Taida Balčiūnienė: atrasti, pamatyti, džiaugtis!

„Kas svarbiausia piešiant vaikams? Kad jie atpažintų save. Kad spalvos nebūtų purvinos. Reikia įtikti ir vaikui, ir autoriui. Dailininkas – dviejų ponų tarnas. Iliustruotojo darbas atsakingas – perteikti vaikui tai, ką autorius nori pasakyti“.

                                                                                         T. Balčiūnienė

Iš: Macijauskienė, M. Tylus džiaugsmo sruvenimas…: architektė, dailininkė, knygų iliustratorė T. Balčiūnienė] // XXI amžius. 2005, lapkr. 23, p. 3.

Iliustruodama Kosto Kubilinsko knygutę „Darbininkai“, dailininkė išnaudoja net priešlapius ir visus keturis viršelius, vesdama vaiką kartu su savimi, apgaubdama jį nedeklaruota didžiule meile ir atida. Nuotaika piešiny – tarsi vaizdingas žodis tekste. Ir dar. Tekstą dailininkė papildo nauju siužetu, o tuo pačiu ir nuotaika. Ji lygiavertė knygos autorė. 

Iš: Ž. Krupickaitė. Apie gražiausias 2007 metų knygas // Rubinaitis. 

Liaudies dainelių knygelėje „Ganau ganau aveles“ kiekvieno veikėjo nuotaika išreikšta judesių akimis, t. y. žvilgsnio iškalbingumu. Ir kiekviena iliustracija – ištisas siužetas, taip vaikas, kas kartą vartydamas knygelę, gali sukurti vis kitas istorijas, atkreipdamas dėmesį į detales.

Iš:Ž. Krupickaitė. Apie gražiausias 2007 metų knygas // Rubinaitis. 

„Jūreivis Baltrukas“ pasirodė 1969 metais ir… tebėra aktualus. Tuberkulioze serganti, uždaro būdo (...) Spurgaitė turėjo aistrą – keliones. Upėmis, ežerais... Palei Jūrę tekančia Pilve kažin ar toli nukeliausi, tad baidarėmis plaukiota po Ignalinos apylinkių ežerus. Kiškio Baltruko, antino Ramunio, varlės Ajerūnės tartum ir pasakiški maršrutai nėra rašytojos fantazija, anaiptol. Tuos maršrutus ir šiandien, jei tik darbai manęs nebūtų prispaudę prie kompiuterio, galėčiau pakartoti – gal kada nors taip ir padarysiu! Pradėti reikia Šakarvų ežeru, iš jo – į Lūšį, tada į Dringį. Taida Balčiūnienė knygutėje nupiešė ne tik žvėrelių, paukštukų gausybę – nupiešė ir gana tikslų žemėlapį.

                                                                                        Gintarė Adomaitytė

Iš: G. Adomaitytė. Sugrįžk, žaliapūke. Keli žodžiai apie rašytoją Eleną Spurgaitę ir jos knygas // Krantai. 2012, Nr.3 

Iliustruodama J. Tumo-Vaižganto „Laišką Eglutei“ (išleido „Petro ofsetas“), dailininkė laikosi savo stiliaus. Ji kuria jaukų, šviesų, supaprastintą, teigiamą pasaulį, iliustracijos pasižymi gyvu, šviesiu koloritu. Apibendrinta forma, plokštuminis vaizdas, lengvu kontūru apvedžiotos fgūros sukuria aiškų, gilaus suvokimo nereikalingą paveikslėlį. Knygos turinys – tikras autoriaus laiškas savo jaunai giminaitei į Paryžių, kuriame vaizdžiai ir drauge labai paprastai aiškinami gyvenimo kaime privalumai ir didmiesčio trūkumai, todėl realistiniai, nesudėtingi, tiesiogiai tekstą iliustruojantys piešiniai sudaro darnią visumą su turiniu.

  Iš: Ž. Krupickaitė. Apie gražiausias 2007 metų knygas // Rubinaitis. 

„Visą sielą įdedi į piešinius, o kaip kitaip. Kai piešdavau, tai nei valgyti, nei miegoti nereikėdavo. Tai visiškai nereikalingi dienotvarkės trukdžiai... Viską užmiršdavau, galėdavau labai ilgai piešti. Man buvo malonu...“

                                                                            T. Balčiūnienė

Iš: Macijauskienė, M. Tylus džiaugsmo sruvenimas…: architektė, dailininkė, knygų iliustratorė T. Balčiūnienė] // XXI amžius. 2005, lapkr. 23.