Strašuno bibliotekos žmonės ir knygos

„Dažnai galvoju apie tūkstančius nekaltų, tyrų sielų, nužudytų Paneriuose, apie mums šventų dalykų išniekinimą, kultūros institucijų sunaikinimą, ir nebenoriu gyventi.“ (Iš Chaiklo Lunskio laiško geto bibliotekos direktoriui Hermanui Krukui) 

Kaip ir kituose okupuotuose kraštuose, Lietuvoje naciai grobstė kultūros vertybes. Iš Vilniaus žydų bibliotekų, kultūros ir mokslo įstaigų išgrobė vertingiausius spaudinius, rankraščius, žydų ritualinio ir profesionalaus meno objektus. Jie privertė Vilniaus gete įkalintus bibliotekininkus ir kitus žydų intelektualus objektus rūšiuoti ir aprašinėti, vertingiausius išsiuntė į Vokietiją, o tuos, kuriuos palaikė nereikšmingais, sunaikino. Tačiau rūšiavimo grupės – vadinamosios „popieriaus brigados“ – nariai, rizikuodami gyvybe, sugebėjo paslėpti nemažai knygų ir rankraščių. Jiems talkino Vilniaus inteligentai ne žydai: Kazys Boruta, Vilniaus universiteto bibliotekos bendradarbė, po karo Pasaulio Tautų teisuolės vardą gavusi Ona Šimaitė ir kiti.

Izaokas Strašunas negalėjo stebėti mylimosios bibliotekos kolekcijų išardymo ir dokumentų lobio naikinimo, 1942 m. jis nusižudė. Chaiklas Lunskis dirbo geto bibliotekoje, talkino „popieriaus brigadai“, pats slėpė knygas ir rankraščius. Jis žuvo per Vilniaus geto likvidavimą 1943 m.

Mato Strašuno epitafija nacių reikalavimu surašytame Vilniaus Šnipiškio žydų kapinių epitafijų sąraše, kurį sudarant dalyvavo ir Chaiklas Lunskis.

Pabrauktos raidės nurodo, kad epitafija parašyta akrosticho forma: pirmos eilučių raidės sudaro žodžius „Matityahu ben hagaon rabi Shmuel Strashun“ (Matas Strašunas, didžiojo rabino Samuelio sūnus). 

„Strašuno biblioteka visiškai apleista. Iki penktadienio durys buvo užrakintos, bet dabar jos beveik išlaužtos. <...> Alfredo fon Rozenbergo atstovai <...> kelia Strašuno bibliotekos turinį į universiteto patalpas. <...> Lunskis įpareigotas būti ekspertu. Chaiklas [Lunskis] neranda ramybės, išgyvena, blaškosi. <...> Tačiau jam tenka padėti išnešti iš Strašuno bibliotekos lobius, kuriuos jis saugojo keturiasdešimt penkerius metus!“

(Iš Vilniaus geto bibliotekos vadovo Hermano Kruko dienoraščio, 1942 sausio 4 d.) 

„Žydų knygos rūšiuojamos ir pakuojamos į dėžes. Mūsų šeimininkai reikalauja ataskaitos apie ankstesnįjį mūsų gyvenimą <...> Jie nori žinoti, kiek aukštas buvo kalnas, kurį jie sulygino su žeme.

Knygų krūva išbarstyta ant grindų<...> knygų kapinės, brolių kapas, knygos, nukautos kartu su savininkais Gogo ir Magogo kare.

Bibliotekos ištuštintos, o knygos mėtosi po kambarius kaip šiukšlės. <...> Darbuotojai stengiasi išgelbėti nuo sunaikinimo ką tik gali. Tebūnie jie palaiminti, juk rizikuoja savo gyvybėmis.“

(Iš Zeligo Kalmanovičiaus geto dienoraščio, 1941 m. rugpjūčio 21 d.)