Ne reklama, bet faktas!

(...)  Kaip šiose modernybės lenktynėse atrodė Lietuvos gamintojai? Lietuvos pramonė XX a. I pusėje buvo smulki, orientuota į žemės ūkio produkcijos perdirbimą, nesispecializavo gaminti nei automobilių, nei technikos naujovių, tačiau kosmetikos, maisto, audinių ir gatavų drabužių, leidybos srityje žengė platų žingsnį ir savo prekių ženklams įtvirtinti naudojosi reklama, įvairiausiomis jos rūšimis. 

(...) Pirmieji jaunos Lietuvos valstybės verslininkų žingsniai reklamos srityje buvo nedrąsūs. Aktyvesni buvo įvairių laikraščių, knygynų, spaustuvių, draudimo bendrovių, restoranų, kino teatrų, saldainių fabrikų, vadinamųjų kolonialinių prekių parduotuvių savininkai, gydytojai, bankai.

                                                   Giedrė Polkaitė-Petkevičienė

(...) Lietuvos verslininkai pirmaisiais nepriklausomybės metais rinkosi konservatyvų stilių, jų reklamos vis dar buvo tiesiog informaciniai pranešimai. Patys skelbimai buvo kuklūs, tekstai konstruoti priežastingumo principu, naudotasi tik pačiomis primityviausiomis dėmesio patraukimo priemonėmis – stambesniu šriftu išskirtu įmonės pavadinimu ir skelbimą apibrėžiančiu rėmeliu (tiesa, kai kurie jų buvo tuo metu itin populiaraus art deco stiliaus). Iliustracijos lietuviškose reklamose buvo ypač retos, o ir jos tiesiog vaizdavo reklamuojamą prekę.

Šio periodo reklama modernėti dažniausiai kvietė ūkininkus – ne tiek savo šūkiais ar vaizdais, kiek siūloma produkcija. Siūlyta įsigyti iki tol daug kam neragautų daržovių – pomidorų, agurkų, ridikėlių, salotų, prieskonių – sėklų, taip pat veislinių naminių gyvulių, vaismedžių sodinukų, „apdovanotų aukso medaliu“, mineralinių trąšų (to meto naujovė) ir žemės ūkio technikos (tarp užsienio gamintojų savo produkciją reklamavo ir vietiniai ūkio mašinų fabrikai „Nemunas“ ar „Metalas“).

                                                             Giedrė Polkaitė-Petkevičienė

(...) Buvo tokių sričių, kur nuo pat pirmųjų veiklos metų netrūko nei drąsos, nei idėjų ir buvo pasirenkama tuo metu naujausia reklamos strategija. XX a. pradžioje pasaulyje ypač išpopuliarėjo psichologijos mokslas. Reklamos kūrėjai susidomėjo to meto mokslininkų išvadomis, kad masės yra linkusios pasiduoti impulsui, žmonių sąmonė yra veikiama instinktų ir pasąmonės troškimų, jų elgesį galima modeliuoti. (...)Pirmieji tokia strategija pasinaudojo Lietuvos muilo ir kosmetikos gamintojai. Fabrikas „Florance“ pardavinėjo ne muilą, o „kelią į švarą, grožį, švelnumą, jaunystę, pasisekimą“. Kitas muilo fabrikas tikino, kad prausiantis jo gaminiais moterys valdys vyrus, kurie, kaip žinia, valdo pasaulį. Dantų pasta „Miradont“ žadėjo malonų burnos kvapą, kuris laiduoja pasisekimą.

Šilkinių kojinių gamintojų reklamoms net nereikėjo žodžių, užteko iliustracijos, kur susižavėjusių vyrų žvilgsniai nulydi dailias moteriškas kojas, papuoštas „Cotton“ fabriko kojinėmis.

                                                             Giedrė Polkaitė-Petkevičienė

(...) Kita nauja taktika – reklama perėmė mokytojos vaidmenį ir mokė naujų įpročių: pirmoji rūpestingos motinos pamoka – valyti dantis pasta „Baltadant“, svečiuose joks vyras plaukų nešukuoja, o šukuoseną visą dieną palaikyti padeda briliantinas „Glaudin“ ir pan. 

                                                             Giedrė Polkaitė-Petkevičienė

(...) Didžiausią konkurencinę kovą su užsienio gamintojais turėjo atlaikyti lietuviška tekstilės, drabužių ir avalynės pramonė. Šių prekių paklausa buvo didelė, paskaičiuota, kad pagrindinėje Kauno prekybos arterijoje – Laisvės alėjoje – buvo net 84 įmonės, prekiavusios šios rūšies gaminiais. Pasak to meto spaudos, jose netrūko pirkėjų, tačiau Kauno ponios šnairavo į lietuviškus gaminius ir mieliau rinkosi užsienietiškus. Todėl Lietuvos gamintojai, be kokybės, ypač akcentavo madą ir moderniškumą už palankesnę kainą. Fabrikas „Drobė“ savo reklamų vizualizacijai pasirinko mados akcentą, jų skelbimai išsiskyrė iliustracijų grafiniais sprendimais, prilygstančiais garsiausių vakarietiškų reklaminių kampanijų vaizdams.

                                                            Giedrė Polkaitė-Petkevičienė

(...) Dar viena aktyvi reklamos rinkos dalyvė – maisto pramonė, kuri Lietuvoje buvo ypač išplėtota. Tai ir stiprūs šokolado fabrikai, rinkos naujovė – konservų gamyba, dvi pačios stambiausios šalies bendrovės „Pienocentras“ ir „Maistas“, pastaroji turėjo net 47 firminių parduotuvių tinklą visoje Lietuvoje. Šių įmonių skelbimai buvo lyg nužengę iš reklamos vadovėlio – naudotos tuo metu atraktyviausia skelbimų technikos priemone laikytos nuotraukos, jose akcentuojamas ne produktas, o patenkinti žmonės, kurie ragauja koncervuotus „Maisto“ agurkus. Žaismingi tekstai, kviečiantys „nepamiršti į savo butą parsinešt saldainių Rūta“. 

                                                         Giedrė Polkaitė-Petkevičienė