Lietuvos baletui - 90. Léo Delibes „Coppelia“ 1925-2015

Baletas – sudėtingas, sintetinis žanras. Žiūrint spektaklį, viskas atrodo lyg ir paprasta: dirigentas mojuoja, visi darniai šoka. Tačiau kiek pastangų, mokėjimo tai reikalauja. Manyčiau, jog kiekvienam dirigentui sveika padirbėti balete.

Algirdas Žiūraitis. Žiūraitytė A. Baleto dirigentas // Krantai. 2005, (5), p.43.

[M. Juozapaitytė] Troško nauju, šviežiu ir savitu choreografiniu braižu išspręsti Svanildos vaidmenį. Ji susiviliojo „grynuoju“ Sen-Leono šokiu. Vien technika. Ir čia buvo jos klaida. Persiėmusi vien technika, ji pamiršo patį vaidmenį, jo turinį. Šokis plieskė jaunyste, meile gyvenimui, bet buvo atliekamas gryna technika, todėl vietoje Svanildos scenoje veikė tik gera šokėja Juozapaitytė. Ji įdomiai atliko lėlės šokį, šykščiais mechaniškais judesiais perteikdama nepaslankų lėlės-automato kampuotumą. Dideliu kontrastu, it begalinė ugnies kaskada, įsiveržė į sceną ispanų šokis, temperamentingas, su efektingais šuoliais ir ryškiom pozom. [...] Žiūrovai plojo jai bešokant, plojo uždangai nusileidus. Sveikino ir visi scenoje esantys baleto dalyviai. Recenzentai palankiai sutiko šį jos pasirodymą. Juos domino jauna balerina, jos stiprus, jaunatviškai energingas šokis. Apskritai, domino žavi Juozapaitytės asmenybė.

Motiejūnaitė L. M. Juozapaitytė . Vilnius, 1969, p. 17.

Choreografas yra kūrinio bendraautorius, todėl negalima neatsižvelgti į jo pageidavimus. Jis kuria šokį girdėdamas konkrečią muziką, ir kai sukuria judesius, kartais tempai ne visai atitinka autoriaus nurodymus. Tačiau jei judesiai yra organiški ir šokėjų natūraliai atliekami – tai kiekvienas muzikantas supras, kad reikia prisitaikyti. 

Vytautas Viržonis . Žiūraitytė A. Baleto dirigentas // Krantai. 2005, (5), p. 49.

Neįtikėtinus faktus atskleidė V. Markeliūnienė pranešime apie baletą Vilniaus operoje (1942-1944). Ji veikė tik pustrečio sezono, bet tapo svarbiu bei perspektyviu naujos, savarankiškos muzikinio teatro struktūros pajėgumo liudijimu. Vilniaus operai perėjus Vilniaus miesto teatro žinion, jau vokiečių okupacijos pabaigoje, 1944 m. balandį pradėjo veiklą ir savarankiška baleto trupė, kurios sudėtis „atgijo“ prelegentei vardijant iš Kauno į Vilnių perkeltų šokėjų vardus, pastatytų ir planuojamų kūrinių sąrašą. Apmaudu, kad tuo laiku subrandinta meninė jėga, anot V. Markeliūnienės, atstovaujama jaunosios kartos, nepriklausomybės augintinių, į Vilniaus operos ir baleto veiklą 1942-1944 m. sudėjusių savo profesinės kompetencijos syvus bei viltis, manifestuojančių tautinę savimonę, pasibaigus šiam laikotarpiui skausmingai turėjo atsisveikinti ir su visaverčiu, intensyviu sceniniu darbu.

Leiba Hofmekleris (1900 – 1941) -  dirigentas, teatro pianistas korepetitorius. Pirmąjį premjerinį spektaklį „Trubadūrą“ parengė 1929 m. Nuo teatro veiklos antrojo dešimtmečio buvo pagrindinis baleto dirigentas. 1921-1935 m. Valstybės teatro koncertmeisteris, vėliau ir dirigentas, pagrindinis baletų dirigentas. Dirigavo visus N. Zverevo statytus baletus. 1934-1935 m. su baleto trupe gastroliavo Monte Karle, Londone. 1934–1935 m. buvo Vinco Kudirkos orkestro, nuo 1939 m. Kauno radiofono orkestro, kuris 1940 m. buvo perkeltas į Vilnių, dirigentas. Yra išlikę L. Hofmeklerio diriguotų muzikos įrašų, kuriuose ištraukas iš operų atlieka legendiniai lietuvių dainininkai Kipras Petrauskas, Elžbieta Kardelienė.

Parengta pagal: Muzikos enciklopedija. T.1.-Vilnius, 2000, p. 320; Visuotinė lietuvių enciklopedija. T.7.- Vilnius, 2005, p. 610.

