Lietuvių rašytojų draugija: septynių dešimtmečių istorija

Praėjus vos keliems mėnesiams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, 1946 metų sausio 25–26 dienomis Tübingene, Vokietijoje, įvykusiame suvažiavime atgaivinta Lietuvių Rašytojų Draugija, pasivadinusi Lietuvių Rašytojų Tremtinių Draugija (LRTD). Tübingenas pasirinktas neatsitiktinai. 1946 metais išleistame LRTD sąsiuvinyje „Pranešimai“ rašoma, jog „[d]augiausiai rašytojų atsitiktinai susispietė Tübingene ir jo apylinkėse. Čia dar pereitą rudenį buvo pradėtas rašytojų metraščio „Metai“ leidimo organizavimas. Viename savo posėdžių „Metų“ redakcinė kolegija apsisprendė imtis rašytojų suvažiavimą sušaukti.“

Pirmajame draugijos suvažiavime vyko valdybos ir revizijos komisijos rinkimai, svarstyti einamieji reikalai, priimti atsišaukimai, rezoliucijos ir sveikinimai. Paskaitas skaitė prof. Juozas Brazaitis, prof. Stasys Yla ir Bernardas Brazdžionis. Surengta literatūros popietė, o vakare įvyko 100-tasis „Čiurlionio“ vardo ansamblio koncertas.

Karo metu Vokietijoje atsidūrė apie 60 proc. visų Lietuvos rašytojų draugijos narių. Pasak pirmajame LRTD suvažiavime pranešimą skaičiusio Bernardo Brazdžionio, „[k]adangi per penkis metus priaugo gražus būrys jaunų rašytojų, kurie neturėjo progos į Draugiją įstoti, tad būtų tikslu čia įkurti Lietuvių Tremtinių Rašytojų Draugiją, į kurią lygiomis teisėmis įstotų visi rašytojai, padavę pareiškimus valdybai.“ V. Biržiškai pasiūlius visus suvažiavime dalyvaujančius rašytojus laikyti naujos draugijos nariais, pasiūlymas priimtas balsų dauguma (keletas susilaikė). Taip, dr. Dalios Kuizinienės teigimu, LRTD suvažiavimas suvienijo po keliasdešimt DP Vokietijos stovyklų išsibarsčiusius lietuvių rašytojus.

Nuo pat draugijos atkūrimo pradžios iki 1949 metų jai vadovavo rašytojas Stasys Santvaras. Kiti valdybos nariai buvo Vaclovas Biržiška, Bernardas Brazdžionis, Stepas Zobarskas ir Pulgis Andriušis.

Pirmojo suvažiavimo metu išsakyta nuomonė parašyti ir išplatinti lietuvių rašytojų tremtinių atsišaukimą į demokratinio pasaulio rašytojus. B. Brazdžioniui suabejojus, ar dabar tinkamas laikas tokį atsišaukimą pasirašyti, užvirė karštos diskusijos. Vis dėlto „[p]o ilgesnių diskusijų nutariama atsišaukimą pasirašyti ir Bernardas Brazdžionis perskaito jo tekstą, kuriam pritariama karštais plojimais“ (Iš LRTD pirmojo suvažiavimo protokolo).  Vėliau LRTD pirmininkas S. Santvaras pripažins, jog „[a]tsišaukimas gyvesnio atgarsio susilaukė tik Prancūzijoje, Italijoje ir Vokietijoje“.

LRTD pirmojo suvažiavimo dalyviai sveikinimus išsiuntė Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Vyriausiajai valdybai, B.A.L.F'ui, Amerikos Lietuvių Tarybai, Amerikos lietuvių spaudai, Amerikos lietuvių rašytojams ir lietuviams rašytojams Prancūzijoje ir Švedijoje. Amerikos lietuviams skirtame sveikinime rašoma: „Mūsų nuoširdus sveikinimas ir kvietimas: visur, visom priemonėm, visom literatūrinėm formom kelkite Lietuvos vardą ir kovokite dėl Lietuvos Nepriklausomybės.“

1945 metais vakarų Vokietijos teritoriją padalinus tarp sąjungininkų, DP stovyklose apsigyvenę lietuviai atsidūrė skirtingose zonose: amerikiečių, prancūzų ir anglų. Kiekvienoje zonoje galiojo skirtingos taisyklės, pvz., reikėjo gauti leidimus organizuojant renginius, leidžiant lietuvišką spaudą ir pan. 1946 metų gruodžio 3 dieną LRTD pirmininkas S. Santvaras kreipėsi į amerikiečių karinę valdžią, prašydamas išduoti leidimą toliau Miunchene leisti kultūros žurnalą Aidai (red. K. Bradūnas). Po ilgų rūpesčių Aidai, ilgainiui tapę neoficialiu draugijos leidiniu, karinės valdžios leidimą gavo.

