Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 metų

XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje regimas naujas išeivijos spaudos lietuvių ir anglų kalbomis gyvavimo etapas bei drauge kilę iššūkiai. Vienose bendruomenėse ieškota jungčių tarp pokario ir naujosios – nepriklausomybės – bangos emigrantų. Kitose valstybėse kūrėsi jaunos ir naujos išeivių bendruomenės, kuriose tradicinė spauda nebuvo leidžiama, o informacinės sklaidos pagrindu tapo internetinė žiniasklaida. Išaugus bendruomenių narių skaičiui, pasikeitus istorinei ir politinei situacijai, dar pokario metais pradėti leisti ir tęstinumą išsaugoję laikraščiai susidūrė su iššūkiu prisitaikyti prie kintančių skaitytojų poreikių neapleidžiant ir vyresniosios kartos emigrantų. Naujųjų leidinių pagrindiniais tikslais tapo siekis telkti bendruomenę, informuoti tėvynainius svarbiausiais klausimais, taip pat įamžinti bendruomenės istoriją, efektyviai komunikuoti šalies ir pasaulio naujienas.

Po 1990 m. Europoje leista apie 30 išeivijos leidinių lietuvių ir anglų kalbomis. Leisti kartą ar kelis kartus per savaitę arba mėnesį laikraščiai, metiniai ar dažniau pasirodę informaciniai leidiniai, žurnalai, populiarėjo internetiniai naujienų portalai, interneto svetainės. Vieni leidiniai buvo orientuoti į konkrečios šalies lietuvių bendruomenės gyvenimą, Lietuvos aktualijas, kituose stengtasi aprėpti pasaulio, Lietuvos naujienas, rašyti straipsnius kuo įvairesnėmis (kultūros, finansų, gyvenimo būdo, kriminalinėmis) temomis, dalytis skelbimais.

Leidiniai pasirinkti  atsižvelgiant į geografinę įvairovę, skirtingas raidos istorijas. Parodoje pristatomi leidiniai „Europos lietuvis“ ir „Informacijos“ pradėti leisti dar pokariu ir be pertrūkių gyvavo ne vieną dešimtmetį. „Informacijos“ leidžiamos iki šių dienų. Aptariamų pokario metais leistų „Šveicarijos lietuvių žinių“ bei „Prancūzijos lietuvių žinių“ leidyba atkurta XXI a. pradžioje. Informacinę, bendruomenės telkimo funkciją atliko „Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinis leidinys“, Belgijoje leistas „Kaleidoskopas“. Didžiojoje Britanijoje nuo 1990 m. leisti per 10 pavadinimų laikraščių. Šioje parodoje pristatomi „Britanijos lietuvių balsas“, „Londonietė“, „Tiltas“, taip pat Airijos „Lietuvis“. Įdomu, kad kai kuriais atvejais internetinė žiniasklaida tapo postūmiu tradicinei spaudai rastis arba vienu metu gyvavo ir spausdintas leidinys, ir interneto svetainė. Į akiratį pateko ir kiti periodiniai leidiniai Jungtinėje Karalystėje, Latvijoje, Švedijoje, kitose Europos valstybėse, taip pat diasporos lietuvių leisti leidiniai, kurie dėl parodos ribų ir koncepcijos šį kartą plačiau nėra aptariami.

„Europos lietuvis“

„Europos lietuvis“ – dinamiškos istorijos Didžiosios Britanijos lietuvių laikraštis, leistas 1947–2013 m.: Nr. 1–13 išleisti „Vidaus ir užsienio žinių biuletenio“ pavadinimu, 1947–1952 ir 2010–2013 m. leidinys vadintas „Britanijos lietuviu“, 1952–1953 m. – „Europos lietuvių laikraščiu“, 1953–2010 m. – „Europos lietuviu“.

Iki 1992 m. laikraštį Londone leido Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga, nuo 1954 m. – ir bendrovė „Lietuvių namai“. 1991 m. sausį redaktoriaus Vlado Dargio iniciatyva „Europos lietuvis“ pirmąkart atspausdintas Vilniuje. Nuolat savaitraštis Lietuvos sostinėje leistas nuo 1992 m. rudens. Steigėjų sprendimu, „Europos lietuvio“ leidyba 1996 m. pradžioje grąžinta į Didžiąją Britaniją. Nuo 1996 m. jį leido Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga ir „Lietuvių namų“ bendrovė. Redaktoriai: Mečys Bajorinas, Mečys Šilkaitis, Bronius Daunoras, Kazimieras Barėnas, Juozas Lūža, Vladas Dargis, Henrikas Gasperas, Ilma Švalkienė ir kiti.

