Lietuvos baletui - 90. Léo Delibes „Coppelia“ 1925-2015

Simonovo ir Šemiakino „Kopelija“ tarytum užbaigia, apibendrina pusdevinto dešimtmečio trunkantį Lietuvos baleto raidos etapą, patikrina dabartinę šios meno šakos būklę, leidžia įvertinti visos trupės technines ir artistines galimybes. Originalus spektaklio sprendimas, nors ir su tam tikrais nelygumais, Lietuvos baletui turėtų tapti nauju impulsu ieškoti savito veido, savitų temų ir savitų raiškos priemonių, kurios leistų išsiskirti iš Europos šokio kultūros suvienodėjusio peizažo.

H  Šabasevičius. Nuo Kopelijos iki Olimpijos // Kultūros barai. 2010, Nr. 12, p.31-33.

Robertas Šervenikas ( g. 1966 m.) ypač vertinamas už aktyvią ir įvairialypę kūrybinę veiklą. Intensyvi kūrybinė maestro veikla 2005 m. buvo įvertinta Lietuvos nacionaline premija. Sankt Peterburgo konservatorijoje R. Šervenikas baigė chorinį, operinį ir simfoninį dirigavimą. Nuo 2008 m. R. Šervenikas kviečiamas diriguoti Miuncheno valstybinėje operoje. Nuo 2008 m. R. Šervenikas yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikos vadovas. Šiame teatre parengė daugelio operų (M. Musorgskio „Borisas Godunovas“, G. Verdi „Traviata“, G. Bizet „Karmen“, J. Tamulionio „Bruknelė“, A. Ponchielli „Lietuviai“, P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, R. Wagnerio „Lohengrinas“, O. Narbutaitės „Kornetas“) ir baletų („Barbora Radvilaitė“, A. Šenderovo „Dezdemona“, L. Delibes „Kopelija“, G.Kuprevičiaus „Čiurlionis“) premjeras, diriguoja baletus „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“, „Raudonoji Žizel“, „Romeo ir Džiuljeta“, „Žizel“, „Don Kichotas“.

Parengta pagal: Muzikos enciklopedija. T.3.- Vilnius, 2007, p. 457.; Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 23.- Vilnius, 2013, p. 92.

Kirilas Simonovas - choreografas, baletmeisteris. K. Simonovas statė baletus Karelijos,  muzikiniame teatre, Novosibirsko operos ir baleto teatre, Sankt Peterburgo Marijos ir Ermitažo teatruose, Maskvos Didžiajame teatre. Šis baletmeisteris Lietuvoje žinomas nuo 2005-ųjų, kai pastatė A. Šenderovo „Dezdemoną“ - ko gero, tai paskutinis Lietuvos kompozitoriaus sukurtas ir sceną išvydęs baletas. Choreografas, gerai pažįstantis Lietuvos baleto trupę, 2010 m. „Kopeliją“ sukūrė būtent jai. Pastarųjų metų baleto repertuare, kuriame dominuoja klasikinio paveldo spektaklių rekonstrukcijos (P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“ ir „Miegančioji gražuolė“, L. Minkaus „Bajaderė“, H. Lovenskjoldo „Silfidė“) ar šiuolaikinių spektaklių perkėlimai iš kitų teatrų (Moriso Eifmano „Raudonoji Žizel“, „Rusiškasis Hamletas“ pagal įvairių kompozitorių muziką, Rodiono Ščedrino „Ana Karenina“, pastatyta Aleksejaus Ratmanskio), tai visiškai originalus kūrinys, kurio negalima pamatyti jokiame kitame teatre.

Michailas Šemiakinas ( g. 1943 m.) – dailininkas, skulptorius, scenografas. 

M. Šemiakino ryšiai su teatru prasidėjo 1967 m., kada Leningrado konservatorijos studijoje buvo pastatyta D. Šostakovičiaus opera „Nosis“. Jis kuria patį įvairiausią meną – nuo piešinių iki skulptūrų, nuo teatro spektaklių iki kino filmų. Jo darbų galima pamatyti JAV, Rusijos, Prancūzijos, Lenkijos, buvusių Sovietų Sąjungos respublikų muziejų nuolatinėse ekspozicijose.

Iš kairės: baleto trupės meno vadovė Tatjana Sedunova, dailininkas Michailas Šemiakinas, choreografas Kirilas Simonovas, šviesų dailininkas Levas Kleinas, baleto repetitorė Jolanta Davolytė, dainininko asistentė Marta Vosyliūtė, muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas

Simonovo ir Šemiakino „Kopelija“ tarytum užbaigia , apibendrina pusdevinto dešimtmečio trunkantį Lietuvos baleto raidos etapą, patikrina dabartinę šios meno šakos būklę, leidžia įvertinti visos trupės technines ir artistines galimybes. Originalus spektaklio sprendimas, nors ir su tam tikrais nelygumais, Lietuvos baletui turėtų tapti nauju impulsu ieškoti savito veido, savitų temų ir savitų raiškos priemonių, kurios leistų išsiskirti iš Europos šokio kultūros suvienodėjusio peizažo.

Šabasevičius H. Nuo Kopelijos iki Olimpijos // Kultūros barai. 2010, Nr. 12, p.31-33.

Eglė Špokaitė –viena ryškiausių pastarojo dešimtmečio Lietuvos baleto asmenybių. Tą lemia ne tik garbingi tarptautinių konkursų laurai, Nacionalinės premijos laureatės vardas, bet visų pirma itin  intensyvi ir daugiaplanė balerinos kūryba. Sukūrusi visas pagrindines Lietuvos baleto trupės klasikinio repertuaro partijas, E. Špokaitė nuo pat savo kūrybinės biografijos pradžios ypač idomiai perteikia šiuolaikinių choreografijos kūrinių herojes. Jos artistinis talentas ir ypatingas muzikalumas bei plastiškumas įvertinti ne tik baleto, bet ir gerokai platesniame – teatro pasaulyje:  Eimunto Nekrošiaus sukurtoje Wiliamo Shakespeare‘o  „Otelo“ interpretacijoje E. Špokaitė vaidina Dezdemoną.

Terleckaitė J. Gimusi baletui // Krantai. 2005, Nr. 4, p.10.

Buvusiam garsiam baleto solistui Petrui Skirmantui svarbiausia Eglės vaidmenyje – jausmų, judesių ir muzikos harmonija, ryški jos charizma. Buvusi Špokaitės kolegė Aušra Gineitytė sako: „Eglė – viena ryškiausių, savičiausių, artistiškiausių solisčių, nebijanti būti kitokia. Baletas – jos gyvenimas, ji- darbo fanatikė“.

Svanildos partiją L. Delibes‘o „Cppelia“ ji [E. Špokaitė] repetavo su pedagoge repetitore Lidija Šulga – Samulevičiene. Nuo to laiko jos nuolatiniu partneriu tapo Edvardas Smalakys. Dabar tai vienas kitą jaučiančių, suprantančių solistų duetas.