Taida Balčiūnienė: atrasti, pamatyti, džiaugtis!

„Tetulė, netikra mamos sesuo, irgi našlaitė, gretimame name gyveno. Labai gerai su močiute sutarė. Provizorė buvo, priklausė Gyvūnų globos draugijai. Dabar gyvenu Jėzuitų skersgatvyje, kaip tik ten, kur ta tetulė gyveno, bet dabar ten butas padarytas, o tada buvo jos kambarys ir didžiulė pastogė. O joje – Dieve mano... Šunų, kačių prieglauda. Ji visus globodavo, o kaimynai pykdavo. Toks vienas aklas šuo senbernaras, kitas dar kažkoks... Atsimenu, dar vaikas būdama, einu gatve ir matau – kažkoks žmogus su maišu bėga priešais. Pameta maišą, pakrato ir lekia tolyn... Žiūriu – keturi kačiukai, juodi, uodegas iškėlę, žygiuoja per gatvę. Žinoma, rado prieglaudą pas tą mano tetulę..."

                                                       T. Balčiūnienė

Iš: "Mano vaikystė taip toli kaip saulė nusileidus…" : [dailininkę, vaikų knygų iliustruotoją T. Balčiūnienę kalbina A. Valantinienė] // Rubinaitis. 2008, Nr. 3.

Iš ankstyvos kūdikystės dienų Taidos atmintin įstrigus liko sofa, ant jos sėdintis tėvas ir supantis ją ant kojos. O pats gražiausias, pats šviesiausias paveikslas: tėvai, papuošę Kalėdų eglutę ir širdingai atsisveikinę, išėjo į teatrą. Tik ta laimė buvo tokia trapi: motina mirė, kai mergaitei buvo ketveri.

Iš: Macijauskienė, M. Tylus džiaugsmo sruvenimas…: architektė, dailininkė, knygų iliustratorė T. Balčiūnienė] // XXI amžius. 2005, lapkr. 23.

„Tėvelis pirko šūsnis popierių, ir mes visi trys [vaikai] ant pilvų sugulę piešdavome. Piešė brolis, piešė sesuo ir piešiau aš. Sesuo gražiausiai piešė. Bet paskui baigė mediciną. O aš – architektūrą...“

                                                        T. Balčiūnienė

Iš: "Mano vaikystė taip toli kaip saulė nusileidus…" : [dailininkę, vaikų knygų iliustruotoją T. Balčiūnienę kalbina A. Valantinienė] // Rubinaitis. 2008, Nr. 3.

„Visą laiką buvau prisiekusi medikė! Bet kad per karą universitetas buvo uždarytas ir veikė Aukštesnieji technikos kursai – Amatų gatvėje, priešais Medicinos institutą. Ir aš pagalvojau, kad trinti kokį suolą... O šviesaus atminimo Nina Nausėdaitė (ji buvo lakūnė sklandytoja, o paskui klasiokė), sako: tu taip gražiai pieši, stok pas mus į architektūrą. Manau – vis arčiau. Na ir laksčiau pirmyn atgal liežuvį iškišusi. Čia einu į architektūrą iš ryto, paskui – į dailės studijas... Lengvai įstojau ir į Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Dėstė Kovalskis, Juodelis, Vasiliauskas – visi universiteto asai, labai gera profesūra buvo. Geranoriški dėstytojai. Nors kai ką praleisdavau, bet projektus padarydavau... Tikrai buvau laiminga. Pavergė mane tas viskas...“

                                                        T. Balčiūnienė

Iš: "Mano vaikystė taip toli kaip saulė nusileidus…" : [dailininkę, vaikų knygų iliustruotoją T. Balčiūnienę kalbina A. Valantinienė] // Rubinaitis. 2008, Nr. 3.

„Aš paišydavau, o vaikai man ant kupros – sėdi, žiūri nosis sukišę, ir viskas! Vis graužiuos – prasta mama esu gal... Na bet nieko, va užaugo visi...(…)Man natūraliai išeidavo. Kai visą laiką su mažais vaikais užsiimi, tai ir žinai, kas jiems įdomu“.

                                                                                                           T. Balčiūnienė

Iš: Macijauskienė, M. Tylus džiaugsmo sruvenimas…: architektė, dailininkė, knygų iliustratorė T. Balčiūnienė] // XXI amžius. 2005, lapkr. 23.