Nuo pirmųjų numerių leidiniui keltas uždavinys tapti ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir visos Europos lietuvių laikraščiu. 1953 m. rugsėjo 24 d. numeryje rašyta: „Europos lietuvis“ – yra simbolis Europos kraštų lietuvių bendruomenių pastangų suglaudinti savo gretas ir bendromis jėgomis dirbti Lietuvos ir lietuvybės labui.“ Leidinį pradėjus leisti Lietuvoje, ypač daug dėmesio skirta Lietuvos politinėms aktualijoms, žmogaus teisių tematikai, analizuoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procesai. Tikėta, kad, suartėjęs su Lietuva, leidinys bus pajėgesnis informuoti užsienyje esančius lietuvius apie Lietuvoje vykstančius pokyčius, siekiant visus pasaulio lietuvius informacinius ryšiu suburti po vienu stogu tėvynėje. 1996 m. leidinio redaktoriai pripažino, kad dėl finansų ir skaitytojų stokos Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos Centro valdyba buvo priversta laikraščio leidimą sugrąžinti į Didžiąją Britaniją. Nuo tada leidinyje daugiau dėmesio skirta Didžiosios Britanijos lietuvių aktualijoms, neapleidžiant Lietuvos realijų. Tiražas nuolat mažėjo: 1992 m. – 5000 egz., 1995 m. – 1700 egz., 2003 m. – 400 egz.

2009 m. išleistame 12-ajame, paskutiniajame, leidinio numeryje rašyta, kad 62 metus leistas laikraštis atgyveno. Laikraščio leidybos pabaiga aiškinta pasikeitusiais įpročiais: žmonės mažiau naudojasi spausdintu žodžiu, dažniau gręžiasi į šiuolaikines technologijas. Mažėjant skaitytojų skaičiui, „Europos lietuvio“ leidėjai priėmė sprendimą sustabdyti jo leidimą ir leisti kitiems išbandyti naujus bendravimo būdus. Tame pačiame numeryje pranešta, kad 2010 m. metais pasirodys „atgaivintas ir pajaunintas“ „Britanijos lietuvis“. Jo leidyba tęsėsi iki 2013 m.

„Europos lietuvis“ portale epaveldas.lt (1961–2009).

Vokietijos lietuvių bendruomenės „Informacijos“

Pokario metais pradėtas leisti Vokietijos lietuvių bendruomenės žurnalas „Informacijos“ ypatingas dėl kelių aspektų. Tai beveik 70 metų be pertrūkių ir vienintelis šiomis dienomis lietuvių kalba leidžiamas informacinis leidinys Vokietijoje.

Pirmasis leidinio numeris pavadinimu „P.L.B. Vokietijos LB valdybos informacijos“ pasirodė 1951 m. balandį. Tąkart apie leidinio poreikį rašyta: „Iš įvairių lietuviškų laikraščių redakcijų teko girdėti nusiskundimus, kad jos stokojančios informacijų apie lietuvių tremtinių gyvenimą Vokietijoje. Tai spragai užpildyti PLB Vokietijos krašto valdyba nutarė leisti ir siuntinėti redakcijoms mėnesinį biuletenį <...>.“ Galima sakyti, kad šių dienų leidinio redakcija sau kelia panašų tikslą – užfiksuoti Vokietijoje gyvenančių lietuvių kasdienybę. Skelbiama: „Tikrąja ta žodžio prasme, šis leidinys kuria ir saugo užsienyje gyvenančių lietuvių istoriją.“

