Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 metų

Lietuvos valstybingumo atkūrimas 1990 m. išeivijoje buvo sutiktas be galo džiaugsmingai. Tai buvo tarsi penkiasdešimt metų puoselėtos svajonės išsipildymas. Nuslūgus entuziazmo bangai, išryškėjo, kad išeivijai teko iš naujo ieškoti savo egzistencijos prasmės ir būdų save realizuoti.

Nepriklausomybės atkūrimas, valstybingumo įtvirtinimas ir tarptautinis pripažinimas sutapo su natūraliais procesais išeivijoje: aktyviosios išeivijos dalies pavargimu, senėjimu, kartų kaita, veiklų perorientavimu, naujosios emigracijos bangos atstovų kitoniškumu ir nenoru jungtis į išeivijos socialinį gyvenimą. Šie iššūkiai paveikė įvairias diasporos veiklos sritis. Žiniasklaidą – taip pat.

Išeivijos žiniasklaidai teko ieškoti būdų, kaip reaguoti į naujus iššūkius. Viena strategijų – išeivijoje leistų leidinių leidybos perkėlimas į Lietuvą. Šią strategiją pasirinko tik nedidelė dalis leidinių: „Aidai“, „Akiračiai“, „Ateitis“, „Į laisvę“, „Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis“, „Karys“, „Pasaulio lietuvis“, „Tėvynės sargas“, „Varpas“. Dažniausiai tai buvo ideologiniai, tam tikras pasaulėžiūros vertybes propagavę leidiniai. Vienuolijos į Lietuvą taip pat „perkėlė“ savo leidinius: marijonai tęsė „Šaltinio“, o pranciškonai – „Šv. Pranciškaus varpelio“ leidybą. Įdomus jėzuitų leidinio „Laiškai lietuviams“ atvejis: 2000 m. pasirodžius paskutiniam šio leidinio numeriui JAV, nuo 2002 m. Lietuvoje leidžiamas dizainu ir turiniu panašus leidinys „Laiškai bičiuliams“.

Į Lietuvą „perkeltų“ leidinių leidėjams kilo naujų iššūkių: rasti nišą plačiame ir nuolat kintančiame žiniasklaidos lauke, ieškoti bendradarbių, skaitytojų ir finansų.

„Perkėlimo“ procese labai svarbų vaidmenį atliko „perėmėjai“ Lietuvoje. Kuo stipresnis „perėmėjas“, tuo sėkmingiau susiklostė leidinio likimas. Šiuo metu iš vienuolikos į Lietuvą „perkeltų“ leidinių leidžiami penki. Jie prisideda prie išeivijos kultūrinio paveldo ir bendrystės tarp Lietuvos ir užsienio lietuvių puoselėjimo bei plėtros.

„Naujasis židinys-Aidai“

Katalikiškos kultūros žurnalas „Aidai“ pradėtas leisti 1944 m. Vokietijoje, 1949–1991 m. ėjo JAV. Be kitų iššūkių, su kuriais susidūrė išeivijos spauda, aukštus intelektinės ir vertybinės produkcijos standartus siekusiems išlaikyti „Aidams“ ypač svarbus buvo vis mažėjantis bendradarbių skaičius. Ne kiekvienas galėjo parašyti tekstą šiam leidiniui.

Silpstančių „Aidų“ redakcija atkreipė dėmesį į 1991 m. Lietuvoje pradėtą leisti panašaus pobūdžio žurnalą „Naujasis židinys“ ir pasiūlė pastarojo redaktoriui Petrui Kimbriui suvienyti Lietuvos ir išeivijos katalikų intelektualų jėgas ir leisti bendrą leidinį. Su šiuo pasiūlymu buvo sutikta. 1991 m. pasirodė paskutinis „Aidų“ numeris. Jame ilgametis žurnalo redaktorius Leonardas Andriekus rašė: „Lietuva vėl laisva, žiauriojo komunizmo jėga sutriuškinta, visa tauta užsidegusi kurti dvasinę bei ekonominę gerovę. <...> Dabar prie Lietuvos daug stipriau glausis ir išeivija. Jai niekas nebetrukdys bendrauti su tauta. Bus atviras bei sklandus susisiekimas ir intensyvi kultūrinė bei ekonominė komunikacija. Dėl okupanto varžtų išeivija, buvusi iki šiol lyg atskira veiklos sritis, taps vientisa tautos dalim. <...> Ten išsikelia ir „Aidai“, susijungdami su „Naujuoju židiniu“ ir pradėdami naują egzistencijos etapą. Esame įsitikinę, kad toks jungtinis žurnalas sėkmingai tęs „Aidų“ kultūrinę misiją.“

