretas priimti septyni nauji nariai: Antanas Gailiušis, Leonas Lėtas (1983 metų LRD Literatūros premijos laureatas), Jonas Minelga, Antanas Jonas Skirka, Juozas Toliušis, Rūta Kleva Vildžiūnienė ir Bronius Žalys.

Kadencijai artėjant į pabaigą, A. Kairys kreipėsi į tuo metu Darbininko redaktoriumi dirbusį Paulių Jurkų, prašydamas tapti naujuoju draugijos pirmininku. „Gauk prie savęs du darbingus vyrus, o kiti – vice pirm. ir valdybos narys – tik dėl vardo, gali būti ligoniai ir nedarbingi, nėra svarbu“, – 1985 metų balandžio 18 dienos laiške rašo A. Kairys.  P. Jurkui atsakius trumpai drūtai: „Ne. Neturiu laiko. <...> Nebenoriu naujų pareigų“, A. Kairiui nieko kito neliko, kaip apsikeisti pareigomis su valdyboje vicepirmininko pareigas ėjusiu Česlovu Grincevičiumi.

Apsikeitimas pareigomis įvyko 1986 metų vasario 15 dieną. Likusioji valdyba išliko tos pačios sudėties: Adolfas Markelis – sekretorius, Apolinaras Bagdonas – iždininkas, Povilas Gaučys (mirė kadencijos pabaigoje, 1986 m. rugpjūčio 26 d.) – valdybos narys ir Rimas Vėžys – narys specialiems uždaviniams. B. Brazdžionis sveikinimo laiške naujajam pirmininkui, be kitų dalykų, įvertino ir A. Kairio kadenciją. „Anatolijus daug prižadėjo, bet padaryti ar nesistengė, ar dėl sąlygų negalėjo. /Parašyti istoriją, išleisti platesnį biuletenį.../. Atrodo, kad pirmininkavimas kenkė pirmininko kūrybai, o kūrybos darbas – kenkė pirmininkavimui“, – reziumuoja jis ir retoriškai klausia adresato: „O Česlovui ar nekenks?!“

Č. Grincevičiaus vadovaujamos LRD valdybos braižas ir darbai praktiškai nesiskyrė nuo A. Kairio valdybos. Ir šios kadencijos metu vyko aktyvus susirašinėjimas su draugijos nariais ir nenariais, skirtos tradicinės literatūrinės premijos, rengti minėjimai ir kūrybos vakarai, priimti nauji nariai. Iš įdomesnių faktų paminėtina LRD valdybos 1988 metais išsiųsta telegrama Lietuvos rašytojų sąjungai dėl Lietuvos rašytojo, žurnalisto ir politinio kalinio Gintauto Iešmanto išlaisvinimo bei kvietimas Prancūzijos rašytojams su išeivijos rašytojais užmegzti glaudesnį ryšį. Č. Grincevičiaus kadencija baigėsi 1988-ųjų gale.