Sofija Dembovskytė-Romerienė: „Visa tai yra manyje ir pasiliks amžiams nepasikeitę...“

„Ji buvo greičiau neįprasta savo epochos asmenybė. Vienturtė pasiturinčių ir inteligentiškų tėvų dukra gavo labai gerą išsilavinimą. Nelankė viešų mokyklų, bet turėjo privačias užsienio kalbų pamokas, vėliau ir įvairių kalbų mokytojas: prancūzę, anglę, vokietę. Jau jaunystėje puikiai kalbėjo užsienio kalbomis. Buvo neišsenkančios energijos asmenybė. Keldavosi anksti ir kol nebūdavo pakankamai šviesu darbui studijoje, tvarkė korespondenciją, užsiiminėjo sodu ir namų ruoša. Jaunystėje jodinėjo ant moteriško balno, turėjo pirmąją Vilniuje slidžių porą, medžiodavo, važinėjo dviračiu. Jau trisdešimtaisiais metais užsiiminėjo bėgimu, o tuo metu niekas dar to negirdėjo. Dienos metu niekada bebuvo prigulusi pailsėti, per visą gyvenimą nepraleido nė vienos dienos ligoninėje ir neturėjo ne vienos plombos dantyse. Tos energijos ir gyvybingumo dėka paliko apie 5 tūkst. kūrinių“.       

                        
                                                                          H.Paulauskas 

Iš: Sofijos Dembovskytės Römerienės Parodos katalogas ir dalinis paveikslų sąrašas = Katalog wystawy obrazów i częściowy spis prac Zofii Dembowskiej Romer = Catalogue of picture exibition and incomplete list of Zofia Dembowska Romer's works. Kaunas : Valst. M.K. Čiurlionio dailės muziejus, 1992.

Motina Matylda Grosse (1860-1902) kilusi iš senos Krokuvos pirklių šeimos ir turėjo vokiško kraujo. Giminiavosi su krokuviečiu dailininku Julijuszu Grosse. Jos tėvas Juliuszas Fryderikas Grosse buvo iš Tiuringijos kilusio mokyklos direktoriaus sūnus, motina Wilhelmina Kristina – Krokuvos pirklio Edwardo Klugo ir Niurnbergo grafaitės Magdalenos Lierhammer duktė. Wilhelminos šeima nuo seno turėjo gausius vynuogynus Vengrijoje ir vertėsi vyno gamyba bei jo pardavimu. Sofijos senelis, paveldėjęs vynuogynus ir verslą, 1862 m. pabaigoje Krokuvoje atidarė pirmąją specializuotą delikatesų parduotuvę, kuri buvo žinoma visame mieste.

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972) Vilnius, 2005.

Tėvas Tadeuszas Dembowskis (1856-1930), gimė ne itin turtingo dvarininko šeimoje Pultuske Lenkijoje, lankė gimnaziją Varšuvoje. Prieš pradėdamas studijuoti mediciną, ketverius metus praleido Sankt Peterburgo technologijos universitete. Baigė medicinos studijas Dorpato (Tartu) universitete. Apgynė daktaro disertaciją, ir pradėjo gydytojo praktiką prof. E. von Wahlo asistentu chirurgijos klinikoje. 1988 metais Dembowskių šeima persikėlė į Vilnių Tadeuszas Dembowskis greitai tapo vienu žymiausių miesto gydytoju. Įkūrė privačią Chirurgijos ir ortopedijos kliniką, pirmasis Lietuvoje (1896) įsigijo rentgeno aparatą, periodiniuose lenkų ir užsienio leidiniuose skelbė mokslinius straipsnius medicinos temomis, buvo Vilniaus gydytojų draugijos garbės narys ir pirmininkas. Aktyviai dalyvavo visuomeniniame miesto gyvenime – buvo miesto tarybos narys, įsitraukė į 1906 m. suburtą Vilniaus mokslo bičiulių draugiją, prisidėjo prie lenkiškojo teatro atgaivinimo. 1922-aisiais, po žmonos mirties, kartu su keliais bendraminčiais įkūrė dienraštį “Słowo” ir buvo pirmasis jo leidėjas.

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972). Vilnius : Kultūros, 2005

1906 m. rudenį būdama su mama Paryžiuje, Sofija susipažino ir susidraugavo su tapytojo Alfredo Römerio dukterimi Elena Ochenkowska. Tai ji supažindino dailininkę su būsimuoju vyru Eugenijumi Römeriu. Po ketverių draugystės metų Sofija ir Eugenijus susituokė 1911 m. liepos 19 d. Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje.

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972). Vilnius, 2005.

Eugenijus Römeris gimė 1871 m. rugsėjo 21 d. Tytuvėnuose. Tėvas – Izidorius Römeris. Motina Celina Przeciszewska-Römerienė. Pagrindinius mokslus ėjo namuose, vėliau mokėsi Varšuvoje, Vilniuje ir Rygoje. 1893 m. išvyko studijuoti ekonomikos į Vokietiją. Studijavo Berlyne, Tiubingene ir Miunchene.Gavo daktaro laipsnį. Studijų metais dalyvavo studentų visuomeninėje veikloje. Grįžęs į Lietuvą, buvo priverstas užsiimti tėvų ūkio administravimu, buvo vienas iš Lietuvos žemės ūkio draugijos steigėjų, dirbo kooperacijos pradininkų Lietuvoje gretose, dalyvavo ūkinėse kredito, draudimo, pieninkystės, “Birutės” ir kt. draugijose, siekė krašto ekonominio ir politinio savarankiškumo. Domėjosi senovės Lietuvos valstiečių istorija, bet ūkio administravimas, daug laiko reikalaujančios visuomeninės pareigos neleido E. Römeriui parašyti stambesnių istorinių veikalų, nors jo studijomis labai žavėjosi žinomas istorikas Augustinas Janulaitis.