„Aidų“ leidėjai pakvietė savo skaitytojus prenumeruoti jungtinį žurnalą, o bendradarbius – jame skelbti savo tekstus, skyrė finansinę paramą. 1992 m. pasirodė jungtinis žurnalas „Naujasis židinys-Aidai“. Jame atsirado rubrika iš „Aidų“ archyvo, kurioje buvo publikuojami dar „Aidų“ leidėjų surinkti tekstai. Ištikimieji „Aidų“ skaitytojai ne visada buvo patenkinti jungtiniu žurnalu ir „Aidų“ paveldu jame.

Nepaisant retkarčiais pasirodydavusios kritikos, „Naujasis židinys-Aidai“ išeivijoje vertintas kaip vienas geriausių Lietuvoje leidžiamų leidinių, skatinama jį prenumeruoti ir skaityti. Jungtinis žurnalas eina iki šiol, prisideda prie krikščioniškosios kultūros Lietuvoje plėtros, nuosekliai ugdydamas jaunąją skaitytojų ir autorių kartą.

Suskaitmenintus „Aidų“ numerius galite rasti portale epaveldas.lt.

Daugumą jungtinio žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ numerių rasite čia.

„Akiračiai“

Nuo 1968 m. išeivijoje leistas atviro žodžio mėnraštis „Akiračiai“ išsiskyrė tuo, kad nesikratė ryšių su okupuotos Lietuvos intelektualais ir kūrėjais, spausdino drąsius, nuolankumo ir autoriteto nepripažįstančius tekstus.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Akiračiai“ susidūrė su tais pačiais iššūkiais, kaip ir kitos išeivijos žiniasklaidos priemonės: skaitytojų ir bendradarbių skaičiaus mažėjimu, ilgamečių redakcijos narių pavargimu, aktualios ir įdomios medžiagos stoka. Po 1991 m., kai niekas jau nebedraudė bendrauti ir bendradarbiauti su Lietuva, netgi priešingai – skatino, „Akiračiai“ prarado vieną svarbiausių savo originalumo ir išskirtinumo bruožų. Išeivijos gyvenimui darantis vis nuobodesniam, vis daugiau medžiagos buvo publikuojama iš Lietuvos ar parašyta Lietuvoje gyvenusių autorių. Atvirumas Lietuvai, glaudūs ryšiai su „Santaros-Šviesos“ sambūriu lėmė, kad Lietuvoje susiformavo šio leidinio skaitytojų ir bendradarbių grupė.

Vienam iš dviejų mėnraščio redaktorių – Liūtui Mockūnui – nutarus persikelti gyventi į Lietuvą, buvo nuspręsta „Akiračius“ uždaryti. Leidinio bičiuliai Lietuvoje, susibūrę į „Akiračių“ rėmėjų klubą, nusprendė tęsti mėnraščio leidybą. Seniesiems redaktoriams su skaitytojais atsisveikinus 2005 m. sausį, tų pačių metų vasario 16 d. pasirodė pirmasis Lietuvoje leistas mėnraščio numeris.

Naujajai redakcijai savo patirtimi ir įžvalgoms padėjo senieji redaktoriai. Vis dėlto Lietuvoje „Akiračiams“ nepavyko susikurti naujos tapatybės ir atrasti savo vietos dinamiškame žiniasklaidos lauke. Ištikimų skaitytojų ir prenumeratorių skaičiui vis mažėjant, nepasisekus pritraukti naujų, susidurta su leidybai reikalingų finansų stoka. Siekiant nors kiek užkamšyti finansines skyles, buvo imamasi netradicinių priemonių, pavyzdžiui, švenčiant redakcinės komisijos narių jubiliejus, vietoj dovanų buvo renkamos aukos „Akiračiams“.