Vos atsikūrusi, Rašytojų draugija ėmėsi rengti pirmosios lietuviškos knygos 400 metų sukakties minėjimus. Šiai progai buvo paskirtas ir Tremties metų metraštis, kurį parengė ne maža kokiai nors literatūrinei srovei priklausančių rašytojų grupelė, bet telktinis kūrėjų būrys. Taip į 1947 metų leidyklos „Patria“ išleistą metraštį (red. B. Brazdžionis) pavyko suburti net 70 (ne tik Vokietijos DP stovyklose gyvenusių) rašytojų. Metraščio pratarmėje LRTD pirmininkas S. Santvaras rašė: „... būdami Nepriklausomoj Lietuvoj, būtumėm tą savo kultūros sukaktį atžymėję patvaresne ir vertingesne medžiaga. Tačiau mūsų jėgos suskaldytos, mūsų daliniai išblaškyti. Labai praretintom gretom mes išeinam į viešumą. Bet išeinam vieningi ir kaip niekad kupini vilties ir tikėjimo į lietuvių tautos prisikėlimą ir jos genijų.“ Nors panašios apimties metraštį planuota išleisti ir kitais metais, deja, šio sumanymo įvykdyti nepavyko.

Šalia literatūrinio žurnalo (kurio, deja, taip ir nepavyko išleisti) ir LRTD metraščio keltas tikslas leisti lietuvių kūrinius kitomis kalbomis, pristatyti savo kultūrą pasaulyje. Nors tai buvo pabrėžta dar pirmajame draugijos suvažiavime, rezultatai pasirodė tik po kelerių metų. 1947–1948 metais išleistos knygos anglų ir vokiečių kalbomis apie Lietuvos istoriją, lietuvių liaudies meną, išeivijos lietuvių dailininkus.

S. Santvaro vadovaujama LRTD atgaivino grožinės literatūros premijų teikimą. Literatūros premijas, kurias skyrė Lietuvių Tremtinių Bendruomenės Švietimo Valdyba, B.A.L.F'as ir Lietuvos Raudonasis Kryžius, gavo tokie rašytojai kaip: B. Brazdžionis, F. Kirša, J. Jankus – Lietuvių Tremtinių Bendruomenės Švietimo Valdybos premija, A. Nyka-Niliūnas, V. Ramonas ir N. Mazalaitė – B.A.L.F'o premija, K. Bradūnas, P. Andriušis ir J. Kaupas – Lietuvių Raudonojo Kryžiaus premija.

Atsikūrusi LRTD rengė literatūros popietes, vakarus ir minėjimus, o jos valdybos nariai noriai dalyvavo lietuviškų DP stovyklų organizuojamose literatūrinėse šventėse. 1948 metais Rebdorfo stovykloje, prie Eichstätto, įvyko pirmasis tremtyje Lietuvių moterų rašytojų literatūros vakaras, kurį surengė vietos skaučių tuntas „Vilnelės“.

Pirmajame lietuvių moterų rašytojų literatūros vakare dalyvavo: J. Augustaitytė-Vaičiulienė, O.B. Audronė Balčiūnienė, Nelė Mazalaitė-Kruminienė, Kotryna Grigaitytė-Graudušienė, Petronėlė Orintaitė-Janutienė, Magdalena Mykolaitytė, Vlada Proščiūnaitė, Karolė Pažėraitė ir Gražina Tulauskaitė.

LRTD rūpinosi ne tik lietuvių literatūros leidyba ir platinimu, literatūros švenčių organizavimu, premijų įteikimu, bet ir buitiniais savo narių reikalais: pašalpomis, darbo liudijimais ir t. t. Štai LRTD pirmininko S. Santvaro 1946 metų spalio 23 dieną laiške Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pirmininkui prašoma džiova sergantiems draugijos nariams Antanui Rimydžiui ir Juozui Kruminui pasiųsti šiltų drabužių ir maisto.

Antrojo visuotinio LRTD suvažiavimo, vykusio 1947 m. liepos 11–12 d. Augsburge, dalyviai išrinko ir paskelbė Draugijos garbės narius: Vincą Krėvę, Vilhelmą Storostą-Vydūną, Mykolą Vaitkų ir Juozą Vilkutaitį-Keturakį. Atsakydamas į sveikinimą, Vydūnas 1974 m. rugpjūčio 28 d. rašė: „... sakau širdingą Atiū. Tik skaitant, dėl ko tai padaryta, rodosi, kad jau perdaug – apie mano veiklą pasakyta. Ir belieka man, kiek tik dar įstengiu, toliau pasidarbuoti, šeip ir nors kaip pagrįstiau šį man pareikštą pagerbimą.“

1948–1949 metais prasidėjus emigracijai į Šiaurės Ameriką, Pietų Ameriką ir Australiją, LRTD stengėsi padėti savo nariams gauti iškvietimus, dar vadintus affidavitais (ang. affidavit). Tuo tikslu Draugija užmezgė ryšį su Susivienijimu Lietuvių Amerikoje ir Argentinoje gyvenusiu rašytoju Juozu Kėkštu. LRTD veikla apmirė 1948 metais, dr. D. Kuizinienė pastebi, jog tais metais DP stovyklose sumenkėjo ir knygų leidyba bei spauda.