Lietuvių rašytojų draugija: septynių dešimtmečių istorija

Prasidėjus emigracijai iš Vokietijos, nemaža dalis rašytojų savo naująja tėvyne pasirinko JAV. Taip pasielgė ir Jonas Aistis-Aleksandravičius, Amerikos krantus pasiekęs gana anksti – 1946 metų sausio 30 dieną. Po dvejų metų, 1948 metų vasario 28 dieną, jis kartu su bendraminčiais įkūrė Šiaurės Amerikos lietuvių rašytojų draugiją (ŠALRD), tapdamas jos pirmininku. Pranešime spaudai naujoji draugija išdėstė savo veiklos planus: išleisti organizacijos metraštį, vėliau, jei bus palankios sąlygos, ir žurnalą, leisti lietuvių klasikų ir naujosios literatūros rinktinius raštus, ruošti literatūros-dainos vakarus, rūpintis lietuvių rašytojų kūrybos vertimais į anglų kalbą.

Pasiklausykite J. Aisčio pasakojimo, kaip jis vos netapo pirmuoju JAV krantą pasiekusiu dipuku: https://soundcloud.com/lituanika/jonas-aistis-kelione-laivu-i-jav

1948 metais kurį laiką veikė dvi lietuvių rašytojų organizacijos: Lietuvių rašytojų tremtinių draugija Vokietijoje ir Šiaurės Amerikos lietuvių rašytojų draugija. Draugijos palaikė draugiškus ryšius, apsikeisdavo informacija bei sveikinimais. Vokietijoje surengus trečiąjį LRTD suvažiavimą, sveikinimo laišką 1948 metų birželio 23 dieną suvažiavimo dalyviams atsiuntė ir ŠALRD valdybos pirmininkas J. Aistis. Į Vokietijoje likusius kolegas J. Aistis kreipėsi žodžiais: „Brangūs Plunksnos Broliai, <...> [d]ar jauna Amerikos Lietuvių Rašytojų Draugija spaudžia kiekvieno Jūsų dešinę, linkėdama Jums kantriai nešti lietuviškosios kultūros vėliavą – kaip ir anais laikais mūsų vyresnieji [...] kūrėjai kad nešė ją tamsiomis Lietuvos okupacijų ir visokių persekiojimų naktimis.“

1949 metų rudenį Amerikoje atsidūrus kone visai LRTD valdybai, išskyrus Pulgį Andriušį, emigravusį į Australiją, priimtas sprendimas abi draugijas sujungti į vieną. 1950 metais Bostone sušaukto abiejų draugijų atstovų suvažiavime buvo oficialiai panaikinta Lietuvių rašytojų tremtinių draugija, praktiškai – ji susijungė su Šiaurės Amerikos lietuvių rašytojų draugija. Naujoji organizacija pavadinta Lietuvių rašytojų draugija (LRD), jos pirmininku išrinktas J. Aistis, vicepirmininku – S. Santvaras. Pasak dr. Žydronės Kolevinskienės, naujoji „draugija veikė pagal pakoreguotus LRTD ir buvusios LRD įstatus, o visi LRTD nariai automatiškai tapo LRD nariais. Taip buvo susigrąžintas ankstesnės LRD statusas“.

Laiškuose Antanui Vaičiulaičiui J. Aistis vis pasiskųsdavo jo pečius užgriuvusia ŠALRD pirmininko pareigų našta: „Aš nuo pirmininkystės noriu kietai atsisakyt, ir vien dėl to, kad visi nariai labai indiferentiškai laikosi Draugijos atžvilgiu. <...> Aš net gailiuosi, kad mes su Draugija prasidėjome“, – 1949 metų balandžio 24 dienos laiške rašė jis. Nepaisant to, nors pats J. Aistis posėdyje nedalyvavo, jis buvo išrinktas naujos LRD pirmininku ir jai vadovavo iki 1951 metų vidurio.

