Alma Karosaitė pratęsė šviesiausias lietuvių vaikų poezijos tradicijas. Išties, didžiumą jos eilėraščių, publikuotų daugiau kaip trisdešimtyje didesnių ar plonesnių, turėtume vadinti tradiciniais – jiems būdinga gana aiški mintis ar emocija, ryškūs epiškumo pradai. Tai tarsi žvitriai sueiliuotos pasakėlės ar šiaip kokie nors įsibėgėjantys siužetėliai, gana apibrėžtų kontūrų situacijos.
Alma Karosaitė buvo nepranokstama, neprilygstama rimuotoja! Energijos kupinas ritmas, tikslūs eilučių pabaigos sąskambiai kone savaime skleidžia skaitytojo veide šypseną. Kartais pakakdavo poros ištiktukų sukurti linksmai ir kartu paslaptingai istorijai – pavyzdžiui, „Trakšt ir brakšt“. Poezija vaikams, anot kritikų, yra tikrasis Almos Karosaitės pašaukimas, nors keletas rinkinių skirta ir suaugusiems. Juos apibūdinant, apibendrinant, irgi vartotas „lengvakalbės eiliuotojos“ epitetas.
Niekas, tiesą sakant, nežinome, ar tikrai lengvai rasdavosi Almos eilėraščiai, tačiau tikra tiesa, kad ji šimtus kartų buvo prašoma, kviečiama sueiliuoti, surimuoti – išverstos knygos siužetą, agitbrigados scenarijų, abėcėlę, lietuvių kalbos ar elgesio taisykles, tostą, sveikinimą. Ir net Vaikų literatūros centro istoriją...
Almos eilėraščių vaizdų pasaulis artimas tradicinei žvėrių pasakai: kiškis, vilkas, lapė, meškiukas, šuniukas – dažnos jos eilėraščių būtybės. Tačiau pačioje XX amžiaus pabaigoje itin išraiškingai ant visų keturių kojų jos kūrybos pasaulyje atsistojo asilėlis, netrukus gavęs Beno vardą, įžengęs ir į keletą paveikslėlių knygų. Asilėlis, svajojęs būti žirgeliu, asilėlis, visą rytą stovįs už aukštos žirgyno tvoros, – žirgyno, „kur viską pasieksi lengvai“... Ši asilėlio drama, arba nelaimėjusiojo, šiek tiek kitokio, šiek tiek paniekinto, sutrikusiojo būsena, – pats jautriausias Almos Karosaitės poezijos motyvas, kurį aptiksime brandžiausiuose jos eilėraščiuose. Ir ne tik apie asilėlį.
Kai kūrėjo netenkame, daromės truputį dėmesingesni, jautresni jo sukurtam pasauliui. Netekę poetės Almos, geriau pastebime ne tik humoristines, bet ir lyrines ir netgi dramatiškas jos poezijos spalvas. Bet juk ir jos tėvelis žinojo: „kai juokiesi mato visi, kai verki kampe, niekas nenori matyti“ (iš pokalbio „Rubinaityje“, 2001 m. Nr. 4).
Kęstutis Urba