Bendradarbių ir finansų stoka lėmė, kad 2009 m. buvo išleisti vos keli šio leidinio numeriai, o 2010 m. buvo nuspręsta nutraukti spausdintinės „Akiračių“ versijos leidybą. „Akiračiai“ savo vaidmenį atliko tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje. Su mėnraščio leidyba susijusiems žmonėms tai buvo savanorystės ir atsakomybės mokykla, o skaitytojams – drąsos, kritiškumo, nenuolankumo autoritetams ir pilietinio sąmoningumo pavyzdys.

Suskaitmenintus 1968–2005 m. „Akiračių“ numerius rasite portale epaveldas.lt.

„Ateitis“

Nuo 1911 m. leidžiamas „Ateities“ žurnalas suformavo visą intelektualių, visuomeniškai įsipareigojusių žmonių sambūrį, ženkliai prisidėjusį prie Lietuvos valstybės, visuomenės, kultūros ir intelektinio lauko raidos. Iki 1940 m. „Ateitis“ leista Lietuvoje, 1946–1949 m. – perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje, 1950–1997 m. – Šiaurės Amerikoje, nuo 1999 m. – Lietuvoje.

Be iššūkių, su kuriais susidūrė ir kiti išeivijoje leisti leidiniai, XX a. 10 dešimtmetyje „Ateities“ žurnalui ir visai Ateitininkų federacijai teko ieškoti balanso tarp išeivijos ateitininkijos ir ateitininkų Lietuvoje. Laikotarpiu, kai žurnalo redaktorė buvo Danutė Bindokienė (1989–1994 m.), „Ateitis“ daug dėmesio skyrė 1989 m. Lietuvoje veiklą atnaujinusiems ateitininkams – čia vykusioms vasaros stovykloms, akademijoms, įvairiems suvažiavimams. 1994 m. „Ateitis“ išeivijoje leisti nustota, vienas numeris dar pasirodė 1997 m.

Ateitininkijai Lietuvoje stiprėjant, 1997 m. čia buvo perkeltas organizacijos centras ir imta ieškoti būdų, kaip atgaivinti „Ateities“ leidybą. Tai atsitiko 1999 m. Nors pirmieji Lietuvoje leisti numeriai labiau panašėjo į informacinį biuletenį, vis dėlto, tuomečio Ateitininkų federacijos pirmininko Vyganto Malinausko žodžiais tariant, buvo „užsuktas“ „Ateities“ leidybos procesas, tebesitęsiantis iki šiandien.

Nedidelio tiražo, populiarumo nesivaikiusiam žurnalui išsilaikyti dinamiškoje Lietuvos žiniasklaidos erdvėje ir surasti savus skaitytojus ypač padėjo išeivijos ateitininkų teikiama materialinė parama.

Šio žurnalo leidėjai ne kartą svarstė klausimą, kam skirta „Ateitis“: ateitininkams ar platesnei visuomenės grupei, į ką orientuotis: jaunimą ar šiek tiek vyresnius skaitytojus, kaip žurnalą padaryti platforma, buriančia tiek Lietuvos, tiek išeivijos ateitininkus. Atsakymai į šiuos klausimus didžia dalimi priklausė nuo žurnalo redaktorių. Leidybos Lietuvoje pradžioje žurnalas pasižymėjo dažna redaktorių kaita. Stabilumą ir „veidą“ jis įgijo redaktoriaus pareigas einant Redai Sopranaitei (2006–2018 m.).

Nors nuo 2009 m. veikia svetainė www.ateitieszurnalas.lt, spausdintinės žurnalo versijos leidyba valingai tęsiama.

1911–1997 m. žurnalo „Ateitis“ numerius rasite portale epaveldas.lt.

Žurnalo raidą 1911–1997 m. išsamiai aprašė Juozas Polikaitis.

