Strašuno bibliotekos žmonės ir knygos

Temos

Mato Strašuno palikimas

Mato Strašuno gyvenimas ir darbaiMato Strašuno palikimasStrašuno bendraminčiai – knygų kolekcijų donatoriaiBibliotekos gyvenimasBibliotekininkaiStrašuno biblioteka – Vilniaus žydų kultūrinio gyvenimo centrasBiblioteka pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiuVokiečių okupacija ir bibliotekos žūtisBibliotekos atminimas ir palikimas

Uri Faivušas Hakohenas. „Halakha berura“ (hebr. Išaiškintas įstatymas). Mecas, 1793.

Brangiausia, ką M. Strašunas paliko mylimam miestui, buvo jo asmeninė biblioteka.

Kaip bibliofilas ir aistringas kolekcininkas, senos knygos žinovas ir žydų raštijos istorijos ekspertas. M. Strašunas buvo gerai žinomas tarp amžininkų toli už Vilniaus ribų, daug amžininkų jam dedikavo savo kūrinius.

Asmeninės kolekcijos pagrindą sudarė religinė ir švietėjiška žydų literatūra ir periodika hebrajų kalba. M. Strašunas taip pat sukaupė daugiau kaip tūkstantį judaikos leidinių kitomis kalbomis. Tarp kolekcijos brangenybių buvo penki inkunabulai, apie 50 manuskriptų, apie šimtą paleotipų, keli šimtai XVI–XVII a. pradžios knygų. M. Strašunas testamentu visą kolekciją skyrė bendruomenės viešajai bibliotekai įkurti.

Seniausia Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje saugoma žydų knyga iš Mato Strašuno asmeninės kolekcijos – „Midrash Tehilim“ (hebr. Psalmių komentaras). Stambulas, nežinoma spaustuvė, 1512.

Kelios seniausios knygos iš M. Strašuno asmeninės kolekcijos, kuri tapo viešosios Strašuno bibliotekos pagrindu. Cidkijas ben Avraomas Rofe. „Shibole ha-leket“ (hebr. Surinkti grūdai). Venecija, Danieliaus Bombergo spaustuvė, 1546.

Kelios seniausios knygos iš M. Strašuno asmeninės kolekcijos, kuri tapo viešosios Strašuno bibliotekos pagrindu. Simonas Kajara. „Halakhot gedolot“ (hebr. Didieji įstatymai). Venecija, Marko Antonijaus Justinianio spaustuvė, 1548.

Kelios seniausios knygos iš M. Strašuno asmeninės kolekcijos, kuri tapo viešosios Strašuno bibliotekos pagrindu. Chasdajus Kreskas. „Or adonay le-ha-khakham“ (hebr. Dievo šviesa išminčiui). Ferrara, Abraomo Uskio spaustuvė, 1555.

Kelios seniausios knygos iš M. Strašuno asmeninės kolekcijos, kuri tapo viešosios Strašuno bibliotekos pagrindu. Izaokas Abrabanelis; Saulis Hakohenas. „Sheelot le-ha-khakham Shaul Ha-kohen“ (hebr. Klausimai mokytajam Sauliui Kohenui). Venecija, Juano di Garos spaustuvė, 1574.

Kelios seniausios knygos iš M. Strašuno asmeninės kolekcijos, kuri tapo viešosios Strašuno bibliotekos pagrindu. Simonas Halevis Ošenburgas. „Devek tov“ (hebr. Artumas). Venecija, Juano di Garos spaustuvė, 1588.

Kelios seniausios knygos iš M. Strašuno asmeninės kolekcijos, kuri tapo viešosios Strašuno bibliotekos pagrindu. Mozė Maimonidas. „Mishne tora“ (hebr. Mokymo atkartojimas) su Abraomo de Botono komentaru „Lekhem mishne“ (hebr. Duona Šventyklos aukai). Amsterdamas, Imanuelio Juozapo Etiaso spaustuvė, 1702.

Kelios seniausios knygos iš M. Strašuno asmeninės kolekcijos, kuri tapo viešosios Strašuno bibliotekos pagrindu. Jokūbas Emdenas. „Mor u-ketsia“ (hebr. Mira ir cinamonas). Altona, Jokūbo Emdeno spaustuvė, 1761.

Kelios seniausios knygos iš M. Strašuno asmeninės kolekcijos, kuri tapo viešosios Strašuno bibliotekos pagrindu. Samuelis Vitalis. „Mekor khayim“ (hebr. Gyvybės šaltinis). Livornas, Jokūbo Nunjeso Veiso spaustuvė, 1771.

Lietuvos garsiųjų religinių autoritetų knygos iš Mato Strašuno asmeninės bibliotekos. Elijas ben Saliamonas Zalmanas (Vilniaus gaonas). „Ayil meshulash“ (hebr. Trikampis). Vilnius ir Gardinas, Maneso Romo ir Zimelio Nachimovičiaus spaustuvė, 1833 (1-as leid.).

Lietuvos garsiųjų religinių autoritetų knygos iš Mato Strašuno asmeninės bibliotekos. Chaimas ben Izaokas iš Valažino (Vilniaus gaono mokinys). „Ruakh khayim“ (hebr. Gyvybės dvasia). Vilnius, Romų leidykla, 1858.

Matas Strašunas prenumeravo pagrindinį Vilniaus švietėjų periodinį leidinį – Samuelio Juozapo Fino ir Chaimo Leibo Markono (1848 -1909) 1860-1880 m. leistą žurnalą „Hakarmel“ (hebr. Karmelio kalnas).

Mato Strašuno testamento projekto fragmentas (1885 m.). Čia minimas jo knygų kolekcijos perdavimas per paskirtus įgaliotinius viešosios bibliotekos įkūrimo tikslais. Lietuvos valstybės istorijos archyvas.

„Šiuo metu mielasis dėdė rūpinasi savo testamento reikalais. <...> Jo biblioteka bei rankraščių rinkinys <...> tokie jam brangūs. Jis nenori, kad [biblioteka] būtų išsklaidyta, <...> dėl to taip išgyvena, kad negali nusiraminti.“ (Iš Mato Strašuno dukterėčios, Vilniaus Romų spaustuvės vadovės Deboros Rom laiško jų giminaičiui, filologui Avbraomui Harkavi)

Mato Strašuno testamento byla, sudaryta Vilniaus notaro Karlo Smoljano kontoroje 1885 m. lapkričio 27 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas.

Mato Strašuno galutinio testamento fragmentas, tvirtinantis jo asmeninės bibliotekos perdavimą bendruomenei per įgaliotinius. Lietuvos valstybės istorijos archyvas.

„Įstabų knygų rinkinį, kuriame sukaupta Toros ir pasaulio išmintis, jis saugojo kaip antspaudą ant savo širdies.“ Iš Mato Strašuno antkapinės epitafijos, cituojančios Giesmių giesmę: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies“. Epitafija išspausdinta Hilelio Nojaus Magido-Šteinšneiderio knygoje „Ir Vilna“ (hebr. Vilniaus miestas). Vilnius, Romų leidykla, 1900.

Mato Strašuno asmeninės bibliotekos katalogas „Likute shoshanim“ (hebr. Rožių skynimas), išleistas jo sūnėno Dovydo Strašuno. Strašuno bibliotekos fondų saugotojo Chaiklo Lunskio egzempliorius su jo paties pastabomis. Berlynas, Cvi Hiršo Icikovskio spaustuvė, 1889.