|
Pasibaigus karui dalis knygų iš Europos bibliotekų buvo rasta ir grąžinta savininkams. Tarybų Sąjunga nereiškė noro susigrąžinti žydų kultūros lobius, be to, ji nebuvo tarptautinės visuomenės pripažinta teisėta jų paveldėtoja. Aptikta M. Strašuno bibliotekos knygų dalis (apie 25000) buvo perduota Žydų mokslo institutui (YIVO) Niujorke, kuris iki karo veikė kaip Vilniuje 1925 m. įsteigto YIVO instituto filialas, o po karo pasiskelbė jo įpėdiniu.
1944 m. Vilniuje karą išgyvenusių „popieriaus brigados“ narių iniciatyva buvo įsteigtas Žydų muziejus, kuriame surinkti slėptuvėse išsaugoti žydų spaudiniai ir dokumentai, tarp jų ir dalis Strašuno bibliotekos kolekcijos. Tačiau jau 1948 m. sovietų administracija muziejų uždarė.
Spaudiniai ir rankraščiai buvo perimti ir išsaugoti 1946 m. Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios patalpose įsteigtų Knygų rūmų direktoriaus Antano Ulpio (1904-1981) ir jo bendradarbių dėka. 1980 m. pabaigoje Knygų rūmuose prasidėjo žydų knygų katalogavimas. Žydų dokumentinio paveldo bibliografijos ir tyrimo darbai tęsėsi ir Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kuri Knygų rūmų kolekcijas integravo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 2017 m., bibliotekai stiprinant bendradarbiavimą su YIVO institute bei įsteigus Judaikos tyrimų centrą, šie darbai įgavo itin didelį pagreitį.
Šiandien Lietuvos Nacionalinėje bibliotekoje saugoma apie 1600 asmeninės M. Strašuno kolekcijos spaudinių ir keli rankraščiai, keliolika tūkstančių kitų bibliotekos knygų ir periodinių leidinių, su jos veikla susijusių dokumentų, virš tūkstančio Chaiklo Lunskio asmeninės bibliotekos leidinių, jo rankraščiai.
|