„Į laisvę“

Rezistencinės minties, kultūros ir politikos žurnalo „Į laisvę“ istorija neatsiejama nuo antisovietinio ir antinacistinio pasipriešinimo judėjimo ir jo sekėjų išeivijoje bei Lietuvoje. 1941 m. birželio sukilimo metu pasirodęs dienraštis „Į laisvę“ ėjo iki 1942 m. pabaigos, 1943–1944 m. leistas kaip pogrindinis laikraštis. 1948 m. keli jo numeriai buvo išleisti perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje. 1953 m. „Į laisvę“ buvo atgaivintas išeivijoje ir čia leistas iki 1999 m. Nuo 2000 m. leistas Lietuvoje.

Žurnalo leidėjai „Lietuvių fronto bičiuliai“, būdami ne tik rezistencinę savimonę, krikščionišką pasaulėžiūrą puoselėjančiu sambūriu, siekė ir politinių tikslų. Jie, vieninteliai iš visų išeivijoje veikusių ideologinių sambūrių, parengė koncepciją, kaip galėtų būti organizuojama valstybingumą atkūrusi Lietuva. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo dedamos pastangos Lietuvos visuomenę ir politikus supažindinti su 1958 m. pasirodžiusio programinio dokumento „Į pilnutinę demokratiją“ nuostatomis, prisidėti prie jų įgyvendinimo.

Svarų indėlį skleidžiant vadinamosios „pilnutinės demokratijos“ idėjas atliko 1990 m. įkurtas „Į laisvę“ fondo lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialas, taip pat JAV parengto žurnalo „Į laisvę“ spausdinimas Lietuvoje (nuo 1994 m.).

Mažėjant prenumeratorių išeivijoje, skaitytojų skaičius Lietuvoje augo. Dėl šios priežasties, „Lietuvių fronto bičiulių“ taryba priėmė sprendimą sugrąžinti „Į laisvę“ Lietuvon. Čia pradėto leisti žurnalo redaktorė Aldona Žemaitytė pabrėžė, kad vienas svarbiausių Lietuvon sugrįžusio „Į laisvę“ uždavinys – gaivinti ir sudabartinti „pilnutinės demokratijos“ idėjas.

Nepaisant dėtų pastangų, „Lietuvių fronto bičiuliams“ Lietuvoje nepavyko suburti pakankamo kiekio sekėjų, kurie būtų perėmę „pilnutinės demokratijos“ idėjų plėtotę ir „Į laisvę“ leidybos finansavimą. Žurnalo leidyba Lietuvoje didžia dalimi buvo finansuojama išeivijos rėmėjų lėšomis, jų paramai mažėjant leidybą teko nutraukti. Paskutinis šio žurnalo numeris pasirodė 2008 m.

Tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje leistas „Į laisvę“ buvo impulsas prisiminti ir į Lietuvos visuomenės istorinę atmintį integruoti rezistencines patirtis, svarstyti „pilnutinės demokratijos“ idėjas.

1943–2008 m. „Į laisvę“ numeriai skelbiami portale epaveldas.lt.

„Karys“

Šiuo metu „Karys“ yra Lietuvos kariuomenės žurnalas. 1919–1940 m. jis buvo leistas Kaune, 1941–1944 m. – Vilniuje, 1944 m. pab.–1945 m. – Vokietijoje. 1950 m. šis karinės minties leidinys buvo atgaivintas išeivijoje ir iki 1991 m. spausdintas lietuvių pranciškonų spaustuvėje Niujorke.

Išeivijoje „Karys“ buvo tapęs lietuvių karių veteranų žurnalu, savo skaitytojams teikė žinių iš Lietuvos istorijos, karo istorijos, straipsnių kariniais klausimais, atspindėjo Lietuvos karių ir šaulių nuotaikas, patriotizmą ir tikėjimą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu.

„Kario“ leidėjai ir skaitytojai su džiaugsmu sutiko žinią apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų kūrimą. Šioms kuriantis, išryškėjo ir kariškos spaudos poreikis. Tuo ypač rūpinosi vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų Česlovas Jezerskas ir tuometis Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius. Jie angažavo sporto žurnalistą Bronių Čekanauską tapti „Kario“ žurnalo redaktoriumi ir atgaivinti prieškario laikais leistą ir išeivijoje tuo metu dar ėjusį žurnalą.