Leidinys pasiekė lietuviškas redakcijas, kitų kraštų lietuvių bendruomenes, pavienius asmenis. 1990–1991 m. žurnalas leistas nereguliariai, nuo 1993 m. – kas tris mėnesius, nuo 2017 m. per metus išleidžiama 10 numerių. 2017 m. iki tol tik popieriniu formatu leistos „Informacijos“ persikėlė į elektroninę erdvę. Žurnalo vyr. redaktorė Evelina Kislych-Šochienė prisimena, kad tada bendruomenės nariai skatinti skaityti elektroninį leidinio variantą, jog bet kada galėtų pasiekti informaciją, tačiau susidurta su problema: žmonės, įkūrę šį leidinį, nebegalėjo jo skaityti. Vyresnio amžiaus žmonėms buvo nepatogu jį skaityti telefone, kompiuteryje. 2019 m., gavus paramą iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, pasaulį išvydo ir elektroninė, ir spausdintinė leidinio versijos. Dabar Vokietijos lietuvių bendruomenės interneto svetainėje laisvai pasiekiami leidinio numeriai nuo 2013 metų. „Informacijas“ redagavo įvairūs asmenys, ilgiausiai – nuo 1968 iki 1994 m. – Justinas Lukošius. Ilgą laiką leidinį redagavo Agnė Ručytė. Nuo 2017 m. liepos žurnalo redakcijoje dirba vyr. redaktorė E. Kislych-Šochienė ir dizaineris Elinas Venckus.

Natūralu, kad pirmaisiais žurnalo leidybos dešimtmečiais daug dėmesio skirta perkeltųjų asmenų stovykloms, pirmųjų lietuviškų mokyklų, organizacijų kūrimuisi. Nuo 1990 m. žurnale apžvelgiami svarbiausi Vokietijos lietuvių bendruomeninio (ir ne tik) gyvenimo įvykiai, renginiai, apylinkių ir jaunimo sąjungos, lituanistinių mokyklėlių veikla. Ypatingas dėmesys skiriamas kultūrai ir menui, atskiriems Vokietijos lietuvių portretams. Šiomis dienomis daug dėmesio skiriama aktualijoms, švietimui „Informacijų“ istorija glaudžiai susijusi su pačios Vokietijos lietuvių bendruomenės istorija – žurnalas nuolat atnaujinamas, rengiamas atsižvelgiant į skirtingo amžiaus ir interesų narius. 

„Informacijos“ portale epaveldas.lt (1951–2010).


„Informacijos“ Vokietijos lietuvių bendruomenės interneto svetainėje (nuo 2013 m.).

Plačiau apie „Informacijas“ – interviu su E. Kislych-Šochiene. 

„Šveicarijos lietuvių žinios“

„Šveicarijos lietuvių žinios“ išgyveno du etapus: leidinys leistas 1951–1953 m., leidyba atkurta 2001 m. 1951 m. išleistų „Šveicarijos lietuvių žinių“ įvadiniame žodyje redakcija rašo: „Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės Valdyba pasiryžo išleisti „Šveicarijos Lietuvių Žinias“. Jos bus leidžiamos neperiodiškai, pagal reikalą, ir lankys kiekvieną Šveicarijoje gyvenantį lietuvį. Mes esame tos pačios Motinos – Lietuvos vaikai, mes kalbame ta pačia kalba, mes sudarome vieną lietuvišką bendruomenę.“ 1952–1953 m. leidinys leistas 150 egz. tiražu. Po dvejų metų ir septynių numerių leidyba nutrūko, nes, kaip rašoma paskutiniajame, vos dviejų puslapių numeryje, prieita išvada, „kad reikia tausoti jėgas ir lėšas, kurių per daug neturime“.

2001 m. „Šveicarijos lietuvių žinios“ atgaivintos metiniame Šveicarijos lietuvių bendruomenės narių susirinkime. Pirmajame atkurto leidinio numeryje išsakyti tikslai buvo kuklūs, tačiau pateiktos informacijos užmačios nemenkos. Redakcija kvietė aktyviai bendradarbiauti: pareikšti savo nuomonę, pateikti pastabas, straipsnius, siųsti nuotraukas, piešinius. Tai – vadinamųjų trečiabangių leidinys, kuriame kovos už laisvę, politines, šalpos temas pakeitė straipsniai apie įsitvirtinimą, lietuviškų pėdsakų paiešką Šveicarijoje, pasiekimus profesinėje srityje, literatūrinius renginius ir kt. Iki 2018 m. šis leidinys ėjo kaip neperiodinis, pasirodydavo du kartus per metus 250 egz. tiražu. 2019 m. „Šveicarijos lietuvių žinios“ tapo metraščiu, išlaikytos buvusios rubrikos: reikšmingos datos, Šveicarijos lietuvių bendruomenės veiklos atspindžiai, gyvenimas už Šveicarijos lietuvių bendruomenės ribų, Šveicarijos lietuvių portretai, naujienos iš Lietuvos atstovybių Šveicarijoje, istorinės ir šiandieninės Lietuvos ir Šveicarijos sąsajos.

