Sofija Dembovskytė-Romerienė: „Visa tai yra manyje ir pasiliks amžiams nepasikeitę...“

„Mane giliai jaudina išorinio pasaulio grožis, kurį matau aplink save ir jaučiu vidinį poreikį suformuluoti savyje tą grožį prieinama plastine kalba, norėdama, kad ir kiti pamatytų tai taip, kaip aš, arba pažintų patį jaudulį.

Grožio samprata čia pavartota kaip tam tikrų Dvasios tiesų, paslėptų žmoguje (arba pastate), išraiška arba jų atskleidimas. Todėl manau, kad nedera keisti tų išorinių formų, galima jas pabrėžti (vienas ar kitas), išryškinti, bet jos pačios yra jau pakankamai tobulos savo prigimtimi, bent jau man, tad reikia jas priimti tokias kokios yra. Ir todėl visokios išprotautos teorijos negali manęs perauklėti“.

                                                                        S. Romerienė

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972).Vilnius, Kultūros, 2005.

„Mane fatališkai slėgė Tėvo pastabų įtaka. Jis labai domėjosi daile ir manėsi puikiai ją išmanąs ir, žinoma, labiausiai tuo tikėdamas, stengėsi man vadovauti. Tėvas nepripažino etiudų. Ir todėl ne sykį gadinau geriausius savo kūrinius, kuriuos laikiau išbaigtais, o Tėvas tik pageidaudavo: baik! Po tokio “išbaigimo” dažniausiai išvis sunaikindavau paveikslą, kuris man tapdavo svetimas“.

                                                                           S. Romerienė

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972). Vilnius : Kultūros, 2005.

„Mama niekad nesisikyrė su savo parankiniu eskizų albumėliu. Vilniuje ar Kaune, kavinėje ar restorane sugebėdavo pasižymėti esminius nuolatinių kavinių lankytojų bruožus. Eskizavo keliaujančiuosius stočių restoranuose, laukiančius traukinio perone ar važiuojančius vagone. Dažnai piešė pas mus į Tytuvėnus užklystančius svečius. Turėjo ištisus savo draugų (…) piešinių aplankus. Mama daug skaitydavo ir stengdavosi bendrauti su savo modeliais įvairiausiomis juos dominusiomis temomis, kad pozuojančiųjų veiduose nebūtų nuovargio išraiškos, kad nejaustų pozavimo nuobodulio...“

Dukters Sofijos prisiminimai. Iš:Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972). Vilnius : Kultūros, 2005.

„Iš tiesų man labai patinka tai, kas vadinama “Modern Art”. Ir jei manęs nuo vaikystės nebūtų prislėgęs Tėvelio skonis (...), tai ir aš dabar tapyčiau kitaip, nesilaikyčiaus natūros kaip girtuoklis tvoros. (…) Daugiau man pasako Claude'as Monet, Pissarro, Piperisi nei pavyzdžiui, Weyssenhoffas ar Wywiórskis. Pirmųjų paveikslai irgi yra „natūra“, bet transformuota tų žmonių mintyse.... Dažnai grįžtu iš parodų Bondo gatvėje..., ir man iškart nebepatinka paveikslai manajame kambaryje, nes yra per daug realistiški“.

                                                 S. Romerienė

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972). Vilnius, Kultūros, 2005.

Poetas Maironis labai mėgo Tytuvėnus ir kiekvieną vasarą atostogaudavo Romerių šeimoje. Sofija nutapė poeto portretą, kuris Maironiui labai patiko. Tai liudija ir portreto antroje pusėje 1924 m. birželio 24 d. poeto ranka įrašytas S. Romerienei dedikuotas eilėraštis:

                               Išliksiu aš gyvas paveiksle tame

                               Net tuomet, kai kūnas užbertas žeme,

                              Ilsėsis, klajones užbaigęs visas!..