Lietuvoje leidžiamam žurnalui žengiant pirmuosius žingsnius, pasunkėjo išeivijos „Kario“ leidybos sąlygos. Reorganizavus spaustuvės veiklą, tėvai pranciškonai nebegalėjo spausdinti šio žurnalo, o kitos spaustuvės rasti nepavyko. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, buvo nutarta išeivijoje leistą „Karį“ nuo 1992 m. sujungti su to paties pavadinimo žurnalu, leistu Lietuvoje. Čia leisto žurnalo redaktoriai teigia, kad išeivijos „Kario“ leidėjai ir skaitytojai skaitė̇, prenumeravo, rėmė finansiškai ir savo tekstais Lietuvoje leidžiamą „Karį“.

Pamažu keitėsi ir Lietuvoje leidžiamo žurnalo struktūra bei tikslinė auditorija. Nuo įvairaus lygio krašto apsaugos aktualijų̨ ir istorinių temų̨ žvilgsnis buvo kreipiamas į eilinius karius, žemesnės grandies vadus, tikintis, kad žurnalas praskaidrins jų̨ laisvalaikį, padės spręsti tarnybos problemas, kartu taps įdomus ir platesnei auditorijai.

Išeivijoje leisto „Kario“ suskaitmeninti numeriai portale epaveldas.lt.

2003–2020 m. žurnalo „Karys“ numeriai.

„Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis“

Nuo 1965 m. leidžiamame „Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštyje“ buvo spausdinami Lietuvių katalikų mokslų akademijos narių mokslo darbai. Iki 1992 m. „Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis“ buvo leidžiamas Romoje. Išeivijoje pasirodė vos šeši šio leidinio tomai, juos spaudai rengė redaktorius tėvas Antanas Liuima, SJ. 1990 m. Lietuvoje atsikūrus Lietuvių katalikų mokslų akademijai, 1992 m. čia perkėlus organizacijos centro valdybą, pradėta rūpintis ir „Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraščio“ leidyba Lietuvoje. Čia 1994 m. pasirodė septintasis leidinio tomas.

Lietuvoje „Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis“ išsiplėtė (nuo 2008 m. jį sudaro dvi serijos: serija A – „Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis“ ir serija B – „Bažnyčios istorijos studijos“), imtas leisti reguliariai (leidėjai stengiasi per metus išleisti po vieną abiejų serijų tomą, t. y. du leidinio numerius).

Iš kitų Lietuvoje leidžiamų mokslinių žurnalų „Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis“ išsiskiria tuo, kad atstovauja krikščioniškai pasaulėžiūrai moksle. Leidinyje skelbiami mokslo darbai ir šaltiniai, susiję su krikščionybės, jos suformuotos kultūros praeitimi ir dabartimi Lietuvoje bei pasaulyje, taip pat recenzijos, Lietuvių katalikų mokslų akademijos veiklos kronika.

Daugelį „Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraščio“ tomų rasite čia.

„Pasaulio lietuvis“

Žurnalo „Pasaulio lietuvis“ istorija neatsiejama ne tik nuo lietuvių išeivijos, bet ir Pasaulio lietuvių bendruomenės, kaip institucijos, raidos ypatybių. Nuo 1963 m. leidžiamas žurnalas stengėsi atspindėti tai, kuo gyveno lietuvių išeivija, sukurti po pasaulį pasklidusių lietuvių komunikacijos erdvę.

Valstybingumo atkūrimą 1990 m. lydėjo masinės emigracijos banga. Deja, dauguma naujųjų emigrantų nebuvo linkę nei jungtis į ankstesnių emigracijos bangų atstovų sukurtas socialines struktūras, nei kurti savas. Pasaulio lietuvių bendruomenei – organizacijai, kuri save suvokė kaip platformą, buriančią viso pasaulio lietuvius, – tai tapo rimtu iššūkiu, paveikusiu ir žurnalo „Pasaulio lietuvis“ raidą.

Silpstant pokario emigracinei bangai, mažėjo skaitytojų ir bendradarbių, susidurta su finansų stoka. Vis dažniau pasigirsdavo svarstymų, ar nevertėtų nutraukti „Pasaulio lietuvio“ leidybą. Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba, įžvelgdama leidinio potencialą, norėjo išlaikyti žurnalą. Buvo ieškoma būdų, kaip žurnalą padaryti patrauklesnį kuo platesniam skaitytojų ratui ir sumažinti jo leidybos sąnaudas.

