-
Strašuno bibliotekos fondų saugotojas Chaiklas Lunskis (1881-1943)
Pirmas vyriausiasis bibliotekininkas buvo M. Strašuno giminaitis Samuelis Strašunas. Nuo 1884 m. sergančiam tėvui talkino sūnus Izaokas (1880-1942), po S. Strašuno mirties 1895 m. tapęs bibliotekos vadovu. 1894 metais jam į pagalbą atėjo vos penkiolikos metų Chaiklas Lunskis. Jo meilę žydų knygai ir savo miestui, jo autoritetą ir platų susirašinėjimo ratą galima būti palyginti su paties M. Strašuno.
Ilgainiui Lunskis tapo bibliotekos fondų saugotoju, Vilniaus bibliofilų bičiuliu, pripažintu žydų knygos žinovu, istoriku mėgėju, išleido keletą knygų apie žydiškąjį Vilnių, rinko ir saugojo žydų paveldą. Nepaisant savo skurdžios materialios būklės, Lunskis, kaip ir Matas Strašunas bei kiti Vilniaus žydų intelektualai, kaupė asmeninę knygų kolekciją. Tačiau išsiskirti su savo turimomis knygomis jam nebuvo sunku: Lunskis jas dažnai dovanodavo Strašuno bei kitoms bibliotekoms, draugams, paaukojo apie 500 savo asmeninės bibliotekos knygų Jeruzalės universiteto bibliotekai.
1930 m. Strašuno bibliotekoje pradėjo dirbti Levis Izaokas Rubinovas, daug prisidėjęs prie bibliotekos katalogo sutvarkymo.
-
Chaiklo Lunskio knyga „Fun Vilner getto; Vilner kloyzn, di Yidishe gas un der shulhoyf“ (jid. Iš Vilniaus žydų kvartalo; Vilniaus sinagogos, Žydų gatvė bei Sinagogų kiemas). Vilnius, Žydų literatų ir žurnalistų leidykla, 1920.
„Jis pažinojo Vilniaus istoriją kaip niekas kitas. Žinojo kiekvieną gatvę ir skersgatvį, kiekvieną sinagogą ir mokymo namus, kiekvieną namą žydų kvartale, ant jų rūsius ir pastoges. Jis buvo geriausias Vilniaus žydų kvartalo gidas.“
(Iš Izraelio Klauznerio rašyto nekrologo Chaiklui Lunskiui)
-
Vilniaus žydų gimnazijos direktorės Sofijos Gurevič prašymas Chaiklui Lunskiui, kad šis Strašuno bibliotekoje padarytų mokiniams įvadą į ekskursiją po žydų kvartalą.
„Chaiklas Lunskis, tylus ir geras bibliotekininkas, <...> niekad nekėlė balso ir niekam nepriekaištavo, nebent kreipdavosi į triukšmingą mokinių grupę:
- Draugai, ar taip elgiamasi bibliotekoje? Ne, ne...
Mes suprasdavome ir kantriai laukdavome, kol jis išklausys kiekvieno mūsų prašymą, užrašys į savo didelę knygą ir atneš. Jis mintinai žinojo visų bibliotekos knygų pavadinimus ir jų vietas lentynose, tarsi tai būtų jo bičiulių adresai.“
(Iš Miros Berger atsiminimų)
-
Chaiklo Lunskio knyga „Legendes fun Vilner goen“ (jid. Legendos apie Vilniaus gaoną). Vilnius, leidykla „Žydų tautinė mokykla“, 1924.
„Praeitį jis tyrinėjo <...> derindamas istorinius faktus su legendomis.“
(Iš Izraelio Klauznerio rašyto Chaiklo Lunskio nekrologo)
-
Straipsnis apie Chaiklą Lunskį I pasaulinio karo padariniams skirtoje rinktinėje „Af di khurves fun milkhomes un mehumes“ (jid. Karų ir kataklizmų griuvėsiuose). Leid. Mozė Šalitas. Vilnius, brolių Rozentalių spaustuvė, 1931.
Karo metu Lunskis daug talkino pabėgėliams, ypač vaikams, dalyvavo labdaros veikloje. Šiame leidinyje taip pat išspausdinti jo straipsniai apie Valkininkų ir Rūdiškių žydų bendruomenes.
-
Izaoko Strašuno pasas, išduotas 1922 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.
„Iš dešinės <...> sėdi bibliotekos steigėjo Mato Strašuno anūkas [Izaokas Strašunas], jis laiko didelę skaitytojų registravimo knygą. Kai pateiki knygos užsakymą, gauni lapelį su jos antrašte, tada eini prie langelio kitame salės gale, kur bendrauji su kitu bibliotekininku – Chaiklu Lunskiu. Pateiki jam lapelį ir tiesiog po kelių akimirkų gauni reikiamą knygą. <...>
Abu šie žmonės <...> knygų žinovai, tačiau jie yra visiškos priešingybės. Strašunas <...> tai eruditas, pedantas, jis atšiaurus ir griežtas, skaitytojai baiminasi, kad nesukeltų jo pykčio. Savo papeikiančiais žodžiais jis įveda geležinę tvarką. O Lunskis <...> atidus skaitytojams, jo žvilgsnis šiltas ir švelnus, jis visada pasiruošęs išklausyti tave ir tavo prašymą.“
(Iš Šalomo Cholavskio atsiminimų)