                              Išliksiu ne vienas, išliksiu vardu:

                              Kuri sumaningai pirštelių raštu

                              Nemirštamas atvaizdui dėjai varsas.

                              Nors mūsų pasauliai kita mintimi

                              Nuausta, vardai sau neliks svetimi,

                              Net žemės klajones užbaigus visas.

                              (P. Zofijai Romerienei mano atvaizdą nupiešusiai)

 

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972) Vilnius, 2005.

„Mamos dirbtuvė buvo palėpėje. (…) Tame kambaryje buvo daug tapybos „rakandų“ - ant porėmių ištemptų drobių, pradėtų tapyti paveikslų (…). Visad būdavo ir vieno iš mūsų pradėtas tapyti portretas. Dažniausiai pozuodavome toje palėpėje. Nusižiūrėtą modelį porą dienų ji atidžiai stebėdavo. Rinkdavosi pozą, suknelės spalvą (…). Į pirmąjį seansą nekviesdavo „žiopsotojų“. Jis netrukdavo daugiau nei valandą ar dvi. (…) Mama tapė labai greitai. (…) Paskesniuose seansuose visad dalyvaudavo ir kas nors iš namiškių. Labai gerai sekdavosi tapyti, kai ateidavo tėvelis ir garsiai skaitydavo. (…) Mūsų portretų buvo nutapyta tiek daug, jog erzindavome mamą, sakydami, jog jau galėtų tapyti mus iš atminties“.

Dukters Sofijos prisiminimai. Iš:Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972). Vilnius : Kultūros, 2005.

„Tai vyksta savaime, nesąmoningai. Paprastai kalbuosi su modeliu. Ir dar vienas svarbus dalykas – visados tapydama myliu savo modelius, į kiekvieną jų žiūriu kaip į stebuklingą Dievo kūrinį ir noriu, kad tai, ką padarysiu, būtų kaip įmanoma labiau panašu į tą kūrinį“
.

                                  S. Romerienė

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972). Vilnius, Kultūros, 2005.

„Dažnai man prisimena vadinamasis „Stanisławo Ignacy Witkiewicziaus firmos kainynas“, arba tai, kaip turi elgtis žmonės, norintys turėti jo nutapytą portretą. (…) Pavyzdžiui, „Klientas neturi teisės daryti tokio pobūdžio pastabų: ar tai mano portretas? Ar mano nosis tokia? Klientas neturi teisės uždengti ranka vieną veido pusę portrete, taip duodamas suprasti, kad toji pusė yra blogenė arba kad jam nepatinka. Klientas neturi teisės pamatyti portreto, kol jis nėra visiškai užbaigtas“, ir t.t., ir t.t. .

Aš dar pridurčiau, kad ne kiekvieną galima įsileisti į dirbtuvę, nes pasitaiko žmonių, kurie nesugeba teisingai įvertinti dailininko pastangų.“

                                                                             

                                                                     S. Romerienė

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972). Vilnius, Kultūros, 2005.

„Pradėjau antrą aliejinę (…) rabino Galanto galvos studiją. Esu visa savo esybe įsitraukusi į šį darbą. Tiesiog džiaugiuosi kiekvienu teptuko slystelėjimu! Ant kaktos tarp šviesos ir šešėlio sugula tokie melsvai rusvi tonai, kuriuos glostau teptuku keletą kartų ir vėl sugrįžtu prie jų... O kūryba! (…) Tapydama prarandu realybės jausmą“...

                                                                                    S. Romerienė

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885–1972) . Vilnius, 2005.

„Iš ryto aliejumi tapiau Eugenijaus portretą. Nenoriu išderinti jau paklususios rankos, kartu trokštu, kad vaikai turėtų prisiminimą. Atrodo etiudas išėjo neblogas – galva palinkus, tai taip įprasta dabartiniam Eugenijui, tik veido koloritas per blyškus. Tai nebūdinga tapybai“.

                           

                                                    S. Romerienė

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972). Vilnius, 2005.