Nikolajus Zverevas  (1888-1965) – baletmeisteris, baleto artistas, pedagogas. 1931 m. į Valstybės teatrą buvo pakviestas rusų baletmeisteris Nikolajus Zverevas, prieš tai dirbęs S. Diagilevo trupėje. 1931-1935 m. vadovavo Valstybės teatro Kaune baleto trupei, dėstė baleto studijoje. Jis pastatė A. Adamo „Giselle“, M. Balakirevo „Islamėja“, F. Poulenco „Aubade“, A. Glazunovo „Raimonda“, P. Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“, atnaujino P. Čaikovskio „Gulbių ežerą“ ir kt. Svarbiausias N. Zverevo darbas buvo  mėginimas sukurti keletą originalių baletų pagal lietuvišką muziką. Taip 1933 m. gegužės 19 d. įvyko trijų lietuviškų baletų (V. Bacevičiaus „Šokių sūkury“, J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ bei B. Dvariono „Piršlybos“) premjeros. N. Zverevo Kaune statomi baleto spektakliai pasižymėjo puikia šokio technika, artistiškumu, jam  vadovaujant, labai išaugo kordebaleto meistriškumas. 1933 m. pabaigoje , gruodžio 14 d. N. Zverevas atnaujino pirmąjį lietuvių baleto trupės spektaklį - „Coppelia“. 1935 m. su Valstybės teatro Baleto trupe gastroliavo Monte Carlo ir Londone.

Parengta pagal: Lietuvių tarybinė enciklopedija. T. 12.- Vilnius, 1984, p.460;  Visuotinė lietuvių enciklopedija. Papildymai. A-Ž.- Vilnius, 2015, p. 480.

Mstislavas Dobužinskis (1875 – 1957) - rusų ir lietuvių scenografas, grafikas, tapytojas.
Iš senos Lietuvos bajorų giminės kilęs M. Dobužinskis mokėsi Vilniaus gimnazijoje, 1885 – 1887 m. – Peterburgo Dailės skatinimo draugijos piešimo mokykloje. 1895 – 1899 m. studijavo Peterburgo universiteto teisės fakultete, 1899 – 1901 m. – Miunchene. Nuo 1903 m. dalyvavo „Meno pasaulio” draugijos veikloje. Ši grupė turėjo įtakos tolimesnei M. Dobužinskio kūrybai. Nuo 1902 m. kaip tapytojas dalyvavo visose rusų dailininkų sąjungose ir „Meno pasaulio” grupės meno parodose. Nuo 1907 m. M. Dobužinskis pradėjo reikštis kaip scenografas, dirbo Peterburgo ir Maskvos teatrų dekoratoriumi. Nuo 1918 m. – A. Štiglico techninio piešimo mokyklos ir Peterburgo dailės akademijos dėstytojas, 1922 m. tapo profesoriumi.
1923 m. M. Dobužinskis atvyko į Kauną dalyvauti Lietuvių meno kūrėjų draugijos Plastikos sekcijos surengtoje parodoje. 1925 m. Valstybės teatro kvietimu atvyko kurti dekoracijų Piotro Čaikovskio operai „Pikų dama“. Po kiek laiko jam suteikta Lietuvos pilietybė. 1929 – 1930 m. vadovavo Kauno meno mokyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos studijoms. 1930 m. Maironio gatvėje įkūrė privačią meno studiją, kuri veikė iki 1933 m.
Nuo 1931 m. Valstybės teatre dirbo dailininku – scenografu. 1933 m. dalyvavo kuriant lietuvišką herbą, vėliavą, ordinus, pašto ženklus. Aktyviai dalyvavo senovės paminklų apsaugos bei restauravimo darbuose kaip komisijų narys. 1933 m. sukūrė dekoracijas L. Delibes baletui „Kopelija“.
1939 m. išvyko į Londoną ruošti savo darbų parodos. Kurį laiką dailininkas gyveno Paryžiuje, vėliau – JAV. Į Lietuvą nebegrįžo. Mirė Niujorke 1957 m. lapkričio 20 d. Jo palaikai palaidoti Paryžiaus kapinėse.

Parengta pagal: Visuotinė lietuvių enciklopedija. T..5.- Vilnius, 2004, p.43.