Siekiant šių tikslų, buvo imtasi įvairių priemonių: žurnalo redagavimas patikėtas naujosios emigracijos, jaunesniajai kartai atstovavusiems redaktoriams, profesionaliems žurnalistams; sumodernintas žurnalo dizainas, atnaujintas temų tinklelis, supaprastintas atsiskaitymas už žurnalo prenumeratą. Populiarėjanti elektroninė žiniasklaida „Pasaulio lietuvio“ leidėjus paskatino vis daugiau žurnalo turinio publikuoti virtualioje erdvėje. Kaip viena iš priemonių leidybos sąnaudoms sumažinti ir Lietuvoje vykstantiems išeivijai aktualiems procesams geriau atspindėti buvo žurnalo redagavimo (2006 m.) ir spausdinimo (2011 m.) perkėlimas į Lietuvą.

2010 m. „Pasaulio lietuvio“ tiražas buvo vos 500 egz. Nepaisant minėtų pastangų, žurnalo prenumeratorių skaičiaus išauginti nepavyko. Tuo tarpu interneto svetainė www.pasauliolietuvis.lt sulaukdavo vis daugiau lankytojų.

Atsižvelgdama šias aplinkybes, Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba nutarė nuo 2020 m. „Pasaulio lietuvį“ leisti metraščio formatu, o operatyvesnei ir platesnei sklaidai naudoti iš žurnalo išaugusią interneto svetainę. Nepaisant sunkumų, „Pasaulio lietuvio“ leidėjams ilgus metus pavyko išlaikyti spausdintinės versijos leidybą ir sukurti interneto svetainę, puoselėjančią ilgametes žurnalo tradicijas ir telkiančią pasaulio lietuvius.

1963–2010 m. „Pasaulio lietuvio“ numeriai portale epaveldas.lt.

Vienos iš „Pasaulio lietuvio“ redaktorių Dalios Staponkutės interviu.

„Šaltinis“

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje ne tik susidarė sąlygos laisvai plėtoti religinį gyvenimą, bet ir vėrėsi plačios evangelizacijos galimybės. Į Lietuvos dvasinio atgimimo darbą aktyviai jungėsi vienuolijos. Viena jų – tėvai marijonai. Lietuvos marijonams į pagalbą atėjo išeivijos marijonai. Sutelktinę jų veiklą liudijo ir 1961–1993 m. Notingame (Jungtinėje Karalystėje) leisto religinio žurnalo „Šaltinis“ leidybos perkėlimas į Lietuvą. Redaktoriaus pareigas iš kun. Stepono Matulio, MIC, perėmė kun. Petras Kavaliauskas, MIC, vėliau – kun. Aušvydas Belickas, MIC. 1993–1997 m. žurnalas buvo leidžiamas Panevėžyje, o 1997–1998 m. – Vilniuje. Tiražas siekė 1000–1500 egz.

Išeivijoje leistam „Šaltiniui“ buvo pavykę suburti gražią, šeimynišką bendruomenę. Jo puslapiuose yra ne tik straipsnių religinėmis temomis, bet ir žinių apie tėvų marijonų globojamų bendruomenių gyvenimą Jungtinėje Karalystėje, JAV, Australijoje, Argentinoje, taip pat Lietuvoje. Ne veltui „Šaltinis“ save vadino „pasaulio lietuvių žurnalu, einančiu nuo 1906 metų“, tuo nurodydamas sąsajas su 1906 m. Seinuose pradėtu leisti to paties pavadinimo leidiniu.