Pagal: Paulauskas, H. Dailės kūrėjų pėdsakais: (faktai ir ieškojimai): Sofija Dembovskytė-Remerienė, (1885-1972) : bukletas. Vilnius, 1989. 

„Tytuvėnai buvo nuostabūs, turėjo dvasią. Ne tik gyvą sielą Eugenijaus, kuris taip mylėjo kiekvieną kampelį, pavidalu. Tytuvėnai turėjo savo mistinę dvasią, kurią sukūrė ten dorai ir garbingai gyvenusios kartos – ištisos kartos didikų ir jų tarnų, svečių ir rezidentų, žvelgusios į tas sienas ir džiaugsme, ir bėdoje“.

                                                                                    S. Romerienė

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972) . Vilnius, Kultūros, 2005.

„Mąstau tad, vaikščiodama po namus, ko gi man gaila? Beveik viskas, išskyrus senuosius baldus, padaryta mūsų rankomis: paveikslai daugiausia mano, nauji baldai pagaminti pagal mūsų piešinius, kėdžių apmušalai išsiuvinėti Eugenijaus ir Zoselės rankomis, pagal mano piešinius išausti užtiesalai – visa tai yra tų pastarųjų dvidešimties metų, nes iš Rusijos grįžome tik su pora lagaminų būtiniausių daiktų. Tai ko gi gaila? Juk ne pagalvių, ne antklodžių, ne suknelių (…). Tik Knygų, nes jų jau trečiąsyk gyvenime nebesukaupsiu, ir darbo, į visą tai įdėto. (…) Pati namo, to švento, to neliečiamo lizdo sugriovimo ir išniekinimo idėja svetimų žmonių rankomis – tai šlykščiausia. Ta namų neliečiamybė yra juk įgimta visiems žmonėms, nesvarbu, ar tu vargingiausias darbininkas, ar ponas“.

                                                     S. Romerienė

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972) . Vilnius, 2005.

„Žmonės, kurie pas mus atvykdavo, jautė Tytuvėnų žavesį (…). Nes jis buvo ne tik senuose raudonmedžio balduose, raižiniuose – tokių buvo visur. Tytuvėnuose buvo Harmonija, buvo Grožis, buvo Laimė. Todėl ir žmonės gėrėjosi jais. Ir todėl Eugenijus taip mėgo svečius – mielus, protingus žmones, kurie suvažiuodavo iš tolimiausių kampelių, kad jų akyse matytų Tytuvėnų žavesio atšvaitus.“

                                                                               

                                                                                   S. Romerienė

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972). Vilnius, Kultūros, 2005.

„Yra mumyse visuose, išvytuose iš namų klajūnuose, kažkokia neapibūdinama nenutrūkstamos kelionės, vietos keitimo trauka, lyg jaustume, kad važiuodami būsim kur nors arčiau namų“
.

                                                  S. Romerienė

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972). Vilnius, 2005.

„Su žmogumi yra taip pat kaip su fotoaparatu: galima nustatyti atstumą vienam metrui, galima dviem, o galima ir neribotai erdvei. Ir savo simpatijas žmonėms galima “Nustatyti” abejingumui, palankumui, o galima ir tokiam nuotoliui, kad nusitrina bendrumo žmonijai jausmas. Pastebėjau, kad neretai žmonės ieško paguodos tokiame „Nustatyme“, sunku būtų pakelti žmonių storžieviškumą, neatsitvėrus nuo jų distancij“. 

                                                           S. Romerienė

 

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972). Vilnius, 2005.

„Tai, kas mane gąsdina, kai galvoju apie senatvę, – nebegalėjimas dirbti ir manęs nustūmimas į gyvenimo “paraštes”. Tokia senyva moteris privalo būti labai maloni ir įdomi, kad jaunesni jos neatstumtų tarsi kokio nereikalingo daikto... O blogiausia yra tai, kad visuomet ieškoma būtent jaunesnių žmonių draugijos, nes tuomet ir pats jautiesi jaunesnis.“

                                            S. Romerienė

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972). Vilnius, Kultūros, 2005.

„Viskas, ką išgyvename, ką patiriame, yra mūsų sielos turtas, yra mūsų ir kuo daugiau viso to turime, tuo daugiau sielos turtų sukaupiame, kad galėtume iš ten bet kurią akimirką jų pasisemti (…). Tad nereikia verkti, kad nėra Tytuvėnų, nes jie glūdi mumyse pačiuose ir yra tokie, kokius palikome, nepasikeitę, ir ne tik tokie, kokie buvo 1941-aisiais, bet ir tokie, kokius juos pamatėme pirmąkart“.

 

                                                                            S. Romerienė

Iš: Širkaitė, J. Dailininkė Sofija Romerienė : (Zofia Romer, 1885-1972). Vilnius, Kultūros, 2005.