2011 m. jubiliejiniame leidinyje rašyta: „Šveicarijos lietuvių žinių“ laikraščio sunkumai ir rūpesčiai šiandien yra panašūs į tuos, kuriuos turėjo ir pirmųjų laikraščio numerių leidėjai – mažai rašančiųjų, metai iš metų šis darbas guli ant tų pačių žmonių pečių. Šiam darbui prasmės suteikia tikėjimas, kad pirmoji laikraščio kūrėjų karta džiaugtųsi ir didžiuotųsi kartu su mumis šiais dviem gražiais „Šveicarijos lietuvių žinių“ jubiliejais <...>.“

2010 m. Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdyba nusprendė suskaitmeninti visus laikraščio numerius, šiandien visas „Šveicarijos lietuvių žinias“ nuo pat pirmojo, 1951 m. spausdinimo mašinėle surinkto numerio iki paskutinio galima peržiūrėti internete. Leidinio bendradarbiai: Jūratė Caspersen, Janina Vaitkevičienė, Jurga Simonavičiūtė-Ruesch, Laima Maldunaitė-Christ, Diana Brunner, Ilona Katkienė, Lijana Tagmann ir kiti.

„Šveicarijos lietuvių žinios“ portale epaveldas.lt (1951–2010).


„Šveicarijos lietuvių žinios“ Šveicarijos lietuvių bendruomenės interneto svetainėje (1951–2018 m.).

„Prancūzijos lietuvių žinios“

Nuo 1949 m. Prancūzijos lietuvių bendruomenė leido biuletenį lietuvių kalba, kuris pasirodydavo nereguliariai. Nuo 1954 m. leidinys, pavadintas „Prancūzijos lietuvių žiniomis“, ėjo 2–4 kartus per metus. 1972 m. laikraščio leidyba nutrūko. Pokariu leistame laikraštyje analizuota okupuotos Lietuvos situacija, Prancūzijos politinė, kultūrinė padėtis, taip pat lietuvių bendruomenės Prancūzijoje klausimai. Čia buvo skelbiami žymių intelektualų, kultūros veikėjų Algirdo Juliaus Greimo, Stasio Lozoraičio, kun. Audrio Juozo Bačkio ir kitų straipsniai. Ilgamečiai leidinio redaktoriai – Ugnė Karvelis, Ričardas Bačkis, Antanas Liutkus.

2000 m. leidinio leidyba atgijo. Numeracija atnaujinta, tekstai pateikti lietuvių ir prancūzų kalbomis. Prie biuletenio leidybos (idėjomis, straipsniais, pastabomis) buvo skatinami prisijungti visi bendruomenės nariai. Gruodį pasirodžiusiame antrajame leidinio numeryje rašyta: „Brangūs skaitytojai, Jūsų pastabos ir skatinimai be perstojo verčia leidinyje atspindėti jūsų lūkesčius. Tai liudija ir šis numeris, talpinantis įvairias publikacijas apie lietuvybės praeitį ir dabartį. Visa tai, kas nauja, tėra praeities pakartojimas, kaip kad ir pradinio leidinio pavadinimo, Prancūzijos lietuvių žinios, perėmimas.“ Spausdintas biuletenis buvo siunčiamas bendruomenės nariams paštu dukart per metus 2002–2005 m., o 2006–2008 m. – vienąkart per metus. Leidinyje dėmesys skirtas Lietuvos politinėms aktualijoms, taip pat lituanistinėms Prancūzijos mokyklėlėms, lietuviškos kultūros daigams Prancūzijoje, Prancūzijos lietuvių dienoms. Leidinys taip pat jungė kelių kartų lietuvius. Greta bendruomenės aktualijų ir pasiekimų buvo skelbiami interviu su pokario metų išeiviais, iškiliais Prancūzijos lietuviais, šioje šalyje apsigyvenusiais jau po 1990 m. Leidinį redagavo tuometis Prancūzijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas Linas Maknavičius. Įsigalėjus skaitmeninių technologijų erai, biuletenio leidyba sustojo. Bendruomenei aktuali informacija nuo 2014 m. pateikiama bendruomenės interneto puslapyje. 