Nors Lietuvoje leistame „Šaltinyje“ padaugėjo medžiagos, susijusios su Lietuvos religinio ir visuomeninio gyvenimo aktualijomis, nepamiršti buvo ir skaitytojai išeivijoje. Jų aukos leido plėtoti žurnalą Lietuvoje. Kaip ir daugelio kitų į Lietuvą „perkeltų“ leidinių, taip ir „Šaltinio“ skaitytojai išeivijoje šį leidinį prenumeravo ne tik sau, bet ir skaitytojams Lietuvoje. Vis dėlto „Šaltinis“ nebūtų išsilaikęs be Lietuvos marijonų kongregacijos materialinės paramos. Įvertinusi leidybos išlaidas, vienuolija buvo priversta stabdyti žurnalo leidybą. Paskutiniame numeryje (1998 m., Nr. 1/2) redaktorius skaitytojus informavo, kad žurnalo leidybos išlaidos „daug didesnės nei pajamos. Didėjant kainoms, didėja išlaidos. Jos gana didelės, todėl Lietuvos provincijos taryba nusprendė laikinai sustabdyti žurnalo leidybą.“

Šešerius metus Lietuvoje leistas „Šaltinis“ prisidėjo ne tik prie Lietuvos visuomenės religinio sąmoningumo ugdymo, bet ir skatino pasaulio lietuvių bendravimą ir bendradarbiavimą.

„Šv. Pranciškaus varpelis“

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, okupacijų metais slopintoms religinėms bendruomenėms atsivėrė galimybės laisvai plėtoti savo veiklą. Po penkiasdešimties metų persekiojimo, laisvai pradėjo veikti vienuolijos. Viena jų – iš pogrindžio išėję pranciškonai, kuriems į talką atskubėjo išeivijoje veikę broliai. Kaip ir kitos išeivijoje veikusios vienuolijos, pranciškonai vis daugiau dėmesio skyrė iš sovietų priespaudos išsivadavusiai Lietuvos visuomenei. Evangelizacijai buvo pasitelkiamos įvairios priemonės. Viena jų – religinė spauda.

Pranciškonų veiklai Lietuvoje plečiantis, buvo nuspręsta čia perkelti ir „Šv. Pranciškaus varpelio“ leidybą, orientuojantis į jo sklaidą tarp Šv. Pranciškaus pasauliečių ordino narių, vadinamųjų tretininkų. Tuometis Lietuvos pranciškonų Šv. Kazimiero provincijos provincijolas tėvas Placidas Barius 1993 m. vasario 23 d. rašė: „Jau seniai planuota Lietuvon grąžinti Jūsų šeimos žurnalą Šv. Pranciškaus Varpelį. Atidžiai peržiūrėjus žurnalo redagavimo, spausdinimo ir administravimo galimybes, Šv. Kazimiero provincijos vadovybė nusprendė, kad dabar laikas tai padaryti. Tokiu būdu sekantis Varpelio numeris jau turėtų išeiti Lietuvoje.“

1993–1994 m. „Šv. Pranciškaus varpelis“ spausdintas Kretingoje, jį redagavo brolis Jeronimas Alvidas Remesa, OFM, 1995–1997 m. – Vilniuje: 1995 m. jo redaktoriumi buvo brolis Benediktas Jurčys, OFM, o 1996–1997 m. – skulptorė Ksenija Jaroševaitė.

Į Lietuvą „perkeltas“ „Šv. Pranciškaus varpelis“ leistas penkerius metus (1993–1997 m.), tęsiant 1923–1940 m. tarpukario Lietuvoje ir 1942–1992 m. išeivijoje leisto to paties pavadinimo religinio žurnalo tradicijas ir prisidedant prie religinio Lietuvos gyventojų sąmoningumo ir pranciškoniškojo dvasingumo sklaidos.

„Tėvynės sargas“

Krikščioniškosios demokratijos idėjas propagavęs mokslo, kultūros, visuomenės žurnalas „Tėvynės sargas“ 1947–1949 m. ėjo Vokietijoje (perkeltųjų asmenų stovyklose), 1950–1991 m. leistas JAV, 1992–2000 m. – Vilniuje.

Perestroikos laikotarpiu Lietuvoje liberalėjant sovietų okupaciniam režimui, 1989 m. pradžioje buvo atgaivinta Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikla, mezgėsi kontaktai tarp išeivijos ir Lietuvos krikščionių demokratų.