1950 m. gegužės 28 d. Bostone įvyko antrasis LRD posėdis. Žinių apie jame svarstytus klausimus ir priimtus nutarimus nepavyko rasti, tiesa, keletą dienų prieš posėdį, gegužės 17 dieną, draugijos pirmininkas J. Aistis Faustui Kiršai rašė, jog „[š]is posėdis bus lemiamas, todėl būtų gera, kad visa valdyba net su kandidatais joje dalyvautų.“

LRD tęsė draugijos Vokietijoje veiklą, kasmet paskirdama premiją už geriausią lietuvių literatūros grožinį kūrinį. Organizacijai neturint daug pinigų, jos pirmininkas ieškojo kitų būdų jiems gauti. Vienas jų – kreipimasis į labiau pasiturinčius ir sėkmingą verslą įkūrusius JAV lietuvius. 1950 metų spalio 25 dieną J. Aistis laišku kreipėsi į Juozą Bachuną-Bačiūną, prašydamas aukos LRD premijai. Po šešių dienų atsakęs J. Bachunas-Bačiūnas aukoti atsisakė. Vis dėlto LRD valdyba sugebėjo surasti 500 JAV dolerių – tokio dydžio premija kasmet buvo įteikiama nuo 1950 iki 1964 metų.

Pinigų LRD literatūrinei premijai ieškota ir tarp eilinių lietuvių. Spaudoje pasirodžius draugijos kvietimui paremti lietuvišką kultūrą JAV, atsirado tokių, kurie viešai, spaudoje, pasižadėjo padėti Lietuvai ir LRD. 1951 metų vasario 3 dieną Naujienose paskelbtame St. Tamulaičio laiške-pasižadėjime rašoma, jog jis kasmet skiria (ir skirs tol, „kol gyvens Amerikoje ir Lietuva bus okupuota“) 60 JAV dolerių Lietuvos reikalams, iš kurių 25 dol. tenka Lietuvių rašytojų draugijai Amerikoje – remti lietuvišką knygą bei literatūros meną, „vieninteliam ir kultūringam ginklui prieš lietuvių nutautėjimą, Lietuvos vardo pakėlimą ir tautinės sąmonės ugdymą“.

Bet buvo ir tokių, kurie draugijai, spaudoje paskelbusiai atsišaukimą pinigais paremti jos veiklą, iškėlė sąlygą. F. Kiršai atsiųstame laiške Senas Atėjūnas, t. y. senosios lietuvių emigracijos bangos atstovas, piktinasi lietuvių kalbos darkymu ir modernių žodžių, kaip antai „dekadansas“, „kupidonas“, „forsuot“ ir kt., vartojimu lietuvių literatūroje. „Išmokite lietuviskai [čia ir toliau pabraukta Seno Atėjūno], tada jus laikysime savais ir jei parašysit grina lietuviška kalba kaip Kreve, Vidūnas, gerbsime ir paremsime“ (kalba netaisyta).

LRD veikloje netrūko nesutarimų, ginčų ir net iečių sukryžiavimo. Viena tokių ginčų ir nesantaikos priežastimi tapo draugijos 1945–1950 metų grožinės literatūros premijos žiūri komisijos sprendimas 500 JAV dol. premiją skirti Antanui Vaičiulaičiui už knygą Italijos vaizdai. Sprendimas dėl premijos, į kurią taikėsi ir Henriko Radausko Strėlė danguje, nebuvo vienbalsis – iš penkių žiuri narių vienas narys balsavo prieš, kitas susilaikė. Žiuri komisijos protokolo gale paskelbta ir atskira jos nario Antano Rimydžio nuomonė, pasak kurios, „[k]omisija, nubalsavusi premiją skirti atsižvelgiant į ankstyvesnę autoriaus kūrybą, prasilenkė su LRD nuostatų literatūros premijai gauti esminiu 3 paragrafu, kur aiškiai pasakyta, kad premija skiriama už geriausią laike vienerių metų sukurtą ir išleistą originalų grožinės literatūros veikalą.“

J. Aisčio pirmininkavimas draugijai baigėsi 1951 metų balandžio 14 dieną. Tą dieną Čikagoje vykusiame LRD visuotiniame susirinkime jam atsisakius pirmininko pareigų, nauju vadovu išrenkamas Čikagos rašytojų klubo pirmininkas Benediktas (Benys) Babrauskas.

Visuotinio susirinkimo metu dalyviai išsakė susirūpinimą lietuvių literatūros kokybe ir konstatavo „menką literatūros lygį periodinėje mūsų [lietuvių] spaudoje“ ir kreipėsi į laikraščių leidėjus bei redaktorius, „prašydami pakelti jį <...>, kad kokybiškai menkaverčiai dalykai, nuolat teikiami skaitytojui, neatbukintų jo meninio skonio arba visai neatgrasytų nuo literatūros“. Rašytojų suvažiavimas taip pat paprašė laikraščių leidėjų rašytojams už jų spausdinamus kūrinius mokėti honorarus. Tame pačiame posėdyje nutarta metinę literatūros premiją padidinti iki 1000 JAV dolerių.