„Britanijos lietuvių balsas“ 

1999–2006 m. Didžiojoje Britanijoje leistas mėnesinis nepartinės minties leidinys „Britanijos lietuvių balsas“. Laikraštį leido Lietuvių kultūros ratelis Britanijoje. Leidinio redaktoriaus atsakomybės ėmėsi Klemensas Tamošiūnas, administratoriaus – Juozas Levinskas. Pirmajame numeryje leidėjai teigė, kad po metinio Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos suvažiavimo buvo pajusta tuštuma bei pozityvios opozicijos stygius. Tada kultūrininkams ir kitaip galvojantiems asmenims ir kilusi mintis tą spragą užpildyti nauju leidiniu, kuriame būtų galima pasisakyti kitaip manantiems. Pirmajame numeryje pažymėta, kad leidinyje bus leista kitaip galvojantiems pozityviai išreikšti savo mintis, laikantis tiesos ir žurnalistinės etikos. Taip pat iškeltas tikslas skaitytojus supažindinti su lietuvių autoriais ir jų kūryba.

Leidinio rengėjai skaitytoją pasitiko šūkiu: „Nori žinoti – skaityk „Britanijos lietuvių balsą!“ Laikraštyje gvildentų temų spektras įvairus. Dėmesio skirta Lietuvos istorijai: analizuotos pokario laisvės kovos, sovietinės okupacijos realijos, tremtys į Sibirą, Sausio 13-osios įvykiai. Leidinyje išsamiai rašyta apie Didžiosios Britanijos lietuvių gyvenimą: aktualijas, kasdienybę, Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos veiklą. Ne vienus metu tesėtas pažadas supažindinti su lietuvių autorių kūryba. Leidinyje pristatyta Jono Biliūno, Jono Avyžiaus, Vlado Šlaito, Vinco Kudirkos ir kitų rašytojų kūryba, biografijos. Laikraštyje taip pat aptartos pasaulio naujienos, žinios iš Lietuvos.

Leidinio redaktoriai kvietė bendradarbiauti visus norinčius. Skaitytojai raginti siųsti pageidavimus, apie ką norėtų skaityti numeryje. Leidinio kaina svyravo: metų prenumerata Britanijoje – 15 svarų, Europoje – 20 svarų. 2005 m. lapkritį prenumerata pabrango: metų prenumerata Britanijoje – 20 svarų, Europoje – 25 svarai. Leidinio leidybai aukojo pavieniai asmenys, institucijos. 2006 m., išleidus 10-ąjį numerį, laikraščio leidyba nutrūko.

„Britanijos lietuvių balsas“ portale epaveldas.lt (1999–2006).

„Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinis leidinys“

2003 m. Lietuvių bendruomenė Švedijoje pradėjo leisti informacinį leidinį, kuris nenutrūkstamai ėjo iki 2011 m. Bendruomenė buvo išplėtojusi komunikaciją internete: veikė el. pašto konferencijos, Lietuvių bendruomenės Švedijoje ir „Saulės“ mokyklos interneto svetainės, tačiau informacija minėtais sklaidos kanalais nepasiekdavo pirmosios, pokario, bangos imigrantų, todėl buvo nuspręsta leisti spausdintinį leidinį.

Laikraščio pagrindiniai tikslai – puoselėti lietuvybę, tautinį identitetą ir parodyti Lietuvių bendruomenės Švedijoje veiklą: aprašyti buvusius ir planuojamus renginius, pristatyti lietuvių veiklos grupes, lietuviškas mokyklas, supažindinti su bendruomenės istorija, pristatyti Lietuvos Respublikos ambasados Švedijos Karalystėje pagrindinius darbuotojus, skelbti Pasaulio lietuvių bendruomenės naujienas. Leidinyje taip pat pristatytos į švedų kalbą išleistos lietuvių autorių knygos. Dėmesys skirtas ir istorinėms temoms, nuo 2005 m. pradėti spausdinti interviu su vyresniosios kartos atstovais, nuo 2006 m. skyriuje „Susipažinkime“ pristatyti aktyviausi bendruomenės nariai.