Kaip ir kiekviena politinė partija, krikščionys demokratai siekė dalyvauti Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime, plėsti savo elektoratą. Viena priemonių – spauda. Nuo 1989 m. leistas politikos savaitraštis „Apžvalga“, jo skaitytojų atsirado ir išeivijoje. „Apžvalgos“ redaktorė Audronė Škiudaitė kreipėsi į tuometį „Tėvynės sargo“ redaktorių Praną Povilaitį, kviesdama suvienyti Lietuvos ir išeivijos krikščionių demokratų pajėgas ir „Tėvynės sargą“ leisti Lietuvoje. Žurnalo leidėjai išeivijoje šią iniciatyvą sutiko pozityviai ir nuo 1992 m. „Tėvynės sargas“ pradėtas leisti Lietuvoje. Jo ilgamete redaktore tapo A. Škiudaitė.

Pirmasis Lietuvoje leisto žurnalo numeris didžia dalimi buvo sudarytas iš dar P. Povilaičio sukauptų tekstų. Išeivių straipsnių pasirodydavo ir vėlesniuose numeriuose, bet vis daugėjo Lietuvos autorių. Žurnalą išlaikė išeivių prenumeratorių aukos ir JAV veikiančio Tautos fondo parama; ieškant finansavimo šaltinių buvo rengiami projektai.

Dalis žurnalo tiražo buvo siunčiama prenumeratoriams į JAV, likusi dalis nemokamai arba už simbolinę kainą platinama Lietuvoje. Dėl vidinių įtampų krikščionims demokratams Lietuvoje suskilus, 2000 m. nutrūko ir „Tėvynės sargo“ leidyba.

1947–1991 m. „Tėvynės sargo“ numeriai portale epaveldas.lt.

„Varpas“

1889 m. Vinco Kudirkos pradėtas leisti „Varpas“ ne tik paskatino tautinį lietuvių atgimimą, bet ir tapo sektinu pavyzdžiu ateities kartoms. „Varpo“ pavadinimą pasirinko ne vienas leidinys. Vienas jų – 1953–2008 m. Varpininkų filisterių draugijos išeivijoje leistas žurnalas. 2009–2016 m. jo leidyba tęsta Lietuvoje.

Atkūrus nepriklausomybę, „Varpo“ leidėjams ypač rūpėjo Lietuvoje vykstantys procesai. Natūralu, kad žurnale vis dažniau buvo publikuojami Lietuvos autorių tekstai, mezgėsi ryšiai su Lietuvos politinių partijų ir visuomeninių organizacijų atstovais. Kurį laiką Lietuvai skirtas „Varpo“ tiražas buvo platinamas Lietuvos demokratų partijos kanalais.

„Varpo“ žurnalo atveju svarbi draugystė ir bendradarbiavimas tarp ilgamečio šio leidinio redaktoriaus Antano Kučio (jis žurnalą redagavo nuo 1964 m.) ir Lietuvos žurnalistės Audronės Škiudaitės. 2002 m. užsimezgęs ryšys tarp šių dviejų žmonių nulėmė ir žurnalo raidą. Pradžioje A. Škiudaitė talkino jau silpnos sveikatos A. Kučiui rengiant keletą metinių numerių, kurių redaktoriumi jis ir toliau pasirašydavo. Silpstant sveikatai, A. Kučys žurnalo leidybą perdavė į Lietuvą ir leidinio redaktoriaus pareigas patikėjo A. Škiudaitei.

Kaip įprasta, išeivijos periodiniai leidiniai buvo leidžiami iš aukų. Daug metų dosniausia „Varpo“ rėmėja buvo Alena Vileišytė-Devenienė (politiko Kazio Bobelio uošvė). Žurnalo leidyba ir Lietuvoje buvo finansuojama iš išeivijos prenumeratorių aukų. „Varpas“ tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje buvo platinamas nemokamai. Po A. Kučio mirties (2009 m.) keletą numerių vyro atminimui finansavo jo žmona Teresė Kučienė. Nutrūkus T. Kučienės finansavimui, žurnalas 2016 m. nustojo ėjęs.

Nors ir leistas nereguliariai (naujas numeris pasirodydavo kartą per 1–3 metus), „Varpas“ išeivijos ir Lietuvos viešojoje erdvėje kėlė rūpesčio Lietuva, jos visuomene klausimus, prisidėjo prie ryšių tarp išeivijos ir Lietuvos formavimo.