Parodos

Užsienio profesionalai – Lietuvai

˯Aprašymas

Į knygų puslapius suguldytą pasaulio išmintį jaunoje valstybėje pirmą kartą buvo nuspręsta saugoti nacionaliniu mastu: 1919 m. įsteigta valstybinė biblioteka. Pirmuoju Lietuvos nacionalinės bibliotekos vedėju tapo latvis baltistas Eduardas Volteris, o didžiulį bibliografinį darbą atliko baltarusis kariškis Aleksandras Ružancovas.

  • Volteris 2.jpg

    Eduardas Volteris

    Gimiau 1856 m. kovo mėn. 6 d. Rygoje. Kilme esu latvis. Visą savo amžių kiek pajėgdamas kroviau plytas į mokslo rūmą.

    Aukštuosius mokslus išėjau Leipcigo, Dorpato ir Charkovo universitetuose, baigiau juos rusų literatūros magistro laipsniu. Buvau Petrapilio universiteto privatdocentas. Daug važinėjau po Lietuvą ir latvius etnografiniais ir archeologiniais tikslais. Apie šias tautas išleidau daugybę didesnių ir mažesnių raštų, daugiausia rusų ir vokiečių kalbomis: „Lietuvių katekizmą Daukšos 1595 m.“ su paaiškinimais (1886 m.), apie etnografinę kelionę po Lietuvą ir Žemaičius (1887 m.), „Lietuviškos chrestomatijos“ du tomu: I tomas 1903 m., II tomas 1904 m., „Postilla catholica“ (1904 m.) ir kitų. Daug rašiau didžiajam Brokhauzo-Efrono enciklopedijos žodynui (rusų). Gyvendamas Petrapily, kiek galėdamas globojau lietuvių studentus ir dirbau dėl lietuvių spaudos atgavimo.

    1920 m. parvykau iš Rusijos Lietuvon, Kaunan, dirbu Kauno miesto muziejaus direktorium, Valstybinės archeologijos komisijos pirmininku ir centralinio Valstybės knygyno vedėju.

     

     

     

  • Ružancovas 2.jpg

    Aleksandras Ružancovas-Ružaniec

    Į šį pasaulį atkeliavau 1893 rugpjūčio 12 d. Viazmoje, pusiaukelėje tarp Smolensko ir Maskvos. Gimnaziją baigiau gimtajame mieste. Prieš pat karą, 1911–1914 m., studijavau Maskvos imperatoriškajame universitete, Istorijos-filologijos fakultete. 1914 m. pradėjau mokytis Aleksejaus karo mokykloje Maskvoje. Veikiai karybos meną teko išbandyti praktiškai. Kovoje su vokiečiais buvau sužeistas ties Beržininkais, netoli Joniškio. 1919 m., jaunajai Lietuvai ginantis nuo priešų, ėmiausi vadovauti Lietuvos kariuomenės gudų daliniui. Koviausi su bolševikais ir lenkais, už ką buvau apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5 laipsnio ordinu. Bolševikams okupavus Gudiją, likau tarnauti Lietuvoje.

    Kaip žinia, man visada rūpėjo knygos. Kone du dešimtmečius ėjau Centrinės kariuomenės bibliotekos viršininko pareigas. Mano rūpesčiu šios bibliotekos fondai išaugo iki 40 tūkst. tomų. Kariuomenės dalyse suorganizavau 105 bibliotekas, parengiau nemaža bibliotekininkų. Darbavausi ir universitete, buvau Bibliografijos instituto reikalų vedėjas. Daug kruopštumo pareikalavo leidiniai apie Lietuvos bibliotekas, Lietuvos laikraščius ir žurnalus...

    Nemažai prakaito išliejau ir ugniagesybos srityje. Buvau Lietuvos kariuomenės ugniagesių inspektorius, suorganizavau 32 ugniagesių komandas. Kadangi buvau rašto žmogus, tuo ir vėl neapsiribojau – nemažai parašiau apie ugniagesybą.

    Darbus ir gyvenimą sujaukė Antrasis pasaulinis karas. Pokariu atsidūriau Memingeno DP stovykloje Bavarijoje, o 1949 m. persikėliau į Ameriką ir toliau darbuojuosi širdžiai mieloje bibliografijos srityje.