Laikraščio medžiagos planavimu ir surinkimu iš rašytojų rūpinosi Lietuvių bendruomenės Švedijoje valdyba ir leidinio redaktorė Audronė Vodzinskaitė-Städje. Valdyboje už laikraščio leidimą buvo atsakinga ilgametė jos narė Eglė Marcinkevičiūtė, vėliau – Eugenija Griff. Laikytasi nuostatos: kuo daugiau žmonių rašo – tuo įdomiau. Iš pradžių bendruomenės nariai rašė nenoriai, tačiau pamažu, sulaukę dėmesio, ypač iš vyresniosios kartos lietuvių, noriai imdavosi straipsnių rašymo. Prie laikraščio kūrimo prisidėjo nemažas būrelis bendruomenės narių – kas redagavo straipsnius, kas siuntė fotografijas, iliustracijas. Rengiant straipsnius bendradarbiauta ir su Lietuvos mokslininkais, kultūros ir visuomenės veikėjais. Labiausiai pažymėtini tekstų redaktoriai: Ilona Lilieholm, Sigutė Radzevičienė, Giedrė Denneport, Jūratė Kaminskaitė, Ramunė Muralienė, Vaida Gudaitytė, Jurgita Baltrušaitytė, Diana Molero, Virginija Karrenbauer, Lina Varhos ir kt.

Laikraštis turėjo įtakos plečiant Lietuvių bendruomenės Švedijoje veiklą. Nuo 2006 m. laikraštyje spausdintos turinio santraukos švedų kalba. Atsiradus švediškoms santraukoms, pagausėjo skaitytojų, daugiau švedakalbių jungėsi į bendruomenę, prisidėjo prie laikraščio rengimo. Laikraščio apimtis išaugo nuo 4 iki 16 puslapių, o tiražas – nuo vieno iki kelių šimtų. Pirmaisiais metais biuletenis leistas bendruomenės lėšomis, nuo 2007 m. leidybą finansiškai rėmė Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Laikraštis buvo siunčiamas visiems Lietuvių bendruomenės Švedijoje nariams nemokamai, o ne nariams – parduodamas renginių metu.

„Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinis leidinys“ Lietuvių bendruomenės Švedijoje interneto svetainėje.

Plačiau apie Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacijos sklaidą straipsnyje.

„Kaleidoskopas“

2003–2008 ir 2011 m. Belgijos lietuvių bendruomenė kartą per metus leido „Kaleidoskopą“. Leidinys buvo skirtas bendruomenės nariams ir metų pabaigoje įteikiamas kaip dovana už paramą ir bendradarbiavimą. Tokio leidinio poreikis ir idėja gimė bendruomenės nariams iškėlus mintį, kad reikia užfiksuoti ir įamžinti vyresniosios kartos Belgijos lietuvių pasakojimus, pokario metų ir įsikūrimo svečioje šalyje patirtis bei siekiant fiksuoti nūdienos įvykius: bendruomenės šventes, aptarti svarbiausius įvykius, ateities planus.

„Kaleidoskopo“ temų spektras platus: nuo politinių aktualijų iki bendruomenės švenčių ir susirinkimų. Jame analizuojamos Lietuvos politinės aktualijos ir kasdienybė (ypač atidžiai sektas Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą bei NATO), Pasaulio lietuvių bendruomenės veikla, aptariama Belgijos lietuvių bendruomenės padėtis ir raida, ateities planai ir perspektyvos. Greta socialinių ir politinių klausimų leidinyje nemažai dėmesio skirta pokalbiams su Belgijos lietuviais, jų asmeninėms istorijoms. Gyvuose pokalbiuose atgyja vyresniosios kartos Belgijos lietuvių patirtys ir prisiminimai apie pokario patirtis, gyvenimo vingius. Leidinyje gausu bendruomenės kasdienybės atspindžių: aprašomi susitikimai su rašytojais, menininkais, Lietuvos muzikantų pasirodymai, bendruomenės šventės, dalijamasi kelionių patarimais bei mainų programų patirtimis, aprašomi ir stereotipai, su kuriais lietuviai susidūrė Belgijoje.

Šešerius metus „Kaleidoskopo“ redakcijos branduolį sudarė Belgijos lietuvių bendruomenės valdybos narės: pirmininkė Aurelija Norienė, Kristina Bradaitytė-Roekaerts, Regina Pauliukovaitė, Ramunė Januškaitė, Rita Gedvilaitė, Virginija Dvaranauskaitė, Rasa Vilčiauskaitė, Jurgita Žemaitytė, Kristina Jakavičiūtė. 2009 m., išrinkus naują valdybą, leidinio leidyba nutrūko. Dar kartą leidinys leistas 2011 m. (red. Karolina Štelmokaitė), tačiau jo tąsos nebuvo. K. Bradaitytė-Roekaerts svarsto, kad tai buvo natūralu – atėjusi nauja komanda turėjo savo siekius, tikslus, atsinešė kitas idėjas. Pasak jos, „žmonės keičiasi ir tai labai normalus procesas. Jie nusprendė nebeleisti „Kaleidoskopo“, o galbūt jo ir nebereikėjo. Mes jį leidome laikotarpiu, kai jo reikėjo, o galbūt jo daugiau nebereikia, nes yra kitos informacijos priemonės“.

