Kelmė yra mano Lietuva ir mano Jeruzalė

Lietuvos rašytojas Icchokas Meras, nuo 1972 metų apsigyvenęs Izraelyje, nebuvo dažnas Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos lankytojas. Vis dėlto biblioteka jam nebuvo svetima – jos slenkstį daug kartų mynė rašytojo laiškai. Visus juos kruopščiai perskaitydavo ir tuoj pat į juos atsakydavo ilgametė LNB darbuotoja Ona Taluntytė.

„Su Meru susipažinau apie 1994 metus, – prisimena buvusi LNB direktoriaus pavaduotoja skaitytojų aptarnavimui ir komplektavimui. – Rašytojas padarė malonų įspūdį. Iš pirmo susitikimo buvo labai šiltas, jautrus, mielas žmogus.“ Pirmas geras abipusis įspūdis išsivystė į iki beveik pat I. Mero mirties trukusį intensyvų susirašinėjimą. Jo metu buvo aptariami ir tvarkomi ne tik LNB Lituanistikos skyriuje pradėto kaupti rašytojo fondo reikalai, bet ir dalintasi asmeniškesne informacija: keistasi sveikinimais, linkėjimais, naujienomis.

1994-aisiais LNB spaudos fondams vis dar labai trūko išeivijos literatūros. Todėl tiek bendras bibliotekos, tiek asmeninis O. Taluntytės noras buvo kiek galint sutelkti jėgas ir dėmesį į Lituanistikos fondo komplektavimą. LNB direktoriaus pavaduotoja skaitytojų aptarnavimui ir komplektavimui I. Mero pirmiausia paprašė atsiųsti visas jo užsienyje išleistas knygas bei pavienius kūrinius. Rašytojas mielai šios užduoties ėmėsi ir per artimiausius metus Lituanistikos fondą papildė ne vienu savo nauju kūriniu.

Pirmasis I. Mero prašymas iš LNB buvo sudaryti bibliotekoje turimų jo leidinių sąrašą. „Ačiū Silvijai Vėlavičienei, kurios vadovaujamas skyrius tokį sąrašą sudarė, – gražiu žodžiu tuometinę LNB Lituanistikos skyriaus vedėją prisimena O. Taluntytė. – Tai buvo nemažas darbas.“
Didelio LNB indėlio būta ir „Baltoms lankoms“ 2009 metais sugalvojus išleisti I. Merui skirtą knygą, pavadinimu „Besikartojančios erdvės: pokalbiai su Icchoku Meru ir kūrybos interpretacijos“ (sud. Skaistė Vilimaitė ir Loreta Mačianskaitė). Pats I. Meras pasiūlė, šalia kitos medžiagos ir informacijos, knygoje paskelbti ir visą jo bibliografiją. Šio pavedimo ėmėsi O. Taluntytė. LNB darbuotojai Olgai Zimarevai sutikus darbo imtis ir kruopščiai jį atlikus, knyga išėjo su bibliografija.

O. Taluntytė su pasididžiavimu prisimena ir dar vieną faktą. Pasak jos, LNB gali drąsiai laikyti save, tiesiogiai prisidėjusia prie I. Mero kūrybos. „Rašau apsakymą ir man reikia knygos apie augalus arba kambarines gėles“, – viename savo laiške rašė rašytojas. Ilgai nelaukus, LNB į Izraelį išsiuntė knygas: „Sodo augalai“, „Kambarinės gėlės“, „Lietuvos gamta“ ir „Lietuvos žuvys“. Po kurio laiko literatūros ir kultūros žurnale „Metai“ pasirodžius I. Mero apsakymui, kuriame buvo vaizduojama Lietuvos gamta, O. Taluntytė neslėpė: „Toks geras jausmas apėmė, kad Nacionalinė biblioteka irgi Merui padėjo rašyti, jam esant toli nuo gimtų namų.“

Paskutinis rašytojo laiškas O. Taluntytės pašto dėžutę pasiekė 2013 metų kovo 26 dieną, likus beveik metams iki jo mirties. Jame buvo I. Mero sveikinimas su lietuviškomis Velykomis.

Po beveik 20 metų trukusio susirašinėjimo su I. Meru šiandien O. Taluntytė prisipažįsta rašytojo nepaklaususi vieno dalyko – kokia buvo jo paskutinė valia dėl asmeninės bibliotekos bei rankraščių. „Tada apie tai nepagalvojome, – apgailestauja ji, – atrodė, nepatogu klausti, o faktiškai – visai patogu būtų buvę žinoti žmogaus valią.“

Tekstą rengė literatūros istorikė dr. Dalia Cidzikaitė