B. Kelbauskas lietuvių kultūros istorijoje išliks kaip pirmasis mūsų baleto šokėjas. 1922 m. jis šoko Kauno valstybės teatre operų spektakliuose ir pirmame balete Lietuvos scenoje – L. Delibo „Kopelijoje“. Daugelį metų, neturėdamas padėjėjų, vienu metu buvo solistu, pedagogu, repetitoriumi, baletmeisteriu. B. Kelbauskas – pirmasis choreografas buržuazinėje Lietuvoje pastatęs tarybinius baletus: B. Astafjevo „Bachčisarajaus fontaną“ ir „Kaukazo belaisvį“, R. Gliero „Raudonoji aguona“. Ypač reikšmingas J. Pakalnio baleto „Sužadėtinė“ pastatymas, kuriame baletmeisteris klasikinį baletą praturtino lietuvių liaudies šokių judesiais. Tačiau mene ne taip svarbu būti pirmuoju – svarbiausia , kad visuose baleto baruose B. Kelbauskas pasireiškė originaliai, savitai.

Ruzgaitė A. Baleto meistras // Teatras. 1974, nr.4, p.26.

Reta kuri šokėja gali pasigirti dirbusi teatre 42 metus kaip Jadvyga Jovaišaitė – Olekienė. Daugelio atmintyje tebėra gyvos jos čigonės, ispanės, indės, gruzinės... Jos skyrėsi išvaizda – grimu, šukuosena, kostiumais, šokio stilium, bet visos buvo moteriškai žavios ir judesių ekspresija, ir gaivališku temperamentu, grožiu. Prisimenu jos ispanų šokį „Traviatoje“, kuris kartą taip „įelektrino“ žiūrovus, kad teko jį kartoti tris kartus. Žiūrovai net suabejodavo, ar scenoje lietuvaitė.

Ruzgaitė A. Lemtingoji lezginka. // Kultūros barai. 1983, Nr.7, p. 28.

1920 m. į Kauną iš gimtojo Tifliso (dabar – Tbilisis) atvyko Jadvyga Jovaišaitė (1903-2000). Gruzijos sostinėje ji lankė italės M. Perini baleto studiją. Sugrįžus į Kauną, viename labdaros baliuje buvo paprašyta sušokti lezginą, nuo kurios viskas ir prasidėjo: Olgos Dubeneckienės studija, pirmieji pasirodymai operos spektakliuose, pirmoji „Kopelija“, pagrindiniai vaidmenys baleto pastatymuose  Valstybės teatre, pedagoginė veikla. Jadvygas Jovaišaitė – Lietuvos baleto epocha, svarbiausia jo pradininkė, liudininkė ir dalyvė.

Bagdonavičiūtė N. Muziejinis baleto spindesys // Krantai. 2005, Nr. 4, p.38.

Rugsėjo 27 d. „Coppelios“ balete Svanildos rolę atliko M. Juozapaitytė. Nežiūrint į neseniai buvusį kojos sužalojimą, artistė vykusiai nugalėjo visus techniškuosius sunkumus. Pirmame ir antrame veiksme jos šokiuose buvo kiek susilaikymo, o kartais ir nepasititkėjimo, bet užtat paskutiniame veiksme tiek adagio, tiek variation padarė puikų įspūdi savo ryškumu ir išbaigimu. [...] Užtat visame balete Juozapaitytė parodė daugiau gyvumo negu seniau, atlikdama šią rolę, nors jos baleto partijų dramatinė dalis, kaip ir visų mūsų baleto artistų, nepakankamai išplėsta ir nušlifuota. Juozapaitytė jau aiškiai pareiškia nuosavą šokio stilių, kaip techniškai stipri ir ryški balerina terre at erre tipo. Ji yra technišku atžvilgiu geriausiai paruošta mūsų baleto šokėja, kuri turi ateitį.

V. Stn-tė. „Coppelia“ // Lietuvos aidas. 1935, rugsėjo 30 d.

Dešinėje ant grindų sėdi: Galina Čeglokovaitė, prie jos priklaupęs Juozas Ambrazas, kairėje – Hendrikas Jagminas, už jo – Irena Eidrigevičiūtė; viduryje sėdi: Juozas Grybauskas, Mykolas Bukša, Genovaitė Sabaliauskaitė, Bronius Kelbauskas; I eilėje stovi (iš kairės): Eugenijus Bandzevičius, [?], Antanina Bliumaitė, [?], Elena Vyčaitė, Vilhelmina Radzevičiūtė, Tatjana Babušinaitė, Olga Zateplinskaitė, Marija Sarnauskaitė, Zinaida Smolskaitė, Vladas Miliūnas, [?], Tamara Sventickaitė, Vytautas Aukščiūnas, Tamara Kublickaitė, Borisas Čunovas, Petras Volkovas, Vaclovas Germanavičius, Stasys Modzeliauskas, pianistas Stasys Kalvaiti, Ksaveras Knitaitis; II eilėje – Stasys Tamošiūnas, Marija Galočkinaitė, Simas Velbasis, Nadežda Kaliskienė, Alfonsas Liepinis, [?], Adolfas Butkus, Elena Staničkaitė, [?]