Plačiau apie „Kaleidoskopą" – interviu su K. Bradaityte-Roekaerts.

„Tiltas: Journal of the British-Lithuanian Society“

Atkūrus Lietuvos diplomatinę atstovybę Londone, šiame mieste buvo įkurta Britų ir lietuvių draugija (British Lithuanian Society, B-LS), narystės organizacija. Draugijos tikslas – stiprinti Jungtinės Karalystės ir Lietuvos ryšius: nuo akademinių iki politinių bei verslo; tiek individų, tiek organizacijų lygiu.

Nuo 2000 m. leidžiamas „Tiltas“ siekia papasakoti apie draugijos veiklą, taip pat apie Lietuvos istoriją, politiką, kultūrą, lietuvius Britanijoje, apžvelgti naujas knygas. Pirmoji „Tilto“ redaktorė buvo dr. Maria Lenn. Anot dabartinio redaktoriaus Alekso Vilčinsko, jo prioritetai yra svarbių Lietuvos istorijos įvykių sukaktys (pvz., Kovo 11-osios), istoriniai Britanijos ir Lietuvos ryšiai. Tekstų autoriams honorarai nemokami.

Dabar didžioji dalis draugijos narių yra britai. Lietuviams atstovauja keletas žmonių iš perkeltųjų asmenų (angl. displaced persons, DP) kartos, yra ir atvykusiųjų po 1990 m. „Tilto“ redaktorius A. Vilčinskas priklauso DP kartai, į Jungtinę Karalystę atvyko būdamas vaikas. Jis yra statybos inžinierius, dabar jau išėjęs į pensiją. Pasak redaktoriaus, žurnale jis dirba pro bono, Tėvynės labui. 

Elektroninė leidyba nenaudojama: manoma, kad daugelis draugijos narių nori gauti spausdintinę žurnalo kopiją (tačiau turinys gali būti atsiųstas ir el. paštu). Leidybos išlaidos padengiamos iš Britų ir lietuvių draugijos metinių nario mokesčių. Draugijos nariai žurnalą gauna nemokamai.
 

Draugijos interneto puslapis.

„Lietuvis“

2004 m., Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Airijoje pradėjo eiti laikraštis „Lietuvis“, kurį iki šių dienų leidžia kompanija „NewsInfo Media and Publications“. Leidinys visų pirma buvo skirtas emigrantams iš Lietuvos, atvykusiems į Airiją dirbti ir pradėti naujo gyvenimo etapo. Leidėjai teigia siekę, kad laikraštis padėtų žmonėms prisitaikyti naujoje vietoje, informuotų apie šalies įstatymus ir pagelbėtų integruojantis į bendruomenę. Laikraščio leidėjai taip pat pažymėjo: „Laikraštis yra skirtas ne vien Airijoje gyvenantiems lietuviams, bet ir lietuviams Lietuvoje, tiems, kurių vaikai, tėvai, broliai, seserys, draugai, giminaičiai ar tiesiog pažįstami išvyko ieškoti laimės į Airiją ir kuriuos skiria keli tūkstančiai kilometrų. Kad tas atstumas nebūtų toks didelis, o nostalgija ne tokia sunki ir slegianti, „Lietuvis“ skuba sujungti mus, esančius čia ir likusius ten, gimtuose namuose.“

„Lietuvis“ visada stengėsi dalyvauti svarbiausiuose Airijos lietuvių bendruomenės organizuojamuose renginiuose, aktyviai bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos ambasada Airijoje. Leidinys informuoja apie lietuvių bendruomenės gyvenimą, svarbiausius įvykius ir Airijoje gyvenančius lietuvius, skelbia Airijos ir Lietuvos naujienas, konsultuoja teisės klausimais, informuoja apie konkursus ir Airijoje vyksiančius koncertus, parodas ir kitus renginius bei bilietų įsigijimo galimybes, spausdina skelbimus, teikia kitą aktualią informaciją.

Leidinio rengėjai teigia, kad laikraštis išgyveno ir nuopuolių, ir stagnacijos, ir pakilimo laikotarpius. Nors keitėsi redaktoriai ir kolektyvas, įvairavo leidinio apimtis, jis visada laiku pasiekdavo skaitytojus ir skubėdavo pranešti svarbiausias naujienas tiek iš Lietuvos, tiek iš Airijos. Laikraštis „Lietuvis“ savo skaitytojus pasiekia du kartus per mėnesį. Šiandien šis leidinys yra vienintelis lietuvių kalba leidžiamas laikraštis Airijoje, jį sudaro 16 spalvotų puslapių. Kaina – vienas euras arba vienas svaras sterlingų.

„Lietuvis“ turi savo interneto svetainę lietuvių ir anglų kalbomis www.lietuvis.ie, kurią per mėnesį aplanko apie 5000 pastovių skaitytojų ir apie 15 000 naujų lankytojų. Bene populiariausias yra laikraščio „Facebook“ puslapis, turintis apie 8000 nuolatinių sekėjų ir kasdien pateikiantis naują ir aktualią informaciją apie įvykius Airijoje, Lietuvoje ir pasaulyje.

Visus laikraščio numerius galima rasti ir peržiūrėti internetu.

„Londonietė: International Lithuanian Magazine“

„Londonietė: International Lithuanian Magazine“ pradėjo eiti 2007 m. Pirmajame numeryje leidinys pristatytas taip: „Londonietė“ – veržlaus gyvenimo būdo žurnalas. Norintiems tobulėti fiziškai ir dvasiškai“. Nuo pat pradžių prie lietuviško žurnalo leidybos ir redagavimo vairo stovinti Dovilė Ilevičiūtė pasakojo, kad buvo išsikeltas tikslas gerinti Lietuvos ir lietuvių įvaizdį pasaulyje, skatinti lietuvių tarpusavio bendravimą, skleisti žinias apie lietuvių sėkmės istorijas, jų verslus, idėjas, dalintis įdomia, naudinga, aktualia informacija apie Jungtinę Karalystę ir Lietuvą, garsinti Lietuvos vardą. Leidinyje regimi įtraukiantys ir atviri interviu su Anglijoje įsikūrusiais lietuviais, gvildenamos Lietuvos ir Jungtinės Karalystės santykių peripetijos, dalijamasi praktiniais patarimais, pristatomos mados tendencijos. Tai gyvenimo būdo žurnalas, aprėpiantis kultūrą, meną, darbą, pramogas, aktualijas.

Bėgant metams, idėjos ir temos išliko panašios, tačiau dabar skaitytojams siūloma daugiau straipsnių anglų kalba. Pasak D. Ilevičiūtės, nieko panašaus išeivijoje iki šiol nebuvo sukurta. „Tai ne bendruomenės žurnalas, bet komercinis leidinys, tačiau mes išties skatiname bendruomeniškumą ir galime teigti, kad „Londonietė“ įkvėpė ir sujungė begalę lietuvių“, – aiškino D. Ilevičiūtė. Pasak redaktorės, „Londonietės“ komanda dažnai išgirsta: „Daugybę metų gyvenu Jungtinėje Karalystėje, niekada nebendravau su lietuviais, bet pamačiau „Londonietėje“, kad yra tiek įkvepiančių asmenybių, tad labai noriu prisijungti prie lietuviškos veiklos.“ Šiomis dienomis redaktorei talkina Aistė Anusaitė-Daubaras, kuri prie komandos prisijungė prieš porą metų, tapo projekto bendrasavininke. Į projektą įsitraukia ir talkina daugybė įvairių profesijų ir kūrybos šakų atstovų.

Žurnalas iš kitų šioje parodoje aptariamų leidinių išsiskiria tuo, kad jo interneto svetainė tapo akstinu spausdintinei žurnalo versijai: visų pirma atsirado svetainė www.londoniete.com, o žurnalas pradėtas leisti vėliau. Pasak redaktorės, per mėnesį svetainėje apsilanko apie 50 000 unikalių vartotojų, socialinėse medijose „Londonietę“ seka jau 45 000 vartotojų.

Svetainė turi „Skelbimų“ ir „Forumo“ skyrius, kuriuose verda labai aktyvus gyvenimas. Tai būdinga po 1990 m. išvykusios lietuvių diasporos bangos žiniasklaidai.